Naujausios
Su meile žmogui
Ponas Rimantas rodo iš balandžio 24 dieną Lietuvos medicinos darbuotojų šventės, vykusios Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, parsivežtą Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo garbės ženklą ir diplomą. Ar didžiuojasi?
„Aišku, gerai, kaip sakant, smagu, kad vertina. Su savo žmonėmis vis apie tą apdovanojimą pasišnekame, pasidžiaugiame“, – sako didžiulės patirties sukaupęs medikas.
Juokiasi, kad yra „daktariukas“ – žmonės jį taip jau daug metų vadina. Jei šaukia daktariuku, vadinasi, pasitiki ir net savo sveikatą patiki, o tai yra labai reikšminga. Ne mažiau negu Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo apdovanojimu, R. Gricius didžiuojasi Drąsučių bendruomenės padėka ir nominacija, kurią gavo 2015 metais, kaip labiausiai kaimo bendruomenei nusipelnęs žmogus.
Gydytojai, sako pašnekovas, dabar į kaimus nebevažiuoja – gydymas vyksta daugiausia per nuotolį, nebent rimčiau žmogus sunegaluotų, bet ir tokiu atveju pas gydytojus tenka vykti į centrines poliklinikas.
O pas poną Rimantą ir jo kolegę Augeniją į Drąsučių šeimos gydytojo kabinetu vadinamą medicinos punktą atvyksta tie, kuriems reikia vaistus sušvirkšti, plaučius paklausyti, kitas neatidėliotinas medicinos paslaugas ar profesionalų patarimą gauti.
„Žmogus ateina, skundžiasi galvos skausmu. Pamatuoju spaudimą – gal čia jis kaltas, aptariam, kaip ligonis galėtų sau padėti – gal sūriau valgyti, gal kavos išgerti, o gal jau reikia ir medikamentinio gydymo, kol nenumirė“, – šmaikštauja pašnekovas. Bet spaudimas spaudimui, prideda, nelygu: vienam – 130 mirtinas, o kitas su 70 ar 80 dar malkų eina parsinešti.
Sveikata, įsitikinęs slaugytojas, dažnai priklauso ir nuo požiūrio. Daugelis ligų apninka nuo požiūrio, ypač visokios depresijos. Todėl užsukdamas pas vienišus pacientus būtinai pataria įsijungti radiją, muzikos, pajuokavimų, žinių pasiklausyti – prasiblaškys, užsimirš ir liūdesys praeis.
Sako pastebėjęs, kad kai kurie jo pacientai kiekvieną sunegalavimą bando gydytis vaistais, bet yra nemaža dalis ir tokių, kurie vaistus ignoruoja net ir tada, kai juos paskyrė ir atsakingai vartoti prisakė gydytojai. R. Gricius bando tokius pacientus perauklėti, tikindamas, kad vaistus reikia gerti taip, kaip jie paskirti, o ne savo nuožiūra.
Slaugytojas ne pirmus metus priklauso vadinamajai ASPN (Ambulatorinės slaugos paslaugos namuose) komandai, tad pagalbos reikalingus ligonius kartu su kolege A. Poderiene lanko jų namuose – Drąsučiuose ir aplinkinėse gyvenvietėse. Įvertina sveikatą, apdalija patarimais, rekomendacijomis, suteikia labai svarbias ambulatorines medicinos paslaugas.
Medicinos sesute būti nenorėjo
Mintys apie mediciną dar labai jauno vaikino iš Kuršėnų galvoje užsimezgė prieš kiek daugiau negu pusšimtį metų. Apsisprendė: nori studijuoti mediciną ir tapti vidaus ligų gydytoju. Tačiau pirmas bandymas įstoti į Kauno medicinos institutą nebuvo sėkmingas.
Metus padirbėjęs Pavenčių cukraus fabrike dažytoju, Rimantas pabandė stoti dar kartą, bet ir vėl nesėkmingai. Konkursai studijuoti mediciną tais laikais, sako jis, buvo nemaži, šeši–aštuoni pretendentai į vieną vietą.
Todėl nusprendė laimės daugiau nebandyti – įstojo Šiaulių medicinos mokykloje mokytis felčerio specialybės ir buvo vienas iš keturių įstojusių vaikinų. Įstojo keturiese, o baigė būryje merginų likęs vienas vienintelis.
Po pustrečių metų trukusių mokslų, 1978-ųjų balandžio 1 dieną, ką tik iškeptas felčeris R. Gricius pagal paskyrimą įdarbintas felčerio-akušerės medicinos punkte, įsikūrusiame Daugėlių statybinių medžiagų kombinato drenažo cecho patalpose Drąsučių kaime. Iki šiol labai patenkintas, kad buvo nukreiptas būtent į Drąsučius, o ne į Kuršėnų ligoninės greitąją pagalbą, kur būtų įdarbintas medicinos sesute – oficialiuose dokumentuose ši darbo vieta būtent taip ir vadinosi.
„Atvežė valdžia mane į Drąsučius, patalpas aprodė. Sako, vyruti, neskubėk, dar turėsi važiuoti į dviejų savaičių specializacijos kursus, kad išmoktum, kaip dirbti, kaip popierius tvarkyti“, – karjeros pradžią, nutaisęs smagią šypseną, prisimena pašnekovas.
Savo žinioje turėjo 1 200 žmonių, iš jų 240 – Drąsučių aštuonmetės mokinių, kurių sveikatą turėdavo kasmet patikrinti, skiepais pasirūpinti, kitkuo. Darbas patiko nuo pat pirmos dienos – jis, kaip ir darbo vieta Drąsučiuose, sako, pirma ir paskutinė jo gyvenime.
Tais laikais į kaimų medicinos punktus, prisimena medicinos veteranas, patys gydytojai atvažiuodavo. Į Drąsučių punktą iš Kuršėnų ne kartą metuose, o kartais ir sykį per mėnesį atvykdavo ir vaikų ligų, ir vidaus ligų gydytojas, ir ginekologas, ir dar keli specialistai, tik autobusas su fluorografu – iš Šiaulių tuberkuliozės dispanserio. Felčerio užduotis prieš specialisto atvykimą – pacientus informuoti, dokumentus sužiūrėti, eilę surikiuoti, kad nesueitų visi vienu laiku ir netrukdytų gydytojui dirbti, rėkaudami medicinos punkto koridoriuje.
Nesibaigiančios kelionės dviračiu
Po 1991-ųjų, kai prasidėjo blokada, į Drąsučius tik penki autobusai pradėjo važiuoti, o tai apsunkino nevietinio felčerio Rimanto atvykimą į darbo vietą iš Kuršėnų. Bet padėti gyventojams skubantis specialistas rado išeitį – persėdo ant dviračio.
R. Gricius netrukus suprato, kad dviračiu labai patogu vykti ne vien į darbą, bet ir pas pacientus: nuvažiavęs, jei reikia, plaučius paklauso, širdį, kojas apžiūri, o tada jau priima sprendimą, ar ligonį į Kuršėnų polikliniką pasiųsti, ar greitąją pagalbą iškviesti, o gal negalavimas po keletos dienų ir pats praeis.
Laikui bėgant visi taip įprato matyti mediką skriejantį dviračiu, kad kitaip jo ėmė net nebeįsivaizduoti, o kurį kartą jam į darbą atvykus kitaip būtinai pasiteiraudavo, kurgi dviratis. Prisimena atsakydavęs, kad jį pastatė techninei apžiūrai.
Keliones dviračiu į keliones automobiliu, šypsosi, pakeitęs tik prieš kelerius metus.
Minant dviratį žiemą ir vasarą prabėgo trys dešimtmečiai. O skubant į pagalbą žmonėms pralėkė jau net 48-eri metai...
„Turiu gairę išdirbti 50 metų, jei laikys. O gal ir laikys, nes dabar slaugytojų trūksta ne šimtais, o jau tūkstančiais, – plačią nuoširdžią šypseną atveria milžinišką patirtį turintis slaugytojas. – Darbas jaunina, teikia energijos ir gydo, gal dėl to ir jaučiuosi, kaip sakant, pusėtinai.“
