Naujausios
Skirtingos patirtys
Pirmoji kelionė buvo į Sidę, dvi antrosios atostogos praleistos Alanijoje. Visi viešbučiai penkių žvaigždučių. Bet aptarnavimas juose ir maistas – labai skirtingi. Beje, su kiekvienomis atostogomis – vis prastėjantys.
Ir gidų paslaugos nesužavėjo. Turkijoje iš tiesų yra labai daug ką pamatyti. Net 370 antikinių miestų. Graži šalis.
Deja, šaliai pažinti, istorijai, pasakojimams apie socialinį gyvenimą ekskursijų vadovai skiria tik dalį ekskursijos laiko. Kitą dalį veža į apsipirkimų vietas, jas įvilkę į pažinimo apvalkalą. Kad europiečiai ten paliktų kuo daugiau pinigų.
Paskutinę kelionę net veždamas jau išskrendančius poilsiautojus į oro uostą, vairuotojas naktį dar užsuko į prekybos centrą. Rekomendavo apsipirkti, nes čia viskas tik vienu euru brangiau. O oro uoste teks smarkiai permokėti.
Galybė patikrų ir jokių suoliukų
Tvarka Antalijos oro uoste – taip pat vienas iš nuviliančių veiksnių. Lėktuvas iš Hamburgo kilo devintą valandą vakaro. Į Antaliją atskridome jau naktį. Po varginančios kelionės – dar pasų kontrolė, antspaudas su atvykimo data, rankinio bagažo patikra, bagažo laukimas. Beje, ir vietų lėktuve nebuvo galima užsiimti elektroniniu būdu. Vietas paskyrė oro uoste ir už tai teko papildomai mokėti po pusketvirto euro žmogui. Skraidino Turkijos oro linijų lėktuvas.
Dar sudėtingiau išskrendant. Vos įžengus į oro uostą patikrinamas tavo bagažas, praeini patikrą pats, tik tuomet esi įleidžiamas. Gali registruotis skrydžiui ir atiduoti bagažą. Po to – dar kelios patikros. Turi nusiauti batus. Esi ne tik peršviečiamas, bet dar ir apčiupinėjamas. Į pasą įdeda antspaudą su išvykimo data.
Oro uostas – didžiulis. Ir jokių suolelių prisėsti, pailsėti. Atsisėsti galima tik nuėjus į laukiamąjį prie išskridimo vartų. Tačiau informacija, iš kokių vartų kils lėktuvas, pateikiama tik prieš valandą. Bent jau mūsų atveju buvo taip. Visą tą laiką privalai stovėti, beje, ir nueiti iki tako kokį kilometrą ar puskilometrį. Brautis tiesiog pro parduotuvių lentynas ir kavines. Čia viešpatauja karalius marketingas, ištroškęs kuo labiau „nuskausminti“ turistus. Mažu, dar turi užsilikusių eurų ar Turkijos lirų.
Pagarbos ir rūpesčio klientu – mažoka. Juolab kad poilsiauti skrenda daug neįgalių žmonių, šeimų su mažais vaikais. Regis, kiek čia kainuotų nupirkti ir pastatyti suolelių. Tačiau, matyt, paskaičiuojama, kad jie užimtų vietą, kurią galima išnuomoti verslui. Be to, neturintis kur atsisėsti žmogus galbūt makaluosis po parduotuves ir ką nors nusipirks. Arba užsuks į kavinę, kad tik galėtų bent trumpam prisėsti.
Skaniau namuose
Pirmenybę visuomet atiduodu naminiam pačios gamintam maistui. Tačiau per atostogas, kai gali save atleisti nuo įprastos maisto gaminimo pareigos, norisi paskanauti kokio nors ypatingesnio maisto, nacionalinių to krašto patiekalų.
Deja, atrodė, jog viešbutis labai taupo. Patiekalus gamina iš pačių pigiausių produktų. Aliejuje virti vištienos kauliukai, sparnelių dalys su taip pat aliejuje keptomis bulvytėmis buvo poilsiautojų labiausiai mėgstamas pietų patiekalas. Mat žinodavome, ką valgome. Kartais būdavo avienos maltinukų, bet jie pagaminti tokie neskanūs, kad negali nuryti. Sriubos – taip pat kažkokios neaiškios, nežinia, kas ten sutrinta. Pusryčiams natūraliausi patiekalai – virti kiaušiniai arba blynai. Sviesto niekuomet nebūdavo. Jų patiektos dešros – faktiškai nevalgomos. Kiek skanesni tik sūriai. Bet sumuštiniai su jais be sviesto – per daug sausi ir neįprasti.
Vakarienei kartais būdavo žuvies. Žuvis – nebloga, upėtakis. Bet paruošta visai neskaniai. Labai menkas vaisių pasirinkimas.
Beje, labai skanūs agurkai ir salotos. Gerą skonį sukuria kalkingas šių apylinkių vanduo, kuris daržovėms atstoja kiaušinio lukštą. Kasdien buvo siūloma įdarytų ir neįdarytų alyvuogių. Šito gero Turkijoje netrūksta. Auginama labai daug. Pagal alyvuogių aliejaus gamybą Turkija užima ketvirtą vietą pasaulyje.
Be to, čia auginama bulvių, kukurūzų, paprikų, baklažanų, sezamų, žemės riešutų. Kai kurių daržovių nuimama po tris – keturis derlius. Turizmas ir žemės ūkis – pagrindinis turkų pragyvenimo šaltinis.
Neblogi jų gaminami saldumynai, kurių gausa ir įvairovė tenkino kiekvieno poilsiautojo skonį.
Nežinau, ar toks taupymo vajus prasidėjęs visoje Turkijoje. Ar pataupyti nusprendė tik šis penkių žvaigždučių viešbutis? O gal tiesiog nesurinko geros virėjų komandos?
Galbūt taupyta, nes gegužę viešbutis nebuvo pilnai užpildytas? Pusėje restorano net nebuvo dengiami stalai.
Tačiau, pavyzdžiui, 2018 metais viešbutis Sidėje tiesiog pritrenkė maisto gausa, skoniais ir pasirinkimo galimybėmis. 2022-aisiais viešbutis Alanijoje svečius vaišino jau kukliau. Tačiau dar buvo atskiras patiekalų stalas vaikams. Suaugusiems vakarais kartais patiekdavo krevečių.
Šiemet anūkas pakaitomis valgė tik blynus, makaronus, ryžius ir bulvytes. Kasdien vis tas pats meniu.
Nusivylimą atsvėrė švara, masažai ir šildomas baseinas
Kadangi kelias pirmąsias viešnagės dienas gegužės pradžioje ir Alanija nelepino šiluma, teko ieškoti kitos buvimo Turkijoje prasmės. Tiksliau, prasmė buvo pasiūlyta. Kambaryje radome informaciją apie mums priklausančią dovaną – 15 minučių masažą. Tačiau, kai nuėjome atsiimti dovanos, rusakalbė vadybininkė iš karto paklausė, ar norime masažo, ar tik dovanos. Suprask „tik dovana“ jiems – ne biznis. O tas 15 minučių masažas, pasirodo, skirtas nustatyti, kokio masažo mums reikia: medicininio, atpalaiduojamojo, skirto kokiai vienai kūno daliai ar pan. Tyrėjas, kokio masažo pageidautų mūsų kūnas, pristatytas kaip gydytojas.
Diagnozes jis nustatė gana teisingai. Įvardijo stuburo problemas. Pasakė, jog mums reikia rimto medicininio masažo. Tuomet prisistatė vadybininkė – jauna rusakalbė moteris iš Azerbaidžano. Valandos trukmės medicininis mišrus viso kūno masažas, dedant ant nugaros karštus akmenis, – 100 eurų. Tačiau iš karto pasiūlyta 60 procentų nuolaida. Taigi, penkis masažus gavome už 200 eurų. Ir dar pridėjo dovanų: penkis trumpus veido masažus, penkias veido kaukes ir šveičiamąjį kūno masažą bei maudynes.
Taigi pirmąsias viešnagės dienas lepinomės tikrai gerai, sąžiningai, rūpestingai ir subtiliai atliekamomis procedūromis, kurios pridėjo taškų šiaip nelabai penkioms žvaigždutėms prilygstančiam viešbučiui.
Dalį laiko leidome po stogu esančiame baseine su šiltu vandeniu. Kadangi svečių pertekliaus nebuvo, kartais baseine išpuldavo laimė paplaukioti tik savame būrelyje.
Džiugino ir kambarinių darbas. Kambarius tvarkė kasdien. Kas antrą dieną keitė patalynę ir rankšluosčius. Papildydavo arbatos ir cukraus, muiliukų ir šampūno atsargas. Vienintelė blogybė – per mažai geriamojo vandens. Kambariui tik vienas butelis, nesvarbu, kiek jame gyvena žmonių. Beje, gauti daugiau vandens kartais padėdavo ant pagalvės kambarinei padėti arbatpinigiai. Atrodo, jog arbatpinigiai viešbutyje labai vertinami. Iš karto pasikeičia aptarnaujančiojo personalo elgesys.
Antibiotikai ir katės
Vėsesnėmis dienomis buvo smagu pasivaikščioti ir po miestelį. Įkišti nosį į nedidelius prekybos centrus. Beje, kažko labai pigaus neteko pamatyti. Kainos nedaug skiriasi, pavyzdžiui, nuo kainų Vokietijoje. Galbūt todėl, kad miestelis – kurortinis. Kai kurios parduotuvėlės kainas parodo eurais. Ir atsiskaityti galima europietiškais pinigais.
Pigių smulkmenų galima nusipirkti gatvės parduotuvėlėse. Visur lydėjo įspūdingas Tauro kalnų vaizdas. Atrodė, jog ir miestelis , ir pats viešbutis įsikūręs tiesiog kalnų, kurių grandinė tęsiasi apie 400 kilometrų, papėdėje, nors iš tiesų atstumas iki kalnų – gana nemažas.
Pajūris tiesiog nusėtas viešbučių. Kiek toliau, pajūriui lygiagrečiai einančioje gatvėje – gražių ir tvarkingų daugiabučių uždarais kiemais kvartalai.
Ir daugybė benamių kačių. Vienos vaikšto gatve, seka praeivius, kitos įsitaisiusios lauko parduotuvėlėse. Miega tiesiog ant parduodamų tekstilės gaminių. Liesos, perkarusios... Nors tiesiog gatvėje, prie namų sienų pridėta vienkartinių indelių su gyvūnų maistu ir vandeniu. Kelios praeivės tiesiog mūsų akyse išsiėmė iš krepšių sauso maisto pakuotes ir pripylė į katėms padėtus indelius.
Pasakojama, jog turkai myli gyvūnus. Bet į namus jų neįsileidžia.
Ieškome bankomato, nes viešbutyje niekas nepasiūlė iškeisti eurų į liras. Bankomatų nedidelėje gatvės atkarpoje – net keli. Pasiimame šiek tiek lirų. Tik vėliau išsiaiškiname, jog nuo kiekvienų dešimties eurų tiek Turkijos, tiek Vokietijos bankai nuskaitė po du eurus. Lirų gavome už dešimt eurų, o sąskaita sumažėjo 14 eurų. Didoka pinigų keitimo kaina.
Mūsų tikslas – vaistinės. Mat prieš kelionę socialiniuose tinkluose prisiskaitėme, jog lietuviai ten prisiperka pilnus pirkinių maišus antibiotikų. Pamanėme, jog praverstų ir mums. Nes kartais, kol patenki pas gydytoją, tenka gydytis pačiam. Tačiau pasirodė ne viskas taip paprasta. Vaistinėse aiškino, jog antibiotikai parduodami tik su receptu. Tačiau vienoje pavyko susitarti. Vaistininkė paklausė, iš kur atvykome. Pasakėme, jog iš Lietuvos. „Ai, gyvenome toje pačioje Tarybų Sąjungoje“, – apsidžiaugė farmacininkė, matyt, ir pati į Turkiją atvykusi iš kurios nors buvusios TSRS šalies. Surado porą pakuočių prašomų antibiotikų ir pridūrė: „Tikiuosi, nepaskųsite.“
Kur ten skųsi? Lietuvoje, norėdamas gauti receptą, turi nueiti kryžiaus kelius ir už pakuotę antibiotikų sumokėti keliolika eurų. O čia pakuotės kaina – tik apie tris eurus.
