Naujausios
Tuoktis – vilkiku
Šeštadienį, didžiąją Jovitos Motiejūnaitės ir Ryčio Baltramėjūno dieną, prieš pat 14 valandą, baltomis gėlėmis ir kaspinais papuoštas „Mercedes“ vilkikas, garsiniu signalu tarsi pranešdamas „mes jau atvykome!“, įsuko į Santuokų rūmų automobilių stovėjimo aikštelę. Prie vairo – gražuolė raudonplaukė nuotaka. Vaizdas – lyg iš kino filmo.
Jovita laiminga. Kelionė į Santuokų rūmus, prasidėjusi nuo namų S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje buvo sklandi, o šventiškai padabintas vilkikas kaustė ne vieno praeivio dėmesį.
Po iškilmingo santuokos įregistravimo Jovita Baltramėjūnienė ir jos vyras Rytis bei Jovitos sūnus Einoras tuo pačiu vilkiku, lydint svečiams, išvyko į Kryžių kalną, paskui – fotosesijai į Jakiškių dvarą. Galiausiai – šventinis pobūvis.
Gimusiai idėjai lemta išsipildyti
„Mintis, kad į Santuokų rūmus atvažiuosiu vairuodama „fūrą“, gimė pernai rugpjūtį mums padavus pareiškimus santuokai ir pradėjus planuoti vestuves. Aš jau tada žinojau, kad ta diena bus išskirtinė, ir tai bus ne tik vestuvės“, – likus vienai savaitei iki šventės „Šiaulių kraštui“ pasakojo 33-ejų moteris. Santuokos dieną abu su Ryčiu pasirinko neatsitiktinai – gegužės 16-ąją, prieš šešerius metus, juodu susipažino.
Šiaulietė sako, nenorėjusi prabangos – mersedesai ir limuzinai ne jai, norėjosi kažko kito, ne taip, kaip pas visus.
„Aš esu moteris su charakteriu. Visada buvau ryški, visada svajojau būti raudonplaukė – raudona spalva mano. Manęs visur yra daug, noriu būti, dalyvauti, kalbėti. Noriu savo pirmas vestuves prisiminti visą gyvenimą. Nebūtų įdomu, jei „fūrą“ atvairuotų jaunikis, todėl nusprendžiau viską padaryti pati. Svajones reikia pildyti.“
Rytis, kuriam ši santuoka antra, būsimos žmonos idėjai neprieštaravo, abu nuodugniai aptarė kelionės planą – kur ji įvažiuos, kur sustos, kur išvažiuos.
Jovita susisiekė su Šiaulių miesto savivaldybe, papasakojo, kad neeilinę dieną norėtų vykti su savo mylimiausiu vilkiku ir paprašė specialaus leidimo sunkiasvoriui įvažiuoti į miesto centrą. Tačiau sužinojo, kad toks leidimas neegzistuoja – viskas policijos rankose.
Vilkiko kabiną vestuvių ceremonijai mielai sutiko paskolinti Šiaulių mokymo centro „Autotodis“ vadovas Tadas Šilinskas. Pas jį Jovita praktikavosi ruošdamasi laikyti C kategorijos transporto priemonių vairavimo egzaminą.
„Tiesiog laimė, kad mokyti mane ėmėsi pats direktorius Tadas. Vienos pamokos metu išdrįsau pasiteirauti, ar jis kartais negalėtų išnuomoti šitą vilkiką. Tik paklausė, kam reikia. Pasakiau, kad mano vestuvėms, o jis ir sako: gerai“, – prisimena pašnekovė.
Moteris „Autotode“ šiuo metu ruošiasi ir CE kategorijos egzaminui.
Kol toks egzaminas neišlaikytas ir pažymėjimas neįgytas, Jovita gali vairuoti tik vilkiko „galvą“ be priekabos, bet, sako, tai jokia problema. Juolab kad mersedeso kabinos išorė yra tikra gražuolė – baltos ir ryškiai raudonos spalvos, beveik tokios, kaip ir nuotakos plaukai.
Vestuvių išvakarėse minėto mokymo centro aikštelėje stovintis automobilis buvo padabintas baltais gėlių žiedais ir vėjyje plazdančiais kaspinais – papuoštas tapo ne šiaip sau automobiliu, o vestuvių ceremonijos akcentu.
Taip prasidėjo kelionė
Vilkiko istorija, sako Jovita, tęsiasi jau kokius trejus metus. Tiesiog vieną vakarą būsimas vyras, ilgametis tolimųjų reisų vairuotojas, pasakė: „Pradėk mokytis vairuoti vilkiką, aš žinau, kad tu tikrai gali.“
Ryčiui pakišus mintį, Jovita jos nepaleido, nors neslepia, kuriam laikui šitą reikalą buvo užmetusi. Galiausiai nusprendė, kad tai, ką pradėjo, privalo užbaigti, nesustoti pusiaukelėje. Galvoja, kad, išsilaikiusi CE kategorijos egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti, įsidarbins tolimųjų reisų vairuotoja. Dabar, sako, nebėra naujiena, kad vilkiką vairuoja moteris.
„Aš nuo mažens labai myliu techniką, – sako Jovita. – Ateityje matau save su vilkiku.“
Pirmas vairavimo mokytojas jai buvo tėtis, todėl būdama dar visai nedidelė žinojo būsianti „prie technikos“.
Rimčiau vairuoti pradėjo būdama 20-ies, bendrovėje „Rineka“ įsidarbinusi rūkytų gaminių pardavėja. Vieną gražią dieną, pasak pašnekovės, prekiaudama iš automobilio, stovinčio Rūdės gatvės prekybos centro „Maxima“ aikštelėje, sužinojo, kad nuo šiol jos niekas nebevežios, todėl mikroautobusą-parduotuvę turės vairuoti pati.
„Tiesiog padavė raktelius ir pasakė: į įmonės cechą Kelmės rajone, Beržėnuose, grįžk, kaip nori. Teises turėjau tokias, kad buvau „žalias lapas“, baimę sunku nupasakoti. Bet nuo tos dienos, kai sėdau prie balto mikriuko vairo, supratau – mano vieta! Taip prasidėjo mano kelionė.“
Paskui darbovietes keitė ne kartą. Ryškesniu etapu Jovita vadina vairuotojos-kontrolierės pareigas „Busture“. Darbo, kurį rado pagal skelbimą, pokalbis įvyko jos gimimo dieną, birželio 21-ąją. Tą pačią dieną buvo ir įdarbinta.
Vairavo kontrolierių automobilį ir pati tikrindavo autobusų keleivių bilietus.
„Įdomūs tie žmonės“, – nusikvatoja raudonplaukė, prisiminusi, kiek zuikių per dvejus darbo metus pavyko sugauti ir kaip jie aiškindavosi, kodėl važiuoja be bilietėlio. Labiausiai įstrigęs vieno vaikino nusistebėjimas, kaip jai pavyko jį pričiupti, jei jau pusmetį jis sėkmingai keliauja nemokėdamas nė cento. O vyresnio amžiaus keleivę Jovita be keleivio bilieto pričiupo net kelis kartus.
Prieš ketverius metus pasakoja radusi skelbimą, kviečiantį į darbą policijoje. Kvietimas sugundė, tačiau kelią į policiją užtvėrė valstybės tarnautojų sveikatą tikrinanti Centrinė medicinos ekspertizės komisija (CMEK).
J. Baltramėjūnienė viliasi, kad policininku kada nors taps jos sūnus Einoras – apie šią profesiją keturiolikmetis jaunuolis svajoja nuo ketverių metų.
