Naujausios
ŠPI PBD 10 – kas tai?
ŠPI PBD – trumpinys, kurį supranta tie, kuriems aiškus herbas, kabantis ant grafų Zubovų rūmų Aušros alėjoje. Kartušo plokštėje virš sparnuoto žirgo Pegaso yra išlikęs reljefas – raidžių kompozicija – PBD.
Sovietinės okupacijos metais nacionalizuotoje grafų rezidencijoje buvo įkurta ne viena kultūros ir mokslo įstaiga.
Rūmuose veikė Mokytojų seminarija. Vėliau įsikūrė Šiaulių pedagoginis institutas (ŠPI). Jame buvo keletas fakultetų. Vienas didžiausių – Pedagogikos fakultetas, kurio viena iš specialybių ir buvo piešimas, braižyba, darbai (PBD). Taigi Šiaulių pedagoginio instituto II rūmuose (grafų Zubovų dvaro centriniame rūme) prie miesto parko studijavo busimieji dailės mokytojai, dailininkai, įvairių sričių kūrėjai.
Institutas virto universitetu, neliko Menų fakulteto, tačiau sukurtas herbas su įrašu jame – PBD – liko pritvirtintas ant pastato fasado.
Taigi – ŠPI PBD 10 yra Šiaulių pedagoginio instituto Piešimo, braižybos, darbų specialybės dešimtoji laida, kuri baigė studijas prieš 45 metus.
Į populiariausią specialybę – ŠPI PBD – įstojo ne visi norėję. Ir baigė ne visi įstojusieji. Tačiau tas laikotarpis draugystės saitais sujungė daugelį iš mūsų. Kai kas pasklido po Lietuvą, o kai kas po platų pasaulį. Yra išėjusių Anapilin...
Dailės kelrodžiai
Mūsų dėstytojais buvo dailininkai, kurie žavėjo ne tik erudicija, bet ir kūryba.
• I grupės kuratorius, kompozicijos ir tapybos dėstytojas prof. Antanas Visockis buvo tarsi „tėvelis“. Ypač rūpinosi būsimosiomis mamytėmis: „ar lankėsi pas gydytoją, ar pailsėjai...“
• II grupės kuratorius, piešimo dėstytojas Algimantas Goštautas, pateisinantis visas studentų išdaigas;
• Žiniomis, humaniškumu, vidine kultūra visus be išimties žavėjo dailės istorijos dėstytojas, menotyrininkas prof. dr. Vytenis Rimkus;
• Šių metų pavasarį iškeliavo Anapilin tapytoja monumentalistė, freskos meistrė Justina Agota Špakauskaitė Dobkevičienė.
• Grafikas Vaclovas Zigmantas, visada spinduliavęs pakilia nuotaika, dažnai sakydavo: Tikriausiai mūza neatskrido...;
• Keramikė doc. Aldona Visockienė norėjo, kad studentų darbai būtų įvertinti aukščiausiais pažymiais;
• Konkretus bei reiklus buvo piešimo katedros vedėjas, skulptūros dėstytojas prof. Aloyzas Toleikis;
• Siekti drąsos, komponuojant piešinį, skatino piešimo dėstytojas doc. Rimantas Tomas Buivydas;
• Edmundas Birgėla atskleidė įvairialypį grafikos technikų pasaulį;
• Griežtas, bet kruopštus, šmaikštus, bet tikslus buvo piešimo dėstytojas Benaventūras Šaltis;
• Tekstilės technologijų paslaptis mums skleidė dailininkė tekstilininkė doc. Salvinija Anikinienė;
• Erdvinį mąstymą formavo, supažindino su perspektyvos kanonais braižomosios geometrijos dėstytojas Julius Vainauskas;
• Tikslumą ir estetiką diegė braižybos dėstytojos dr. Irena Burneckienė ir inžinierė Mačiulskienė;
• Dėstytoja Veronika Uogintienė išmokė, kad iš blynų tešlos kepamas Šakotis, o Bankuchenas gaminamas, nepamirštant tešlą gausiai pagardinti prieskoniais bei konjaku, kad ilgai nesentų.
• Penktame kurse visus sužavėjo Vilniaus dailės instituto jauna absolventė grafikė Virginija Šiaučiūnaitė Baranauskienė;
• Dizainerė Gražina Šimoliūnienė supažindino su plakatu, šriftais, ženklais, argonomika;
• Šiltai prisimename apie tapytoją Gražiną Arlauskaitę-Vingrienę, skulptorių Donatą Lukoševičių, tapytoją Romualdą Vilkauską, grafikę Ireną Ambrazienę, tapytoją Vytautą Tribandį,tekstilininkę Danutę Kaučikienę, tekstilininkę Reginą Vaitkevičienę, skulptorių Alvydą Kurtinaitį ir kitus menininkus bei įvairių sričių dėstytojus.
Ten buvau
Aš buvau viena iš 75 įstojusiųjų.
Nuo pirmų studijų dienų supratome, kad mokytis reiks daug, piešime ir tapysime savarankiškai (auditorijose vyko remontas: įvedinėjo šildymo sistemą), kūrybinius gebėjimus turėsime pristatyti darbų peržiūrose. Nors paskaitų buvo daug (dažnai trukdavo iki 20:30), nes studijavome triguboje specialybėje, mums užteko laiko studijoms ir studentavimui.
Jau po pirmos sesijos mūsų gretos pradėjo trauktis. Daugiau nei dešimt pirmakursių „pakirto“ braižomoji geometrija. Vienas iš pakirstųjų – Jonas Arčikauskas. Jis atvyko, baigęs Stepo Žuko dailės technikumą Kaune, neįveikęs režisūros studijų konkurso Leningrade. Jis buvo išskirtinis, jau tuomet sau kėlė ambicingus tikslus. Šiais metais scenografas, dailininkas keramikas Jonas Arčikauskas apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už viso gyvenimo nuopelnus.
Dėmesį traukė smulkaus sudėjimo, nuolat besišypsantis ilgaplaukis Gediminas Lazdauskas-Paišelis. Jį „prispaudė“ TSKP istorija. Sumanus vaikinas statė karkasinius namus Lietuvoje ir užsienyje. Jo pieštuku atliktos gipsinių figūrų studijinės kompozicijos pirmakursiams buvo rodomos kaip etalonas dar ilgus metus.
Studijas sustabdė vaikučių susilaukusios Vida Tumelytė- Žukauskienė ir Violeta Vaicekauskaitė-Orlienė (jos baigė Vilniaus dailės institutą). Netikėtas buvo Sauliaus Sruogio sprendimas – išėjo paslaptingai. Jis negalėjo pamiršti, jog buvo J. Miltinio mokinys Panevėžio dramos teatre. Apie Saulių sužinojome po daugiaserijinio filmo „Raudonmedžio rojus“ premjeros – titruose jis buvo įvardintas kaip filmo dailininkas.
Trečiajame kurse Aleksandras Vozbinas prasitarė, kad mažai tikimybės, jog pažadai išsipildys ir jis bus pervestas į Vilniaus dailės institutą. Jaunuolis metė studijas ir iškeliavo į armiją. Po tarnybos Aleksandras įstojo į VDA ir baigė tapytojo Augustino Savicko kursą. Jis tapo labai ryškia asmenybe.
Matyt studijuodamas persitempė Šarūnas Rubinas. Jis metė studijas likus paskutiniam semestrui.
Vieni mus paliko studijuojant, o kiti buvo nuleisti lyg desantas ir kartu baigė studijas.
Plenerai ir muziejinė praktika
Po įtemtų semestrų buvo organizuojamos vasaros praktikos: plenerai, viena muziejinė praktika, pionierių stovykla (politinis jaunosios kartos ugdymas vasarojant) ir darbo stovyklos – studentiška parama kolchozams.
Po pirmo kurso dėstytojai Justina ir Povilas Dobkevičiai, Bonaventūras Šaltis bei Jaronimas Kmieliauskas mus vedžiojo po Talkšos (anksčiau Talšos) ežero pakrantes. Vis akcentavo dangaus reikšmę akvarelėse...
Po trečio kurso vykome į Plungę. Su dėstytojais Bonaventūru Šalčiu ir Arvydu Dauguviečiu visą dėmesį skyrėme urbanistiniam peizažui .
Po ketvirto kurso didžiąją dalį studentų Vytenis Rimkus išsivežė į etnografinę praktiką su habilituota mokslų daktare Prane Dunduliene. O antros grupės studentai kartu su tapytoju Sauliumi Mackevičiumi išvyko į Vitebską (Baltarusija).
Traukiniu ryte pasiekėme Vitebską. Šiandien juokinga prisiminti vyravusias sovietines realijas, tačiau tikrąsias istorines įžymybes atskleidė su mumis dvi savaites bendravęs estas tapytojas, dirbęs institute. Jis pasakojo apie Vitebsko istoriją, apie cerkvių varpus, kurių skambesiu žavėjosi Markas Šagalas.
Mes – paskutinieji studentai, kuriems Vytenis Rimkus vedė muziejų praktiką Leningrade (dabar Peterburgas). Mieste, kuriame buvo ir yra vieni garsiausių pasaulyje muziejų. Kur pats miestas yra muziejus.
Dingę kūriniai
Mes, studijavę dailę, beveik visi pasirinkome kūrybinį darbą kaip konkrečią diplominio temą.
Pasisekė tiems, kurių diplominių pasirinkta sritis buvo pristatoma raštu. Bet tie, kurie atliko kūrybinius darbus, dažnai turėjo ir pritaikomumą miesto interjeruose ar kitose erdvėse.
Smagu lankytis Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ir viename iš vestibiulių nukreipti žvilgsnį į Vlados Puplinskaitės didelę drobę „Žvejai“. Džiugu apsilankyti Šiaulių universiteto Balsių poilsevietėje (Telšių rajone) ir viename iš interjerų pamatyti Aleksandro Kriščiko (Mešanovo) freską „Rytietiškų pasakų motyvais“.
Ne visi darbai interjeruose išliko. Mano, Izoldos Gaigalaitės, gobelenas „Tėkmė“ (audimas ant rėmo; vilna ir linas; 2x4 m) buvo pritaikytas Šiaulių pieno kombinato direktoriaus kabinetui. Bet darbas dingo be pėdsako.
Dingo ir Zitos Baltrūnaitės gobelenas, skirtas „Verpsto“ fabriko erdvėms. O piešiniai, grafikos lakštai, tapybos drobės ir dekoratyvios formos buvo paliktos instituto fonduose. Institutas uždarytas. Dingo ir fondai.
Paskyrimai ir iššūkiai
Paėmėme į rankas diplomą, daugelis nustebome – piešimo, braižybos ir darbų mokytojas. O buvo tikėtasi būti dailininku...
Tuo laikotarpiu, kai baiginėjome studijas, rinkomės paskyrimus – vietas, kur numatėme „nusėsti“ po studijų. Gausus būrys išvyko į Kauną. Kiti pasklido po Lietuvą. Iššūkiai laukė šeimų nesukūrusiems vyrukams. Prieš juos atsivėrė du keliai – į kaimą, kokį nors Dievo užmirštą kampelį, arba – į sovietų armiją pusantrų metų tarnystei.
Eivydas Špokas išvyko į Dusetas (Zarasų rajonas). Jam pasisekė, nes Dusetų vidurinėje mokykloje, kur buvo sustiprintas dailės ugdymas, dirbo gausus būrys dailininkų.
Graudesnės mišios laukė Viktoro Kiseliovo-Kissos, kuris išvyko į Diktariškių aštuonmetę netoli Šiaulių.
Baigėme studijas 1981 metais. Negalėjome išsiskirti ilgam.
Dažnai susitikinėjome, net rengėme festivalius. Bėgant metams, susitikinėjome vis rečiau, tačiau neužmiršome vieni kitų.
Darėsi liūdniau, kuomet pradėjo retėti mūsų gretos. 2025-ųjų rugsėjį palaidotas dešimtas iš mūsų – karikatūristas Antanas Bartašiūnas.
Kūrybiškai gyvenimo keliu
Didžioji dalis bendrakursių tęsė pedagogines veiklas iki užtarnauto poilsio. Tačiau yra ir iki šiol dirbančių mokyklose: Marija Jurevičiūtė- Krainskienė, Vlada Puplinskaitė-Ancevičienė, Birutė Kinderytė- Žilėnienė, Marija Chlebinskaitė-Alūzienė, Violeta Budrytė-Sireikienė, Kristina Pozingytė-Bastikat, Zita Baltrūnaitė-Staškienė, Romualda Savickaitė-Zareckienė, Rinaldas Damskis, Jonas Žakevičius. Gal ir daugiau...
Dr. Audronė Dobkevičiūtė-Prokurotienė dar vidurinėje mokykloje domėjosi daile ir muzika. Jos mokslinio darbo temoje persipynė abi meno sritys.
Nijolė Danilaitytė-Bilevičienė prisimena:
– Gavau paskyrimą į Kuršėnų vaikų namus. Tuo metu įstaigai vadovavo direktorė Teofilė Betlinskienė ir jos pavaduotoja buvo Antanina Rastenytė. Buvau labai šiltai priimta. Kodėl į mane buvo pažiūrėta šilčiau? Pasirodo šios moterys užaugino mano tėtį Gruzdžių vaikų namuose. Taigi – aš buvau kaip ir jų anūkė. Jų rūpestį jaučiau daugelį metų. Gal todėl čia ir likau 40-čiai metų.
Visiškai kitokie Arūno Petraičio gyvenimo takeliai:
– Įgytos profesinės žinios, kaip ir gyvenimo vertybės, kurias be arogancijos, kantriai, tolerantiškai ir kolegiškai diegė mūsų dėstytojai, labai praverčia kūryboje. Linijos žaismas, kai žinai, kaip turėtų atrodyti publikacijos dizainas bei išmoktas antrasis – žurnalisto amatas – man tapo neįkainojama gyvenimo mokykla. Peržvelgdamas lentynoje išleistų laikraščių ar parašytų sporto istorijos knygų nugarėles, suprantu, kad kažką vis tik pavyko nuveikti.
Ukmergiškis Julius Zareckas savo parašytose knygose ir kituose leidiniuose nagrinėja sociokultūrinę mūsų krašto istoriją. Julius atkūrė XVII–XVIII amžių ATR artileristų aprangą, dalyvauja renginiuose, propaguoja Lietuvos istorijos paveldą.
Loretas Bartkevičiūtė-Valienė kuria liturginius rūbus. Palendrių šv. Benedikto vienuolyno prioras Dom Herve de Broc teigia, kad Loretos Bartkevičiūtės-Valienės knygoje-albume „Liturginiai rūbai“ pristatomas ištisas Loretos kūrybos laikotarpis, analizuojantis krikščioniško pasaulio ženklus ir simbolius, sudėtus į liturginių rūbų puošybą.
Aleksandras Kriščikas (Mešanovas) studijų metais buvo ramus, kruopštus, niekada nepanikuojantis ir visada nuoseklus. Šios savybės jį suformavo kaip restauratorių, kuris daro didžiųjų meistrų drobių kopijas, restauruoja tapybą. Vienas iš didžiųjų jo darbų – Chaimo Frenkelio vilos interjerai.
Ne vienas kurso draugas savo gyvenimą paskyrė kūrybai. Viena iš jų – fotomenininkė Regina Šulskytė. Jos kūryboje ryškią pėdsaką paliko foto ciklas, įamžinęs Lietuvos universitetų rektorius.
Šiaulių universiteto išleistame albume publikuotos trisdešimt devynių Lietuvos universitetų rektorių fotografijos. Portretai eksponuoti Reginos Šulskytės parodoje „Susitikimai“ (2005). Pirmą kartą Lietuvos universitetų rektoriai pristatomi kaip istorinio laikotarpio liudininkai, o ne kaip institucijų vadovai. Rektorių portretai kurti natūralioje aplinkoje, todėl univetrsitetų vadovai atskleidžiami kaip realūs žmonės, o ne kaip reprezentacinės figūros.
Marija Chlebinskaitė-Alūzienė 1993 m. įkūrė mados teatro studiją ,,Mantilija“, buriančius meninių pomėgių jaunuolius. Drabužių dizaino studijoje mokiniai kuria avangardines kolekcijas.
Audrius Žilėnas su bendraminčiais įkūrė dailės mokyklą Ukmergėje ir jai vadovavo. Vėliau vairą perėmė Birutė Kinderytė-Žilėnienė. Birutė buvo ir yra aktyvi kūrėja – keramikė, tapytoja, įvairių projektų dalyvė.
Vienos Kauno rajono mokyklos vadovu tebedirba Vladas Ravka. Jo laukia didelės statybos pagal suteiktą Europos Sąjungos finansavimo programą.
Privačius verslus sukūrė ir išaugino Irina Makarova-Čepulienė, Rita Navakaitė-Pliopienė.
Ne apie visus bendrakursius turėjau informacijos, daug turimos informacijos netilpo šiame straipsnyje.
