Naujausios
Sugrįžimas
– Į Šiaulius grįžote jubiliejais pažymėtu spektakliu. Grįžta ir prisiminimai?
– Tikrai labai džiugu, kad taip sutapo. Aš visada sakau, „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ mano mylimiausias spektaklis iš 125-ių. Kaip pirma meilė, turbūt mylimesnio ir nebus. Tai buvo išvis trečias mano spektaklis – debiutavau Kauno dramos teatre, paskui dar Jaunimo teatre buvau pastatęs.
Aš buvau visiškai jaunas, 24 metų. Aurelija Ragauskaitė tuo gražiausiu teatro žydėjimo metu pakvietė čia. Šiaulių visai nepažinojau, man buvo labai nedrąsu važiuoti.
Atsimenu, su mama iš vakaro žiūrėjome „Veidrodį“, A. Tarkovskio filmą, kino teatre, daug kalbėjome apie gyvenimą, meną. O kitą rytą teatro autobusiuku, tokiu visai išklerusiu, Pranas Piaulokas ir Aurelija Ragauskaitė mane, kaip kokią nuotaką, parsivežė.
Apgyvendino mediniame viešbutuke Rūdės gatvėje, kurio jau seniai nėra. Net atsimenu, skaičiau Ž. P. Sartro „Žodžius“, mokiausi filosofinės išminties, ką aktoriams sakyti ir kalbėti.
Paskui dar trečias išminčius prisidėjo – Antanas Krištopaitis. Jie visi buvo vieniši, neturėjo čia šeimų ir rinkdavosi vakaroti pas kurį nors iš jų. Ir aš kažkaip prisiplakiau. Klausydamas jų pokalbių, ginčų, žiūrėdamas, skęsdamas dūmų debesyse (Aurelija Ragauskaitė su cigarete visą laiką), kiek aš daug sužinojau, kiek daug patyriau!
Spektaklį statėme labai ilgai, pradėjome rudenį, o premjera buvo tik birželį, kadangi įsiterpė A. Ragauskaitės spektaklis. Tada labai jaudinausi, bet dabar esu labai laimingas, nes tas ilgas buvimas, matymas teatro jo aukso amžiuje, man buvo labai pravartus.
Ir dar tokia labai įdomi sąšauka. Spektaklio pagrindinė veikėja buvo moteris Donja Rosita, kurią vaidino Dalia Cinauskaitė. (Beje, aš ją visai neseniai sutikau Vilniuje, jai 93 metai, ji man padovanojo Garsijos Lorkos portretą.) Šito spektaklio centre irgi moteris – Molė Svini. Aš nežinau, kaip čia dar feministės manęs neįsirašė į savo tarpą – mano tiek daug spektaklių apie moteris!
Aš aktyviai dalyvauju visuomeniniame gyvenime, bet scenoje, teatre, mane domina ne visuomeniniai socialiniai įvykiai, bet žmogus, jo psichologija, jo gelmė.
Moteris labiau gyvena jausmais, ji emocionalesnė ir man įdomesnė negu vyrai, kurie kaunasi, kažkokias idėjas išradinėja ir panašiai.
Ir dar įdomus dalykas. Spektaklio „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ simbolika buvo žydinčios rožės. Dabar spektaklis prasideda tuo, kad Molė Svini pasakoja žiūrovams, kaip ją, nereginčią, vaikystėje tėvas nešdavosi į sodą ir mokė pažinti gėles. Irgi gėlių kalba! Tokie sutapimai netikėti, nelaukti.
Labai nuostabu rasti aktorius, su kuriais dirbau prieš 50 metų. Juozukas Bindokas tada tik grįžęs iš armijos vaidino Berniuką. O dabar 75-metį atšventėme.
Tada vaidino Fausta Laurinaitytė, nuostabi aktorė, ji vėliau vaidino Žemaitę, savo klasikinį vaidmenį, mano spektaklyje. Dabar Molę Svini vaidina jos dukra Monika Šaltytė, puiki, nuostabi aktorė.
– Kodėl į Šiaulius grįžote būtent su Briano Frielo „Mole Svini“?
– Šią pjesę jau turėjau keletą metų išverstą. Nuostabi vertėja Violeta Tauragienė, skirtingai nuo daugelio vertėjų (kurie verčia tik tada, kai gauna užsakymą ir žino, kad bus honoraras), jei randa ypatingą kūrinį, ima ir išverčia.
Dabar yra tokia labai keista savicenzūra, nes yra mados – centrinės, politinės. Šitą pjesę aš norėjau statyti Kauno kameriniame teatre, jau buvome padavę Kultūros tarybai paraišką prieš keletą metų, bet negavome pinigų, nes mums parašė, kad pjesė įdomi, vertinga, bet nėra labai inovatyvi. O aš visą laiką kartoju frazę, kad ne viskas, kas šiuolaikiška, amžina, bet viskas, kas amžina, šiuolaikiška.
Brianas Frielas mano mylimas autorius šalia A. Strindbergo, kurį stačiau ir Šiauliuose kelis kartus, „Freken Juliją“ ir „Velykas“, šalia T. Vailderio, mano labai garsūs spektakliai Kaune buvo „Mūsų miestelis“ ir „Ilga Kalėdų vakarienė“.
B. Frielas, airių modernus klasikas, atliepia mano estetinį ir dvasinį kamertoną. Jis labai gilinasi į žmogų, į jo gelmę, į vidinį pasaulį. Dabar mūsų gyvenime to labai trūksta. Mes labai technologijomis užsiimame, draugaujame su dirbtiniu intelektu. Aš nemanau, kad nuo to mūsų natūralus intelektas auga ir ypač jausmai, jausminis pasaulis.
Molė Svini duoda labai gilų pjūvį į žmogų, į trijų žmonių santykius, kur yra raudonos linijos, kurias gali peržengti, kurių negali peržengti. Mes sakome: nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų. Kiek mes galime kištis į kito žmogaus vidinį gyvenimą, net ir artimo? Kiek mes galime modeliuoti pagal savo požiūrį? O kur ta riba, kai mes, norėdami padėti, imame kenkti žmogui, kaip dažnai būna net ir šeimose?
Šiame spektaklyje kalbama, kaip moteris, kuri buvo neregė nuo kūdikystės, susikūrė savo pasaulį ir tame pasaulyje mokėjo puikiai egzistuoti, žinojo, kaip gyventi. Pagal mūsų visuomenės normas ji turėjo būti reginti ir kas iš to gavosi? Nieko gero.
– Iškėlėte labai aktualius klausimus. O ar jūs turite atsakymus į juos?
– Mano atsakymą suformavo močiutė dzūkė, kažkada sakydama, kad visokių yra žmonių, visokių reikia, reiškia, kad mes turime priprasti prie įvairovės. Visą gyvenimą norisi žmonėms, kuriuos myli, šeimos nariams, vaikams, draugams kažką patarti, kažką padaryti už juos, kažkur pastūmėti, bet dažnai kyla klausimas, ar to reikia.
Ir aš pats tik dabar imu mokytis, kad jeigu tavęs neklausia, nekišk savo trigrašio. Nes kas tau gerai, ką tu mėgsti, kitam gal visai nepriimtina ir jis turi pilną teisę į kažką kitą.
– Ši problema dabar ypač aštri, kai kiekvienas, nerinkdamas žodžių, gali „patarti“ socialiniuose tinkluose.
– Labai liūdna, kad socialiniai tinklai, dirbtinis intelektas, technologijos ima pakeisti autentišką gyvenimą, bendravimą, kad žmonės neturi laiko susimąstyti, kas gerai, kas blogai. Panorau ir pilu purvo srautą be jokios atsakomybės.
Tai užteršia viską: ir eterį, ir gyvenimą, ir atmosferą. Atsiranda neapykantos, kovos atmosfera, visi apie tai kalbame ir nieko nedarome, kad to nebūtų, nė piršto nepajudiname.
Šis spektaklis turėtų būti, na, netiesiogiai pirštu. Jeigu menas kažką teigia su kumščiu, tai jau ne menas, o propaganda. Aš meno, kuris tampa propaganda, tikrai niekada nekūriau ir nesiruošiu kurti, nemėgstu jo, nes labai gerai kažkada yra pasakęs vienas mąstytojas, kad meno kūriniui tuo geriau, kai jo mintis, idėja yra ištirpinta meniniame audinyje, kad jinai netiesiogiai metama.
Turėjau džiaugsmo ir gal sunkumų dirbti Auksinių scenos kryžių komisijoje, per trejus metus pažiūrėjau 300 spektaklių.
Ir ką aš matau? Vienu metu skundėmės, kad labai trūksta socialinės problematikos, kad menininkai sėdi dramblio kaulo bokšte. O dabar jau turime perviršį. Teatras nusprendė, kad jis gali su visomis medijomis konkuruoti: su spauda, su internetu, su televizija. Bet iš to nieko gero, nes teatras prisimeta funkcijas, kurios jam visai nebūdingos.
Visa tai turi daryti kitos visuomenės institucijos. Teatras, kaip jis besivytų šiandieną, naujausias žinias, visada bus atsilikęs. Gal geriau imti ir nagrinėti tai, ko nėra, ko trūksta viešajame diskurse.
– Grįžtant prie premjeros. Teko skaityti, kad tai yra tarsi vardinis spektaklis, skirtas konkretiems aktoriams?
– Aš su visais aktoriais esu dirbęs. Monika ir Dalius Jančiauskas vaidino mano labai populiariame spektaklyje „Labai paprasta istorija“. Ir Aidas Matutis vėliau įvestas. Ir „Velykose“ vaidino Dalius su Monika.
Man nereikia jokių kastingų. Žinote, dabar tokia mada. Aš suprantu Holivude, ten milijonai aktorių, o čia gi Lietuvėlė, Dieve, man net juokinga. Aš gi visus pažįstu, visus žinau, matau televizijoje, filmuose, spektakliuose esu dirbęs.
Man labai nepatinka tendencija, kad režisieriai renkasi pjeses visiškai negalvodami, ar yra teatre aktorių toms pjesėms. Negalima statyti Hamletą, jeigu nėra Hamleto teatre. Tada gaunasi labai nemalonus reiškinys ir Šiaulių teatrui, beje, būdingas, pakritikuosiu, kad aktoriai atsivežami importiniai.
Atvažiuoja režisieriai, ypač jauni iš Vilniaus, atsiveža savo aktorius. Ir kas iš to? Repetuoja, repetuoja, repetuoja. O paskui spektaklis negali eiti, nes tie aktoriai užimti Vilniuje. Numeta, kaip kokiam šuniui kąsnį, per mėnesį kokią vieną datą ir tai dar gal teatras neįtaiko. Spektakliai pastatyti, bet jų neįmanoma eksploatuoti.
Mane labai gerai mokė Aurelija Ragauskaitė šitame teatre. Jeigu esi geras režisierius, turi sugebėti teatre esančius aktorius taip išnaudoti, taip parodyti, kad net ir tie, kurie gal nežymiausiai, gal mažai vaidinantys, puikiausiai atsiskleistų. Čia yra meistriškumas.
Aš visada taip ir darau. Nors, tiesą sakant, buvau pirmasis režisierius Lietuvoje, kuris dar 1977 metais pakvietė į spektaklį „Freken Juliją“ Šiaulių teatre iš Kauno Doloresą Kazragytę, ji vaidino šalia Irenos Liutikaitės, kuri irgi puikiai vaidino. Tada tai atrodė tokia sensacija, tokia naujiena, kad aktorė atvažiuoja iš kito teatro.
Antras kartas Šiauliuose
– Pirmas jūsų etapas Šiauliuose – 1976–1977 metai. Išvykdamas manėte, kad grįšite, ar atrodė, kad tai jau praeitis?
– Tada padariau didelę klaidą gyvenime, mano geroji patarėja ir mokytoja Aurelija Ragauskaitė man irgi padarė meškos paslaugą. Tuo metu spektakliai pavyko, mane gražiai priėmė, Aurelija Ragauskaitė net kurį laiką buvo priėmusi gyventi savo bute kaip mama.
Man paskambino iš Vilniaus Dalia Tamulevičiūtė, ji vadovavo Jaunimo teatrui, ir pakvietė į etatą. O čia jau buvo tariamasi, kad aš mokysiuosi, būsiu dar kelis sezonus, A. Ragauskaitė sakė: „Paskui aš tau teatrą perduosiu, paveldėsi, viską žinosi, mokėsi.“ Ir tai būtų buvę nuostabu. Bet vilionė iš Vilniaus...
Aš paklausiau patarimo mylimos savo mokytojos. Ji sakė: kaip teatro vadovė, kuri rūpinasi teatro ateitimi, aš turėčiau dėti visas pastangas, kad čia liktumei. Bet kaip mama, turinti tokio paties amžiaus vaikus, aš vis dėlto patariu į Vilnių, jeigu yra šansas.
Ir aš, o pasirodo, nuėjau visai ne ten, kur reikėjo. Teatre visada būna visokių trinčių. Pasirodo, to etato labai norėjo dar anksčiau buvusi Šiaulių teatro vyriausioji režisierė Nataša Ogaj. O Dalia Tamulevičiūtė kažkodėl Natašos Ogaj labai nenorėjo. Žinote, dvi moterys talentingos, įdomios, bet skirtingų temperamentų.
Dalia Tamulevičiūtė nusprendė, kad jeigu pasikvies mane, gal jai bus mažesnis blogis, toks pradedantis, jaunas, galima jį stumdyti, kur nori.
Tada buvo tokia rokiruotė. Lionginas Šepetys, ilgametis kultūros ministras, ėmė ir paskyrė ketvirtą etatą ir atėjo ir Nataša Ogaj, ir Gytis Padegimas, kurio visai nereikėjo. Toks, žinote, šuniui penkta koja.
Aš ten pastačiau keletą spektaklių, žinomų ir garsių, „Tris mylimas“ Žemaitės, bet visą laiką vargau. Jeigu dabar naudojame žodį mobingas, tai aš jį jaučiau visą laiką. Spaudimą. Viskas, ką aš dariau, buvo negerai, man buvo sudaromos pačios blogiausios sąlygos.
Iš kitos pusės, gal tai užgrūdino ir paskatino mane priimti, globoti ir auklėti jaunus režisierius, daryti ne taip, kaip darė Tamulevičiūtė, bet kaip darė Ragauskaitė.
Galiu pasidžiaugti, kad, man vadovaujant Šiaulių teatrui, čia debiutavo Cezaris Graužinis, dirbo dabar amžiną atilsį Audronė Bagatyrytė. Aš esu laimingas režisierius, kad iš po mano rankos per tuos 53 metus debiutavo visa eilė. Adomas Jacovskis, metras, debiutavo „Freken Julijoje“, Mindaugas Urbaitis, kompozitorius, – „Donja Rositoje“. Labai daug dabar žinomų scenografų, kompozitorių ir aktorių. Aidas Matutis, kuris vaidina „Molėje Svini“, beje, mano mokinys.
Galvoju, kad viskas, kas buvo, visko reikėjo, jeigu būtų tik šiltnamio sąlygos, gal nebūtų buvę taip. Ir negatyvi patirtis yra patirtis.
– 1988–1993 metais buvote Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius. Antrą kartą Šiauliuose dirbote ypatingu, Atgimimo laikotarpiu. Ko gero, to meto įvykiai nepamirštami?
– Aš labai didžiuojuosi, kad Šiaulių teatras yra vienintelis teatras Lietuvoje, ant kurio kabo memorialinė lenta, kad čia vyko Steigiamoji Šiaurės Lietuvos Sąjūdžio konferencija.
Iki man pradedant teatrui vadovauti, kažkaip niekaip nepavyko pastatyti paminklo P. Višinskiui, mane pakvietė būti komisijos pirmininku. Pasinaudojau tuo pakilimu, irgi pakiliai kreipiausi per medijas ir per kelias dienas turėjau maišus nuvertėjusių pinigų paminklui pastatyti, ir mes jį pastatėme.
Sausio 13-ąją iš mūsų pastato LRT transliavo. Teatras buvo sūkuryje Sąjūdžio, aišku, ne aš vienas, tas pats Pranas Piaulokas ir Olita Dautartaitė, ir Dalia Cinauskaitė. Galima minėti daug vardų ir pavardžių, faktiškai visą kolektyvą.
Ir kaip džiugu, kad „Atgaivos“ festivalis iki šiol nepamirštamas. Jį prisimena, apie jį rašo net ir teatrologas Amerikoje, kaip apie unikalų faktą. Žmonės buvo pasiilgę laisvo žodžio. Mūsų tada leistas laikraštis „Atgaiva“ buvo antras po „Sąjūdžio žinių“ nepriklausomas laikraštis Lietuvoje. Išleidome keturis numerius, jie yra bibliografinė retenybė.
Atskleidėme archyvus apie uždraustus spektaklius, visokius potvarkius J. Jurašo išvarymo iš Lietuvos, viską atspausdinome. Dar buvo rizikinga, 1988 metai, dar nebuvo aišku, kuo viskas pasibaigs.
Ir netgi toks faktas, kad sausio 13-osios išvakarėse teatro moterys išėjo iš teatro su labai didelėm krūtinėm vakare po repeticijų. Ten buvo sukištos raudonos vėliavos, kurias kažkas jau buvo paruošęs, jeigu kas, iškabinti. Istorija nutyli, nesiaiškinsime, kas, bet tos moterys irgi rizikavo, ką gali žinot, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę.
Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų teatras tada atsistojo į teisingą istorijos pusę, kaip dabar sakoma. Aš manau, tai yra vienas gražiausių epizodų gyvenime.
Prisimenu Šiaulius dar gal dėl to su tokia meile, kad buvo tiek brolybės, pagalbos vienas kitam, džiaugsmo abipusio. Atsimenu anekdotiškų atvejų. Romualdas Ozolas, pavargęs nuo visų mitingų, matau, kad tuoj nukris, tai nusivedžiau į savo kabinetuką vos ne per jėgą antrame aukšte, paguldžiau ant sofos ir užrakinau. Visi laksto, kur dingo Ozolas? Pavogė Ozolą, gal priešai ar kas? Įėjo į teatrą ir dingo, neišėjo!
– Turėdamas galvoje Zoknių aerodromą, tuomet paskelbėte, kad virš teatro yra neskraidymo zona, o pats teatras – nebranduolinė zona. Ši sparnuota frazė žmonių atmintyje gyva iki šiol?
– O taip! Dabar, kai atskrenda NATO lėktuvai ir taip gaudžia, galvoju, kaip apsisuka likimas, kokia likimo ironija. Tada daug kas juokėsi, atsimenu, Vytautas Petkevičius „Pravdoje“ išsityčiojo iš mūsų, bet paskui atsiprašė ir net pakvietė mane ukrainietiškų barščių į namus, žmonos ukrainietės virtų, valgyti.
Kai mes su teatru gastroliavome Kanadoje, buvome priimti pas Hamiltono miesto merą. Ir tas meras sako: „Palaukit, palaukit, tai čia tas teatras, kur tą zoną paskelbė, jūs tas režisierius?“ Sakau, taip.
Sako, taigi Kanados parlamentas, išgirdęs šitą žinią, atsistojęs porą minučių plojo! Tai buvo ženklas, kad Sovietų Sąjungoje ledas aižėja, kad jau žmonės gali sau leisti tokius simbolinius gestus. Tai buvo simbolinis gestas, bet labai svarbus. Iki dabar jį visi atsimena. Vieni su humoru, kiti labai rimtai, vieni su pagarba, kiti su patyčia galbūt. Bet taip buvo ir to neišsižadėsi.
O paskui daug kas pasikeitė ir dabar mes gal tik ir džiaugiamės, kad tie lėktuvai skrenda. Bet, aišku, būtų geriau, jeigu būtų tokios aplinkybės, kad jiems nereikėtų skraidyti.
– Kas įsiminė iš šio kūrybinio laikotarpio?
– „Žemaitė“, kuri visą Lietuvą daug kartų apvažiavo. Mane labai stebina, kokia trumpa vis dėlto mūsų atmintis, ypač kultūrinė. Dabar išėjo keletas knygų ir spektaklių apie Žemaitę, skirtų Žemaitei. Ir tai, kas jau buvo 1986 metų mūsų spektaklyje dar drąsiau ir atviriau, dabar skelbiama kaip dideli atradimai. O mes visa tai pastatėme, Vidmantė Jasukaitytė visa tai išrašė! Mes net ir daugiau atskleidėme apie jos meilę jaunam žmogui, jos žentui ir panašiai. Ciklai kartojasi, keičiasi kartos, reikia iš naujo įvardinti, pasakyti.
Dar išskirčiau „Mefibosetą“. Dabar eina O. Milašiaus „Septynios vienatvės“, pastatytos Roberto Vilsono, Kauno teatre, o mes buvome pirmieji pastatę. Labai įdomiai ieškojome teatrinės kalbos, tada dirbo Volfas Jungeris, labai įdomus austrų choreografas. Spektaklis gal buvo labai per ankstyvas, ypač Šiauliams.
Atsimenu, Pranas Piaulokas, vaidindamas karalių Dovydą, šoko ant žiūrovų kėdžių per salę eidamas. Tai dabar madingas tas imersinis teatras ir „Molėje Svini“ mes bendraujame su žiūrovais, einame į salę, o tada tai buvo negirdėta.
Mano atsisveikinimo spektaklis Bernardo Šo „Dūžtančių širdžių namai“ 1993-iaisiais, labai gaila, buvo iki galo neįvertintas. Spektaklis buvo labai savitas, pats Bernardas Šo labai didelis paradoksalistas, gana retai dabar statomas. Žinote, kaip būna, režisierius išeina iš teatro ir kiti nelabai jau nori to paveldo.
„Pulkininko našlė, arba Gydytojai nieko neišmano“ irgi buvo drąsus spektaklis. Dar visur stovėjo Raudonoji armija, o čia spektaklis – gryna parodija prieš saldofonišką bukumą karininkijos. Dabar man net nedrąsu, kai pagalvoji.
– Ateina 2007-ieji ir vėl grįžtate į Šiaulius, jau trečią kartą. Ratas vis apsisuka?
– Tada aš labai džiaugiausi, nes savo penkiasdešimtmečio neatšvenčiau, nes tada buvau išspirtas iš Kauno teatro, buvau nežinioje pakabintas. Buvau gal vienas pirmųjų režisierių Lietuvoje, kuris tapo laisvu menininku be etato jokiame teatre.
Švenčiau penkiasdešimtmetį Berlyne su draugais aktoriais, su kuriais dirbau Zalcburge. Beje, buvau pirmasis lietuvių režisierius, statęs tikrame užsienyje, Vakaruose, dar kai Šiaulių teatrui vadovavau. Daug draugų ten turiu iki dabar.
Penkiasdešimtmetis liko neatšvęstas, tai 55-metį atšvenčiau su „Labai paprasta istorija“, spektakliu, kuris Šiauliuose ėjo daugybę metų. Tik premjera buvo labai apkartinta, labai liūdna, nes tą pačią dieną Vilniuje mirė mano draugė Jurga Ivanauskaitė.
2011 metais stačiau priešpaskutinį kartą Šiauliuose „Iguanos naktį“, labai mylimą pjesę. Aidas Matutis šiame spektaklyje vieną pirmųjų vaidmenų sukūrė. Labai džiaugiuosi, kad Aidas Matutis, tada mano rekomenduotas teatrui, prigijo ir vaidina svarbius vaidmenis. Nors yra klaipėdietis, nepasidavė vilionėms ir nusėdo Šiauliuose.
Maratonas tęsiasi
– Kokias matote stipriausias Šiaulių dramos teatro puses?
– Aktorių ansamblį. Teatras dar turi įvairaus amžiaus aktorių, nors jau dabar tas trupa. Labai džiaugiuosi, kad Nijolė Mirončikaitė ir vaidina, ir režisuoja, ir savo patirtį skleidžia. Tik atėjęs jaunas aktorius Aidas Ašmonas, tikėsimės, įeis į teatrą.
Pjesių skaitymai parodė, kaip žiūrovai entuziastingai priima spektaklius, pastatytus pagal dramaturgiją, pagal pjeses, kur yra tekstas įdomus, geras. Vis dėlto paskutiniais metais buvo šiek tiek užsižaista. Čia jau neigiama teatro pusė. Sakykime, noras bėgti priekyje progreso. Buvo, tiesiai šviesiai sakau, labai abejotinų spektaklių.
Aš esu įsitikinęs, kad eksperimentą reikia derinti su tradicija. Visada sakau, kad geriausia, kai tradicija ir inovacija yra derinamos, kai tai eina kartu.
Negalima žiūrovams ant galvų numesti to, prie ko jie nepripratinti, nesupažindinti, nes bus šokas ir atmetimo reakcija. Čia kaip į karštą ar šaltą šaltą vandenį negali šokti iš karto.
Labai nuostabu, kad visą laiką atsiranda talentingų asmenybių ir aktorių, ir režisierių, ir vadovų, kurie konsoliduoja, patraukia paskui save visą kolektyvą, pakelia teatro prestižą, reikšmę miesto akyse.
Ir pats miestas supranta teatro svarbą. Sakykime, yra ponia Gražina, ji dar prieš 50 metų ir dabar ateina visada su gėlėm. Buvo skaitymas spektaklio, prieš 10 minučių aš ją sutinku, visa uždususi, lekianti iš teatro. Sakau, kur jūs lekiat, ponia? Sako, suskaičiavau, kiek aktorių, man dar gėlės trūksta!
– Daug dėmesio skiriate lietuviškai dramaturgijai. Kodėl jums tai svarbu?
– Man lietuvių kalba, jos skambėjimas iš scenos yra labai svarbus.
Esu įsitikinęs: jeigu kalbame apie savo specifines problemas čia ir dabar gyvenantiems, reikia, kad dramaturgija būtų kuriama ir žmonių, gyvenančių čia ir dabar.
Džiugu, kad atsikėlė gyventi į Šiaulius Sandra Bernotaitė, dramaturgė. Kas galėjo parašyt geriau negu Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“?
Tai patvirtina, įtvirtina tapatybę, jaunimui parodo, kad mūsų kalba yra gerbtina, jos reikia mokytis, reikia naudoti, ne vien tik anglicizmais gyventi.
Vidmantė Jasukaitytė, du spektakliai Šiauliuose, Ema Mikulėnaitė, Violeta Palčinskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Vanda Juknaitė, Judita Vaičiūnaitė, dar ir ne visas išvardijau, puokštė garsiausių mūsų poečių ir dramaturgių. Aš tuo labai didžiuojuosi.
– Dar vieną sukaktį, režisieriaus darbo 50-metį, įprasminote knyga „Įtariamas Padegimas“?
– Knyga buvo išleista dideliu tiražu, tūkstančiu egzempliorių, mane tas labai išgąsdino. Su autore kolege, kuri čia su manim dirbo literatūrinės dalies vedėja, Elvyra Markevičiūte, turėjome kokius 25 pristatymus po visą Lietuvą, buvome ir Šiauliuose. Ir ta knyga jau išparduota.
Dažnai klausia, ką duoda apdovanojimai, tokios knygos? Daug duoda, pasitikėjimo ar tikrumo jausmą, kad tai, ką darei, nebuvo veltui.
Pristatymuose paaiškėjo, kad mano spektakliai, net tie, kurie, atrodo, mažai ėjo, yra matyti, išgirsti, suprasti įvairių žmonių įvairiose vietose, rezonavę jų gyvenimuose. Pasirodo, spektaklis nedingsta, žmonėse gyvena, jų sąmonėje, vaizduotėje, paveikė jų gyvenimus netikėtai, nelauktai, keistais kampais ir tai priduoda jėgų kurti, kovoti ir nenurimti.
– Šiaulių dramos teatre vykusiame minėjime, skirtame A. Ragauskaitei, esate citavęs įsiminusį jos pamokymą, kad režisūra yra maratonas, kurį reiks bėgti visą gyvenimą.
– Dar bėgu tą maratoną. Todėl labai vertinu gamtą ir jūsų laukdamas pasėdėjau sodelyje, tik gaila, kad obelys iškirstos. Galvojau, kaip čia taip plika. Aktoriai sako, buvo sodas, kaip buvo gražu, kai per langą žiūrėjome, obelys žydėjo.
Aš labai linkiu, kad Šiaulių teatras žydėtų ir kad vėl atsodintų sodą. Kad kiemelyje žydėtų sodas ir lygiai taip pat žydėtų menas scenoje. Daug daug metų.
