Naujausios
Dėmesys kitokiems vaikams
Įvairiausių pramogą pripildytą 25-mečio šventę klubas surengė liepos 1 dieną „Happy Balloon“ studijoje.
Klubo prezidentas Ramūnas Snarskis, socialinė pedagogė-darbuotoja Jūratė Vasiliauskienė, specialioji pedagogė Živilė Jurgelionienė sukvietė visą gausią šeimyną – atvyko ne tik dabartiniai dienos centro lankytojai, bet ir pirmieji, nuo kurių ir prasidėjo klubo istorija.
Buvo smagu ir triukšminga – tikras gimtadienis su gausybe sveikinimų, padėkų. Buvę auklėtiniai graudindamiesi dėkojo už suteiktą šilumą, šeimos jausmą, pasitikėjimą, padėjusį augti.
R. Snarskis sako, kad klubo veikla išsirutuliojo iš įgyvendintos idėjos kurti televizijos laidą su moksleiviais.
2001 metų gegužės 31 dieną Šiaulių miesto savivaldybė patvirtino klubo „Tarp savų“ statusą, tuometinė merė Vida Stasiūnaitė padėjo parašą, klubas užregistruotas Registrų centre.
„Kai kurie tuometiniai Tarybos nariai sakė: prisikuriame visokių klubų, paskui juos išlaikyti reikės. Skaudžiausia buvo girdėti atsakymus iš turtingų verslininkų, kai nueidavau prašyti pagalbos. Man visam gyvenimui labiausiai įstrigę žodžiai: „Ką tu čia eini prašinėti pinigų, geriau eik dirbti“, o antras buvo „mes su tais vaikais jokios reklamos nepasidarysime“.
2003 metais klubui buvo pasiūlyta dalyvauti europiniame projekte, skirtame grąžinti į švietimo sistemą iš jos iškritusius vaikus. Projektą organizavo Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Lietuvoje jame dalyvavo trys pilotiniai dienos centrai. Šiaulių klubas savo dėmesį skyrė nepatogiems, atstumtiems, turintiems priklausomybių vaikams.
„Mūsų vaikai buvo kitokie, sudėtingesni. Kai važiuodavome į Vilnių pristatyti veiklų, patirčių, kiti stebėdavosi, kaip galima iš tokių vaikų padaryti puikius žmones“, – prisimena R. Snarskis.
Klubo prezidentas patenkintas šypsosi: tie, kurie anuomet atrodė patys sudėtingiausi, dabar sėkmingai dirba. Vardija juos vardais, džiaugiasi, kad atvyko į šventę.
O buvo visko, tekdavo naktimis ieškoti net su policija.
„Mūsų pagrindiniai kirminai“, – taip juokdamasis prisimena didžiausią galvos skausmą kėlusius auklėtinius.
Dvi šeimos
J. Vasiliauskienė į klubą „Tarp savų“ atėjo dirbti laikinai – trims mėnesiams, o dirba jau apie 23 metus.
„Ne kartą galvojau, gal išeiti, 20 metų yra daug, užsibūni veikloje. Bet tada, kai atrodė, kad užsisėdėjau ir reikia kažko naujo, visada gyvenimas atmesdavo sudėtingų atvejų. Padėti – mano arkliukas. Dabar jau nebegalvoju, kad noriu išeiti, tai yra mano antri namai. Padeda ir mano vyras, ir tėvukai padėdavo, kai reikėdavo, o dabar jau ir sūnus. Aš turiu dvi šeimas. Namuose mano mažoji šeima, o čia mano didžioji šeima“, – sako socialinė pedagogė.
J. Vasiliauskienė atkreipė dėmesį: per klubo gyvavimo laiką jau pasikeitė karta.
„Vaikai dažniausiai buvo nurašyti, nes iškritę iš sistemos, bėgantys iš pamokų, rūkantys, geriantys, valkataujantys, mušeikos. R. Snarskis pradėjo organizuoti konkursus, festivalius, renginukus, kiekvienam vaikui suteikė galimybę parodyti, kad jis kažką gali. Būdavo, vaikas vos ne metus sėdi ir nieko nekalba, stebi. Užteko, kad buvo parodytas pasitikėjimas, paprašyta padėti, palaikyti mikrofoną ir po metų jis tapo vienu iš aktyviausių.“
Prieš daugiau nei du dešimtmečius dar nebuvo išmaniųjų telefonų, o ir kompiuteris ne visiems pasiekiamas. Vaikai labai norėdavo veiklų: šokti, dainuoti, piešti.
„Viską darydavome patys. Pradžioje beveik nieko neturėjome: tik pieštukų, popieriaus lapų, galvojome, ką susiorganizuoti, pagroti, pastatyti šokį, spektaklį, eidavome į senelių namus. Keitėsi vaikai, keitėsi karta, keitėsi aplinka. Kartais jau tenka pagūglinti slengą, kad pavyktų susikalbėti su dabartine karta.“
Dienos centro lankytojų limitas yra trisdešimt vaikų, jie keičiasi, šią vasarą atėjo dešimt naujų vaikų.
„Būna, mūsų klausia, ar priimsite vaiką, turintį problemų. Vaikas nėra problema, jis – vaikas ir mes išskėstomis rankomis jį priimame. O problemas po truputį žiūrime, jaukinamės, sprendžiame“, – sako J. Vasiliauskienė.
Dabar klubas „Tarp savų“ yra nemokama socialinė paslauga, teikiama pačioms silpniausioms, rizikingiausioms sritims: atvejo vadyba, globa, pagalba nepasiturintiems, specialiųjų poreikių, mokymosi sunkumų turintiems vaikams.
„Tai yra ne stovykla, ne būrelis, čia teikiama specialistų pagalba. Pedagoginė psichologinė tarnyba dienos centre yra įkūrusi užimtumo grupę. Ši grupė dar glaudžiau orientuota į vaikus, kurie turi elgesio, emocijų, mokymosi, bendravimo sunkumų, kuriems trūksta socialinių įgūdžių.“
Pasak J. Vasiliauskienės, dienos centras-klubas veikia šeimos principu.
„Mes auginame vienas kitą. Jei pas mus atėjęs vaikas pasilieka, dažniausiai užauga iki 12 klasės. Nežinau, kaip mums ir vaikams pavyksta tai padaryti, bet ir mažiukai, ir dičkiai yra viena komanda. Vieni kitus prižiūri, supažindina naujokus, globoja. Mano manymu, labai svarbu, kad mes sugebėjome įdiegti šeimos vertybę.“
Klubo istorijoje būta ir sunkių momentų. Skaudžiausia prisiminti šeimą iš duobės bandžiusį traukti paauglį, kuris prieš daugiau nei du dešimtmečius žuvo nuo patėvio rankos. Apie širdį draskantį momentą J. Vasiliauskienė ir dabar kalba su ašaromis akyse.
Jūs buvote teisūs!
„Tarp savų“ yra įsikūręs Aušros alėjoje 64. Tai – popamokinė veikla, tad durys atviros nuo 13-os valandos iki vakaro.
„Ar galiu atsivesti draugą?“ – dažnai klube nuskamba šis klausimas. Vaikai dienos centrą atranda per kitus vaikus, tėvai – per tėvus.
„Vaikai ateina tiesiai po mokyklos, truputėlį pailsi, pabūna telefonuose, tada viską dedame į šalį ir einame ruošti pamokų. Atlikę namų darbus ruošiame maistą, kepame sumuštinius, picas, susiplauname indus, susitvarkome, išsišluojame, išsisiurbiame. Tai yra mūsų geri darbai – socialiniai įgūdžiai. Gerus darbus surašome ant kortelių ir traukiame. O paskui – laisvas laikas“, – kasdienybę nupiešia J. Vasiliauskienė.
Dabartiniai vaikai, atkreipė dėmesį J. Vasiliauskienė, nemažai veiklų jau būna išbandę mokyklose.
„Ko jiems labai reikia – sėdėti ir šnekėtis: nuo meilės reikalų iki sušių recepto. Vaikams reikia būti išgirstiems, pasipasakoti, sužinoti. Kai kurie nežino elementarių dalykų, pavyzdžiui, kaip nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą.“
Iškilusios problemos sprendžiamos individualiose konsultacijose. Anksčiau, palygina J. Vasiliauskienė, vaikai nebūdavo tokie atviri, dabar patys ateina ir pradeda kalbėti: padėkite man, sutvarkykite mane, parodykite, kaip elgtis.
„Esame orientuoti į pagalbą ne tik vaikams, bet ir tėvams, nes yra tėvų, kurie nežino, ką daryti. Informacijos yra be galo daug, joje pasiklysta ir neberanda to, kas reikalinga jų vaikui. Jei norite padėti vaikui – kalbame atvirai. Rezultatai pasirodo po 3–5 metų, vaikai ir tėvai auga kartu su mumis.“
J. Vasiliauskienė labai džiaugiasi sėkmės istorijomis – jų yra daug. Laiminga, kad sugrįžta jau suaugę pirmieji vaikai.
„Pamatau, apkabinu ir verkiu, taip gera, kad tie vaikai, iš kurių kažkada atiminėjau cigaretes, bariau, dabar paklausia, kaip sekasi. Grįžta ne dėl to, kad turėtų problemų, o todėl, kad tai yra mūsų šeima – tarp savų. O jei ir iškyla problemų, nebijo paklausti. Tie atstumti vaikai, ne visi, bet dalis jų sugrįžo į visuomenę, dirba, sukūrė šeimas, turi savo gyvenimus. Jie sako: „Manimi nebuvo patikėję, o čia gavau renginį vesti!“. Jiems tai labai svarbu.“
J. Vasiliauskienė šypsosi: nors vaikai ir ne visada klausydavo, visos pamokos išėjo į naudą. Tad dabar tikras balzamas širdžiai išgirsti: „Kokie jūs buvote teisūs!“
