Naujausios
Įvairių formų ir spalvų
Istorijos ir kultūros muziejaus Rudiškių filiale pavasarinėje parodoje tarp kitų vietos gražiadarbių kūrinių vietą rado ir Dovilės Motuzienės rankų darbo rankinukai. Daugiausia – nerti vąšeliu, vienas – sudurstytas iš apnertų ekoodos kvadratėlių. Kiekvienas vis kitoks: tai su senoviniu, klasikiniu suspaudžiamu užsegimu dviem rutuliukais, tai sukamu mechanizmu, kiti – su užtrauktukais arba sagtimi, kaip diržo.
Formos irgi pačios įvairiausios, liudijančios lakią fantaziją: štai, voko dydžio delninukė, apvalus ridikulis, beveik kvadratinis, dar nebaigtas egzempliorius su nusklembta trikampe užleidžiama viršutine dalimi, papuošta taip pat nertu gėlės žiedu, tik ir laukiantis vasaros. Prie jo dera iš rafijos (tai naturalaus arba sintetinio/popierinio pluošto juostelė, pasižyminti tvirtumu ir lankstumu – aut. past.) nerta skrybėlė. Dauguma rankinukų – ilgomis rankenomis, kad būtų patogu persimesti per petį ir lėkti su vėjeliu.
Pradžia prieš dvejus metus
Dovilė kūrybos prieš dvejus metus ėmėsi „iš reikalo“.
„Artėjo Joniškio miesto šventė, ruošėmės dalyvauti eisenoje, tad pradėjau dairytis prie išsirinktų drabužių tinkančios rankinės. Norėjau mažo, į kurį galėčiau įsidėti telefoną ir piniginę, raktus. Tačiau peržiūrėjusi namie ir internete nieko tinkamo tąkart neradau, tad teko su kuprine eiti. O paskui algoritmai virtualioje erdvėje pagavo, kuo domėjausi ir pradėjo automatiškai siūlyti atrinktus įvairius įrašus, susijusius su rankinėmis. Į akis papuolė puslapis www.nusinerk.lt, kurio įkūrėja ne tik siūlus, bet ir visas reikalingas detales parduoda, be to, už tam tikrą užmokestį galima įsigyti vaizdo pamokas, kaip viską daryti, schemas ir kt. Pažiūrėjau, pabandžiau ir patiko, „užsikabinau“.
Pirmas „blynas“ buvo šviesiai pilka rankinė – Dovilei pavyko, paskui prireikė derinio prie juodo rūbo Kalėdoms, nunėrė pilkai juodą, dar užsinorėjo blizgios apvalios rankinės. O ir kasdienai prie džinsų reikia – tai atsirado mėlyna. Chaki spalvos rankinė gimė kelyje į Liuksemburgą, kur vyko lankyti vyro sesers.
– Nuvažiavome ten per 17– 8 valandų, tiek laiko užteko ją nunerti, – pasakoja pašnekovė.
Neria rankines Dovilė iš rafijos 2–3 arba 3–4 milimetrų storio virvučių, bet porai minkštučių rankinių panaudojo bukle siūlus, kurie purūs, minkšti, sudaryti iš mažų kilpelių, primenančių avies garbanas.
– Gražūs, bet geriau būčiau mezgusi virbalais, nes su vąšeliu labai nesimato nėrinio akių, – po tokios patirties pastabą turi pašnekovė.
Tai – rankų darbas
Viską moteris daro rankomis, tik vienos didesnės rankinės, kuri sukurta iš ekoodos gabalėlių, pamušalą įsiuvo siuvimo mašina.
„Šios rankinės kvadratėlius iš ekoodos apnėriau ir sudursčiau į vieną formą, paskui reikėjo pamušalą įdėti. Kadangi daugiau darbo, prie jos ilgiau užtrukau, – paaiškina gražiadarbė. – Visaip būna su tais sumanymais. Aš mėgstu pažiūrėti pavyzdžius ir savaip suderinti – imu vienokias detales, bet kitokias spalvas, miksuoju.“
Neria tiek, kiek nori, nes niekas neveja. Žiemą buvo stabtelėjusi, nes tamsiais vakarais prie lempos nesinori akių varginti.
Iš kur ta trauka nėrimui?
„Ne iš mamos, bet abi močiutės kojines megzdavo, mamos mama paklodes ausdavo, jos tokios šiurkščios būdavo, lininės. Gal iš jų paveldėjau tą polinkį. Man nėrimas kaip meditacija. Nors lygiai taip pat medituoju ir miške“, – sako D. Motuzienė, kuri yra dar ir medžiotoja.
