Naujausios
Šeimos gyvenimas
Pietinia didieji apuokai, kaip ir pernai, išperėjo tris jauniklius. Vyriausias išsirito pirmą pavasario dieną. Antrasis – kovo 2-ąją. Galiausiai pasaulį išvydo ir trečiasis – tarp pirmojo ir paskutinio apuokiuko yra keturių dienų skirtumas.
„Dabar miegu tiek, kiek leidžia mažieji apuokai. Vieną parą buvo dvi valandos miego, kitą net penkios“, – juokiasi P. Adeikis.
Pirmasis apuokiukas streso įvarė prieš maždaug savaitę. Užšoko ant stogo ir dingo iš vaizdo kamerų.
Feisbuke tuoj pat buvo išplatintas kreipimasis į gyventojus – apsidairyti, ar jauniklio nėra ant žemės, po automobiliu ar kitoje nesaugioje vietoje.
Apuokiukas buvo greit surastas, sužieduotas, uždėtas GPS siųstuvas, paimtos plunksnos lyties nustatymo tyrimui.
„Vienas iš trijų šių metų jauniklių yra labai judrus, nenuorama. Dėl to, kad jis mus „nervina“, davėme vardą Minerva, kaip žemaičiai sako, „munei nervā nelaika“. Paukštis labai gudrus. Padarėme laktą, kad ant jos galo nuėjęs galėtų užšokti ant stogo. Pernai nė vienas jauniklis ta mūsų paslauga nesinaudojo. O šis šiemet labai naudojasi, strykt ant devynaukščio stogo, jam ten liūdna, tada nusklendžia ant gretimo penkiaaukščio“, – pasakoja P. Adeikis.
Po pirmojo nutikimo netrukus vėl prireikė gyventojų pagalbos – iš lizdo-balkono išskridęs antrasis apuokiukas perskrido Lyros gatvę, „Lyros“ prekybos centrą ir dingo. Paieška truko per naktį, apieškoti visi kiemai. Galiausiai atskriejo gera žinia, kad apuokiukas saugus – parskrido atgal prie „savo“ namo. Antrajam jaunikliui atliktos tos pačios „procedūros“, kaip ir vyriausiam.
Savaitės pradžioje neapsieita be ugniagesių gelbėtojų pagalbos. Pasižymėjo vėl ta pati sumanioji Minerva – nusklendusi nuo penkiaaukščio Lyros gatvės link, sugalvojo nutūpti į medį. Bet visiškai neturėdama patirties pakibo žemyn galva.
Žinios apie bėdą P. Adeikis sulaukė prieš vidurnaktį.
Pasikviesti ugniagesius gelbėtojus nebuvo taip paprasta, paskambinus telefonu 112, išgirdo, kad bus siunčiami darbuotojai iš Kauno laukinių gyvūnų globos centro.
„Klausiu, kam juos siunčiate, mums reikia gaisrininkų kopėčių. Juo labiau, kad mūsų asociacija turi leidimą iš Aplinkos apsaugos agentūros stebėti paukščius ir jiems padėti. Jei jauniklis būtų kabėjęs iki tol, kol atvažiuos iš Kauno, galėjo ir nugaišti, nusilaužti sparną, koją. Atvažiavo gaisrinė, 5–10 minučių ir apuokiukas buvo pas mus“, – apie gelbėjimo operaciją pasakoja P. Adeikis.
Ketvirtadienį Minerva perskrido ant kito penkiaaukščio. Pasak P. Adeikio, tai reiškia, kad Minerva jau gali skristi tiesiai, o gal net pakilo nuo žemės ir nuskrido aukštyn.
Trečiasis apuokiukas yra akivaizdžiai mažesnis už kitus tos pačios dėties jauniklius.
„Jis yra šiek tiek jaunesnis, lėtapėdis, nenori būti toks aktyvus, kaip du didesni. Greičiausiai tai bus patinėlis“, – svarsto P. Adeikis.
Biologo nuomone, antrasis apuokiukas „99 procentai bus pana“, nes išsiskiria didumu, stambumu. Dėl pirmojo lyties dar abejoja. Viskas paaiškės po tyrimų – belieka sulaukti progos paimti trečiojo apuokiuko plunksną ir tuomet visas komplektas keliaus į laboratoriją.
Auksiniai žmonės ir mirtini spąstai
Šiemet didžiųjų apuokų šeima perėjo kitame name nei pernai. Pasak P. Adeikio, keli pernykščio namo gyventojai užtvėrė įėjimą į balkoną ir apuokai negalėjo sugrįžti. Pabrėžia: tik keli gyventojai. Kiti buvo labai geranoriški ir jiems labai apuokiukai patiko.
„Be žmonių pagalbos būtume akli, jie suteikia visą informaciją, kur kas nutiko. Pačiam būtų fiziškai neįmanoma budėti 24 valandas. Žmonės Šiauliuose, pietiniame, yra labai geri. O namo gyventojai išvis kažkoks stebuklas. Jei reikia pagalbos, koks dešimt žmonių atsiranda per akimirką“, – džiaugiasi P. Adeikis.
Vakarais prie namo, kuriame įsikūrę didieji apuokai, smalsauja kelios dešimtys žmonių. P. Adeikis atvažiuojantiems išdalija „Pietinia apuoka“ lipdukus, paskatina besidominčius.
„Didžiausias pavojus, kol jaunikliai nesugeba kilti aukštyn, – ant žemės gali bandyti slėptis. Pernai palindo po automobiliu, atsistojo šalia rato – taip gali būti pervažiuotas. Bet žmonės rytais apžiūri automobilius“, – sako P. Adeikis.
Antrus metus iš eilės stebimas Pietinia didžiųjų apuokų šeimos gyvenimas kartu yra ir mokslinis tyrimas.
Šiemet, sako P. Adeikis, rinkti duomenys apie oro temperatūros įtaką perėjimui. Rezultatai nustebino: pirmą kiaušinį padėjusi patelė buvo išskridusi nuo kiaušinio 35 minutėms, esant -12,5 šalčio, atrodė, kad kiaušinis žus, bet gražiai išsirito visi trys apuokiukai.
Pernai uždėti siųstuvai atskleidė faktą, kodėl žūsta šie paukščiai. Dvi jauniklės patelės buvo rastos nutrenktos elektros.
„Pakėlėme triukšmą, kad iš principo visa Lietuva yra spąstai plėšriesiems paukščiams – ne tik apuokams, bet ir visiems, kurie tupiasi ant stulpų. Valstybei didžiulis nuostolis, kai paukščiai žūva nuo nesaugių ESO įrenginių. Mes šnekame apie vienintelę Lietuvoje porą, kuri sėkmingai išperi ir išaugina jauniklius, o paskui ESO stulpai juos nužudo“, – sako P. Adeikis.
Pirmadienį P. Adeikis vėl planuoja susisiekti su ESO: jei reikalai nejudės, žada paviešinti ankstesnius laiškus, organizuoti mitingą prie pagrindinės buveinės – sekėjų feisbuke turi beveik 40 tūkstančių.
Ilgametis darbas
P. Adeikis ne vienerius metus rūpinasi didžiųjų apuokų populiacija.
„Šiaulių pietinia apuokai, ir tėvas ir motina, yra išveisti nelaisvėje ir mūsų paleisti apuokai. Patinėlis išsirito pas mus, o patelė parvežta iš Šveicarijos Berno zoologijos sodo, kad įneštų naujo kraujo“, – sako biologas.
Jau dešimtmetį bendradarbiaujama su Lietuvos zoologijos sodu, susitikimas vyko ir trečiadienį.
„Mes turime patiną, patelę pernai metų išsiritimo ir jie turi pernai metų išsiritimo patiną, patelę atvežė pas mus į adaptacinį voljerą, mes juos truputį pamokysime medžioti, o po gero mėnesio ir paleisime“, – sako P. Adeikis.
Pernai trys apuokai patinai buvo paleisti Šiaulių nuotekų valymo įrenginių teritorijoje, kurioje labai gera ekosistema: daug paukščių, miškas, žiemą neužšąlantis vanduo.
„Panašu, vienas apuokas nuskrido iki Naujosios Akmenės karjerų ir ten gyvena nuo rudens. Tik dar negaliu pasakyti, ar tai – vienas iš trijų patinų, kuriuos paleidome valymo įrenginiuose, ar Šiaulių pietinia apuokų likęs vienas patinėlis. Jis ūbauja siaurame miškelyje, pritemus nepavyksta įžiūrėti žiedo. Jei jis dar ir šią žiemą liks, galvosime, kaip jam įtaisyti paną. Toks mūsų darbas, mes jį darome nuo 2010 metų“, – sako P. Adeikis.
Dažniausi klausimai ir atsakymai
Feisbuke sekėjai nuolat užduoda klausimų apie jauniklius. P. Adeikis „Šiaulių krašto“ skaitytojams atsako į dažniausiai pasikartojančius.
– Kas jaunikliams atneša gerti?
– Tėvai atneša su maistu, jiems užtenka tokio atsigėrimo.
– Ar jie nenukris?
– Ne, nenukris, turi sparnus, jie paukščiai, ne akmenukai, jie nenukrenta, o gražiai nusklendžia žemėn, jeigu nesugeba paskristi.
– Ar apuokai medžioja katinus?
– Ne, tokių duomenų neturime, kad parneštų katiną. Mes neslepiame: parnešė jauną kiškutį ir parodėme, parnešė žiurkę, parnešė varną, rodome, nieko neslepiame. Katinų jie neneša.
– Ar jaunikliai grįš į lizdą?
– Patys jie į lizdą negrįš, nebent mes įkeltume. Bet iš to, ką matome, nėra tikslo kelti, nes jeigu jau išlipo iš lizdo, lipa toliau, nenori lizde būti.
– Kaip dabar jaunikliai išsimaitins?
– Dar kokius du–tris mėnesius juos maitins tėvai. Jie labai gražiai susiūbauja, susišaukia, jokios problemos, susiras, apuokai labai gerai girdi. Kai jaunikliai pradeda skraidyti, atskrenda patinas ar patelė su jaunikliu, paūbauja, jaunikliai tiesiog atskrenda pas juos ir maitinasi. Vakare visas pietinis skamba nuo tų garsų.
– Kaip elgtis, radus jauniklį?
– Pagal įstatymą draudžiama imti, liesti jauniklį. Nebent situacija visiškai kritiška, jis nusileidęs ant važiuojamosios dalies, yra realus pavojus, tada galima pernešti šalia ant žolyno. O radus reikia skambinti mums, dieną naktį neišjungiame telefono: +370 686 24206.
Arba – bendruoju pagalbos telefonu, bet kai yra pavojus, mums brangi kiekviena minutė.
