Naujausios
Šiandien nesakysi, kad dailininkai daug dėmesio skirtų peizažui, tai ne praėjusio šimtmečio pradžia, kai peizažas buvo itin populiarus. Lietuvis myli savo tėvynę, tad pirmiausia kurti peizažus ir skatino gimtojo krašto grožis. Tarp lietuvių peizažistų ypač išsiskyrė P. Kalpokas, A. Varnas, A. Žmuidzinavičius, vėliau J. Čeponis, A. Gudaitis, S. Jusionis, V. Karatajus...
Juozas Pranckevičius vienas iš tų išlikusių peizažo mohikanų, liudijančių, kad peizažas nėra pamirštas. Šią parodą gal ir galima vadinti retrospektyva, nors didžioji dalis – naujausi Juozo sukurti peizažai.
Koloristas paprasta kalba – spalvininkas
Gražiausiai apie Juozo Pranckevičiaus kūrybą kalba humanitarinių mokslų daktaras Stasys Tumėnas, kuris per 10 metų stebi jo kūrybą ir pradžioje sunkiai patikėjo, kad Juozas yra miesto vaikas, gimęs Vilniuje:
„Ant „bruko” augusiam vaikui sunkiau pajusti jūros ošimą, Lietuvos kraštovaizdį, savo šaknis. Stebėdamas Juozo kūrinius, sukurtus Nidoje, Joniškyje, Linkuvoje, patiki, kad jis yra Lietuvos erdvių vaikas, tų erdvių pajautėjas ir skleidėjas. Kita vertus, jo urbanistiniai motyvai išduoda, kad jis puikiai pažįsta ir miesto ritmą, gatvių vingių, bažnyčių bokštų erdves ir jų kalbą. Juozas yra koloristas, paprastų žmonių kalba pasakius – „spalvininkas“. Stasys Tumėnas sako jaučiąs Juozo norą „pasileisti plaukus, ištrūkti iš Vilniaus, bėgti laukais, per spalvas, žaisti tomis spalvomis, potėpiais, jūros mėliais, dangaus žydryne...“
Juozas Pranckevičius studijavo architektūrą (gal todėl peizažas jam artimas), yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, priklauso tapytojų asociacijai „Individualistai“, dalyvauja parodose nuo 1986 metų ir surengęs jų jau per 50, dalyvavęs per 60 grupinių parodų ir tiek pat plenerinių. Su personalinėmis ar grupinėmis parodomis apsilankęs Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Kinijoje, Nepale, Pietų Korėjoje, Ukrainoje, Estijoje, Prancūzijoje, Indijoje. Įkūrė meno galeriją „Juozas Art“, kuri surengė per 60 personalinių žymiausių Lietuvos ir užsienio tapytojų parodų.
Pranckevičiaus darbų yra įsigiję JAV, Kanados, Kinijos, Dubajaus, Latvijos, Vokietijos, Italijos, Lenkijos, Prancūzijos, Belgijos, Estijos, Norvegijos, Čekijos kolekcininkai, Armėnijos nacionalinė galerija (tai šalis kur dailininkai peizažistai ypač vertinami). Jis aktyvus labdaros akcijų dalyvis, pats rengiantis tarptautinius plenerus.
Įprasta, kad po plenerų dailininkai padovanoja vieną-du darbus miestui, miesteliui. Juozas dovanų negaili. Pamato, kad žmogui patinka, nukabina nuo sienos ir įteikia.
S. Tumėnas prisimena kaip po vieno plenero uždarymo Juozas prasitarė, pamatęs, kad organizatoriams patinka, padovanojęs jiems šešis darbus. Nors šiaip Juozo darbai nėra pigūs. Ypač po to, kai 2015 metais jis ir jo kolega dailininkas Saulius Kruopis surengė parodą Jūrmaloje populiaraus estrados festivalio „Naujoji banga“ metu.
Daug estrados žvaigždžių pirko jo darbus, tuo padiktavę ir tolesnes paveikslų kainas. Juozas juokauja, jog prašyti iš pirkėjų kainos, kurią mokėjo estrados žvaigždės, būtų nepatogu, o atiduoti už žemesnę kainą irgi nesinori, nes tarsi save nuvertini, tad geriausia – dovanoti.
Viduje degantis dailininkas
Taip apie J. Pranckevičių rašo menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė įžanginiame trečiojo jo kūrybos albumo straipsnyje.
Antra Juozo savybė – aktyvus dalyvavimas pleneruose. Jis ne tas dailininkas, kuris tapytų iš nuotraukų. Ne. Paima molbertą ir keliauja į gamtą.
Juozas Pranckevičius drobėse įamžino ir gražiuosius kalvotosios Žemaitijos peizažus, ir Aukštaitijos ar Suvalkijos lygumas, Lietuvos miestų senamiesčius, mažuosius mūsų krašto miestelius, be abejo, gražiąją Kuršių Neriją, nes kasmet dalyvauja Nidos pleneruose. Juozas su drobėmis grįžta iš Italijos, Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Indijos ir kitų šalių.
Štai žiūriu į prieš metus tapytą Kauno senamiesčio peizažą. Tapytojas žvelgia į centrinę laikinosios Lietuvos sostinės senamiesčio aikštę. Neišvysi čia rotušės, tačiau jauti, kad ji šalia, o tolumoje „Vytautinės“ bokštas ir spalvingos lauko kavinės, primenančios Paryžių.
Juozas Pranckevičius – produktyvus autorius. Stasys Tumėnas pasakoja bandęs su Juozu diskutuoti ir klausti jo, ar nebūtų brandesni jo darbai, jei vietoje penkių drobių jis nutapytų, tarkim, dvi-tris?
Juozas negalvojo nė akimirkos: „Ne, jie netaptų geresni, brandesni, jei juos tvarkytum, valytum, keistum, užteptum dar nauja spalva. Esmė – pirmasis įspūdis ir emocija, kuri persikelia į paveikslą. Viską lemia pirmasis pliūpsnis, emocijos proveržis“.
Jauti, kad autorius kiekvienu darbu siekia sužadinti vertintojo vaizduotę, įtraukti jį kaip bendraautorių. Kartais tai pasiseka labiau, kartais vertintojas lieka su savo mintimis ir žiūros skirtybėmis.
J. Pranckevičiaus kūryboje ryškūs ir natiurmorto, ir abstrakcijos žanrai. Parodose Kelmėje ir Žeimelyje yra ir abstrakcijų, tačiau vyrauja peizažai. O baigti norisi vėl Stasio Tumėno vertinimu: „Kūryboje Juozas yra staigus, emocionalus, pasakyčiau, net ryžtingas, bandantis, suderinti, regis, sunkiai suderinamus derinius, motyvus. Savo emociją autorius tarsi išsprogdina iš vidaus, tie jo kūrybos pliūpsniai kartais atrodo skuboti, „neišvaikščioti“, nesuderinti galvoje. Juozas labai mėgsta plenerus, tapymą gamtoje. Čia jis pailsi nuo kasdienių darbų, rutinos, pasineria ir kviečia kartu be jokių pragmatinių kėslų pasinerti į gamtovaizdžių karalystę. Tai gali būti Nidoje sukurti marinistiniai darbai, kur spinduliuoja erdvė, bangos, nuotaikos; tai gali būti Žiemgalos miestelių motyvai su Joniškio, Linkuvos istorijos atspindžiais, liudytojais, tų miestelių dvasia. Ir visuose juose žaižaruoja spalvų įvairovė, suauganti į darną, emociją, ryžtą, minties aiškumą ir skaidrumą“.
