Naujausios
Per kursus Vilnius pažino Kelmę
Per Etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursus apie Kelmę sužinojo daug sostinės akademinės bendruomenės atstovų, kurie skaito paskaitas ir veda praktinius užsiėmimus.
Gegužę sostinėje vykusiose Nematerialaus kultūros paveldo vertybių paskelbimo iškilmėse kursų veiklą pristatė organizatoriai, pedagogai iš Vilniaus, Kauno, Kelmės, Šiaulių.
Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo veiklą liudijantį sertifikatą Kelmės kultūros centro direktorei Laimai Lapinskienei įteikė kursų globėja, Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado ekspertų komisijos narė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros docentė, humanitarinių mokslų daktarė Gaila Kirdienė.
Kursų organizatorius sveikino Kelmės rajono savivaldybės atstovai.
Iškilmėse pagerbta trylika nacionalinį sąvadą papildžiusių gyvojo paveldo reiškinių. Trijų Karalių vaikštynės Darsūniškyje, lietuvininkų giedojimo bei žemaičių dounininkų dainavimo tradicijos, analoginės fotografijos tradicija Lietuvoje, bulvinių bandų ant kopūsto lapų kepimo tradicija Lazdijuose, krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje, nėgių žvejyba Šventosios upėje, Sartų žirgų lenktynės Dusetose, Skriaudžių kanklės, Lietuvos moldavų ir rumunų pavasario pasitikimo šventė „Marcišor“, romų kultūros festivalis „Gypsy fest“, žirgų maudynės Anykštėnų naktigonės šventėje.
Dalyviai – iš visos Lietuvos ir užsienio
Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai Kelmėje pradėti rengti 1988-aisiais. Padvelkus Sąjūdžio vėjams, radosi poreikis labiau akcentuoti tradicinę lietuvišką kultūrą, puoselėti senuosius amatus.
Kursų pavyzdys nusižiūrėtas iš skandinavų. Ten taip pat nedideliuose miesteliuose rengiami panašūs etninę kultūrą puoselėjantys kursai. Kad geriau įsiklausytų į savastį, žmogus turi atsitraukti nuo civilizacijos, įsigyventi bendraminčių būryje.
Dėl galimybės rengti kursus anuomet rungėsi Kelmė ir Šilalė. Nurungė Kelmė, nes čia jau buvo susiklosčiusios etnokultūros puoselėjimo ir sklaidos tradicijos. Be to, nulėmė ir patogesnė geografinė padėtis. Į Kelmę iš visų Lietuvos kampelių nėra labai toli atvažiuoti.
Didžiausias antplūdis buvo 1989-aisiais, kai į Kelmę suvažiavo beveik tūkstantis dalyvių ne tik iš įvairių Lietuvos regionų, bet ir iš aštuonių užsienio šalių.
Vėlesniais metais tokiu dideliu dalyvių skaičiumi nebuvo galima pasigirti, bet visuomet atvyksta po kelis šimtus. Tarp dalyvių būna atstovų iš JAV ir kitų tolimų šalių.
Kursus organizuoja Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė su komanda.
Kursuose kasmet veikia po 20 ir daugiau sekcijų. Kursų dalyviai mokosi griežti smuiku (vadovė etnomuzikologė doc. dr. Gaila Kirdienė), skambinti kanklėmis (vadovė muzikos pedagogė Aušra Vilimaitė-Karyznienė), groti armonika (vadovas muzikos pedagogas Osvaldas Gerbenis), piemenų pučiamųjų instrumentų (vadovas muzikos pedagogas Arūnas Stankus), žemaitiško dainavimo (vadovė Dainora Petrikienė), apeiginio giedojimo (vadovės Danutė Anankaitė ir Jolanta Kažukauskienė), folkroko (vadovas kompozitorius, atlikėjas, muzikos pedagogas Jonas Chockevičius), šokių ratelių ir žaidimų (vadovė choreografė Dijana Bakšienė), karpinių (vadovė tautodailininkė, meno kūrėja Nijolė Rimkienė), kaukių drožybos (vadovas tautodailininkas, meno kūrėjas Eugenijus Arbušauskas), lazdų drožybos (vadovas Mečislovas Ežerskis), akmens tašymo (vadovas tautodailininkas, meno kūrėjas Valdas Bandza), pynimo iš šiaudelių (vadovė tautodailininkė Kornelija Lopetienė), pynimo iš vytelių (vadovė tautodailininkė Lina Grigalauskienė), žolynų rišimo (vadovas dailininkas, floristas Evaldas Jasiūnas), audimo staklėmis (vadovė tautodailininkė Onutė Butvilienė, vėliau – Irena Arlauskienė), juostų audimo (vadovė tautodailininkė Loreta Račkauskienė), folklorinio kostiumo detalių siuvimo (vadovė dailės pedagogė I. Arlauskienė), riešinių mezgimo (vadovė tautodailininkė Jolanta Gečienė), lininių drabužių siuvimo (tautodailininkė Justina Žebelienė), molio lipdymo ir žiedimo (vadovės dailės pedagogė Lina Užomeckienė ir keramikė Audronė Šlyterienė) ir tradicinės juvelyrikos (vadovė juvelyrė Dovilė Norbutaitė).
Kursus lankantys žmonės gali dalyvauti net kelių sekcijų veiklose. Be to, jie klausosi paskaitų apie etninę kultūrą, dalyvauja vakaro renginiuose.
Vienas iš lektorių humanitarinių mokslų daktaras, etnologas Romualdas Apanavičius pabrėžia, jog kursai naudingi ir tuo, jog paskaitas ir praktinius užsiėmimus lankantys dalyviai gauna sertifikatą, kuris užskaitomas kaip kvalifikacijos kėlimas. Dalyviai čia sužino tiek daug, kad gautas žinias ir praktinius įgūdžius galima prilyginti intensyviam universiteto kursui, o jų organizatoriai verti Jono Basanavičiaus premijos.
Pasak humanitarinių mokslų daktarės G. Kirdienės, kursai unikalūs savo ilgaamžiškumu ir įvairove, o Kelmė primena tikruosius namus, nes čia ir dalyviai, ir mokytojai bei lektoriai iš organizatorių patiria daug globos, rūpesčio, širdies gerumo.
