Naujausios
Daugeliui skaitytojų, neabejoju, tikrai gerai žinoma yra Lietuvos estrados dainininkė Nijolė Ščiukaitė. Daugiau nei tris dešimtmečius ji kartu su ansambliu “Estradinės melodijos” džiugino ne tik Lietuvos žiūrovus. Jos dainavimo maršrutai nusidriekė į Australiją, Aziją, Kaukazą, JAV, ji ne kartą dainavo tarptautiniuose estrados fesivaliuose.
Dar ir šiandien eteryje dažnai skamba tokie populiarūs Nijolės Ščiukaitės hitai, kaip “Keturiasdešimt kaštonų”, “Mes išliksim jauni”, “Senelis”, “Skinsiu raudoną rožę”, “Krantų gėlė” ir kt. Dainininkė atlikdavo ne tik žymiausių kompozitorių dainas, ji ir pati mėgo eiliuoti. Viena iš tokių jos parašytų dainų yra “Senelio armonika”, kuriai melodiją sukūrė jos gyvenimo draugas Juozas Tiškus. Prisiminkime dainos žodžius…
Kaip būdavo gera tyliais vakarais
Susėsti visiems po baltais jazminais.
Senelis armonika mums kad užgros…
O marčios, sūnai uždainuos.
Priedainis:
Grok, armonika, grok,
Skambėti širdy nenustok.
Su tavo daina, sparnuota, linksma
Mes būsim jauni visada.
Daug metų prabėgo dienų jau šimtai
Anūkų pilni jau senelių namai,
Senelis jau migdo tylia lopšine
Armonika groja sena.
Sūnai ir anūkai, kaimynų vaikai
Senelio armoniką virkdė dažnai.
Po darbo, ar šventėj dabar kad užgros…
Visa Lietuva uždainuos.
Su Nijolės Ščiukaitės dainomis užaugo kelios kartos. Kai prieš keletą metų dainininkė šventė savo jubiliejinį gimtadienį, į jos namus Vilniuje, Lazdynų mikrorajone sugužėjo kone dvi dešimtys jos draugų ir bendražygių.
“Svečiai negailėjo linkėjimų,– atviravo Ščiukaitė.– Aišku, sulaukus garbingo amžiaus svarbiausia sveikata, kurios su metais vis labiau reikia. Tačiau ne mažiau svarbūs ir kiti paprasti dalykai – bendravimas, geras žodis, atjauta, šypsena. Su bičiuliais mintimis sugrįžome į jaunystės laikus, prisiminėme linksmas koncertų akimirkas, įvairius nutikimus, kurių netrūko nei scenoje, nei gyvenime”.
Nors jos dainos eteryje tebeskamba ir iki šiol, į savo rankas mikrofoną paima jau retai. Mirus jos vyrui, kompozitoriui Juozui Tiškui (1929 – 2006), dainininkė surengė atsisveikinimo koncertą.
“Užstrigo gerklėje giesmė. Negaliu dainuoti,– sakė Ščiukaitė.– Kai mirė vyras, buvo labai sunku dainuoti, daina nebeskambėjo taip, kaip anksčiau”…
O viskas prasidėjo Šiauliuose. Čia gimusi ir baigusi vidurinę mokyklą bei Šiaulių muzikos technikumo dainavimo klasę, ji su paskyrimu atvažiavo į Kuršėnus – dirbo su Daugėlių kultūros centro vaikų meno kolektyvais, tapo šio centro direktore.
1963 metais buvo pakviesta į „Nemuno žiburius“, o po metų Juozas Tiškus perviliojo ją ir į „Estradines melodijas“.
Nijolė Ščiukaitė 1993 metais buvo apdovanota Antano Šabaniausko premija. 1996 metais jai įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas. 1975 metais jai, beje, tuo metu vienintelei, buvo suteiktas nusipelniusios artistės garbės vardas. 2017 metais K. Šiaulys sukūrė dokumentinį filmą „Viskas prasideda tavim“ apie Ščiukaitę.
Baigus aktyvią solistės veiklą, Nijolė Ščiukaitė kurį laiką dirbo Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje, tapo dainavimo mokytoja. Dainininkė apgailestauja, kad jau tuomet vaikai troško dainuoti anglų kalba, tačiau pedagogė visuomet skiepijo meilę lietuvių kalbai.
„Gyvenu septintame aukšte – atsiveria puikūs vaizdai,– atviravo Ščiukaitė.– Kai atsikėliau į šį butą, buvau jauna – po langais augantys beržai buvo ką tik pasodinti. O dabar man jie septintame aukšte šakomis moja. O vienatvės nebijau, man ji visai nebaisi. Aš labai gerai jaučiuosi viena“...