Penkiasdešimt metų Šiaulių „Aušros“ muziejuje

Vienas svarbiausių darbų

Baigusi istorijos studijas Vilniaus universitete, V. Lozaitienė gavo paskyrimą dirbti Šiauliuose. Taip prieš 50-metį prasidėjo jos kelias Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Savo karjerą pradėjusi kaip Istorijos skyriaus vedėja, greitai tapo direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams. Nuo 2006 metų ėjo vyr. fondų saugotojos pareigas.

V. Lozaitienė teigia, kad visais laikais vienas svarbiausių darbų muziejuje buvo rinkinių formavimas. Tarpukariu „Aušros“ muziejininkai organizavo ekspedicijas rinkti „praeities liekanas“, t. y. senus daiktus ir informaciją apie juos. Ir vėlesniu laikotarpiu ekspedicijos buvo neatsiejama muziejinio darbo dalis.

V. Lozaitienė kartu su kolegomis vykdavo į kaimus, bendruomenes, mokyklas, kalbėdavosi su žmonėmis, aiškindavo, kodėl verta saugoti senus daiktus ir perduoti juos muziejui. Tai buvo ir nuolatinis ryšių kūrimas, muziejaus veiklos sklaida.

„Dažnai padėdavo vietiniai žmonės, kurie pažinojo savo kraštą ir galėjo parodyti, kur slypi vertingi daiktai ar istorijos“, – prisimena muziejininkė. Dažnokai žmonės ir patys atnešdavo daiktų į muziejų, juos padovanodavo ar siūlydavo įsigyti.

Ilgus metus dirbdama su muziejaus rinkiniais, V. Lozaitienė aiškiai suvokė, kad kiekvienas eksponatas – tai istorijos dalis, kurią būtina išsaugoti: „Jeigu mes neišsaugosim, tai jau nebebus ateities kartoms“.

V. Lozaitienė pastebi, kad per jos darbo metus keitėsi valstybė ir muziejaus veiklos pobūdis, bet esminė vertybė išliko nepakitusi – atsakomybė saugoti tai, kas svarbu.

Ji prisimena, kaip Graužikuose buvo rasti du bidonai su Putvinskių šeimos archyvais, žemėje išgulėję 50 metų. Jų būklė buvo sudėtinga – dokumentai drėgni, pažeisti, skleidžiantys stiprų kvapą. Muziejininkė pabrėžia, kad tuo metu svarbiausia buvo ne iš karto viską ištirti, o tiesiog išsaugoti.

Šiandien Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas Putvinskių šeimos archyvas įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Ryškus pokytis – skaitmenizacija

Darbe netrūko ir iššūkių – kartais tekdavo gelbėti eksponatus nuo rūsiuose besikaupiančio vandens, apsaugoti nuo kaitros ar net nuo ilgapirščių. V. Lozaitienė mato, kaip stipriai pasikeitė eksponatų saugojimo sąlygos. Dabar muziejus gali didžiuotis moderniomis saugyklomis su kontroliuojama temperatūra, drėgme, šviesa ir specialiai pritaikytais baldais.

Per V. Lozaitienės darbo metus „Aušros“ muziejus išgyveno ne vieną transformaciją. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį ji prisimena su ypatingu entuziazmu – muziejuje atsirado naujos temos: tremtis, rezistencija, išeivijos gyvenimas ir kt. Kartu plėtėsi ir rinkinių kaupimo kryptys, atsirado projektinis finansavimas. Muziejus augo, apimdamas vis daugiau skirtingų sričių, ir virto daugiasluoksne kultūros institucija.

Kaip vieną ryškiausių pokyčių muziejininkystėje V. Lozaitienė išskiria skaitmenizaciją. Pradėjus dirbti muziejuje, nebuvo kompiuterių, internetinių sistemų, automatizuotų procesų.

Muziejininkystė buvo rankų darbas – lėtas, kruopštus ir, kaip visada, reikalaujantis didelės atsakomybės. Kiekvienas eksponatas buvo aprašomas ranka, ne vienoje, o keliose knygose – aktuose, inventoriaus registruose, kataloguose, dažnai tą pačią informaciją perrašant keletą kartų.

„Dabar net neįsivaizduoju, kaip galėjome dirbti be visų šių sistemų“, – sako V. Lozaitienė.

2014 m. muziejaus eksponatų apskaita buvo pradėta vykdyti į Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą (LIMIS). Šiandien „Aušros“ muziejus lyderiauja Lietuvoje skaitmenindamas eksponatus ir naudodamas jų sklaidai įvairius LIMIS sukurtus įrankius, dalyvaudamas tarptautiniuose skaitmeninimo projektuose.

Draugystė su Gražbyle Venclauskaite

Per ilgus darbo metus V. Lozaitienė sutiko daug žmonių, kai kurie jų tapo bičiuliais, bendraminčiais, ilgamečiais draugais. Ypatingas ryšys muziejininkę siejo su Gražbyle Venclauskaite (1912–2017), kuri su seserimi Danute Šiaulių miestui dovanojo tėvų namus (Vytauto g. 89), su sąlyga, kad čia visada veiks muziejus.

Pažintis užsimezgė per muziejų, tačiau ilgainiui išaugo į artimą, pasitikėjimu grįstą ryšį. V. Lozaitienė prisimena, kad Gražbylė buvo išskirtinė asmenybė – atvira, tiesi, su stipriu charakteriu ir savitu humoro jausmu. Jų bendravimas neapsiribojo tik oficialiais susitikimais ar darbo reikalais – tai buvo gyvas ryšys.

V. Lozaitienė prisimena apsilankymus Gražbylės namuose – kartu gertą arbatą, paruoštus sumuštinius, ilgesnius pokalbius.

Vienas ryškesnių prisiminimų – kelionės į Palangą, kur būdavo švenčiami Gražbylės gimtadieniai. Muziejininkai ir jos bičiuliai važiuodavo kartu, dažnai autobusu. Tai buvo paprastos, bendrystę kuriančios akimirkos.

Simboliška, kad iš visų „Aušros“ muziejaus padalinių V. Lozaitienei labiausiai patiko dirbti Venclauskių namuose-muziejuje. Jos darbo kabinetas buvo tame pačiame kambaryje, kur dirbo Kazimieras Venclauskis.

„Ten tvyro ypatinga aura“, – mano V. Lozaitienė.

Ir toliau lankys muziejų

Kolegoms V. Lozaitienė negaili komplimentų. Kolektyvas, anot jos, visada buvo ypatingas – be intrigų, su pagarba ir gebėjimu susitarti. O ir veiklų kartu netrūko – kadaise buvo įkurtas muziejininkų ansamblis, pasirodydavęs įvairiuose renginiuose, iki šiol muziejus turi tradiciją kasmet vykti į ekskursiją.

Muziejuje ilgainiui likdavo tik tie, kurie turėjo vidinį ryšį su darbu, atsidavimą istorijai ir jos išsaugojimui.

„Kas ateina tik pabūti – greitai išeina. O kas užsibūna, tas lieka ilgam, – pastebi V. Lozaitienė. – Muziejus yra kuriamas ne vieno žmogaus pastangomis, vienas žmogus nieko nepadarys. Visi kartu.“

V. Lozaitienė dirbo su dviem muziejaus vadovais – šviesaus atminimo Edvardu Cicėnu (1931–2007) ir dabartiniu direktoriumi Raimundu Balza.

Pastarąjį ji apibūdina kaip reiklų, tačiau gebantį atsižvelgti į situaciją. Anot jos, būtent tokia laikysena – gebėjimas išlaikyti darbinę strategiją, bet kartu matyti žmogų – buvo viena svarbiausių priežasčių, leidusių muziejui augti ir keistis, formavusių darbo kryptį ir bendrą muziejaus atmosferą.

Ateityje, mano V. Lozaitienė, kai viskas bus suskaitmeninta, muziejininkams atsiras daugiau laiko tyrinėjimams. Svarbiausia taps gebėjimas suprasti ir paaiškinti tai, kas saugoma – suteikti eksponatams prasmę.

Kalbėdama apie jaunąją muziejininkų kartą, V. Lozaitienė pabrėžia tęstinumo svarbą: „Sėkla visada pasėjama iš anksto.“

Kiekviena karta, sako muziejininkė, remiasi tuo, kas jau padaryta, todėl svarbiausia – neišbarstyti, kas sukurta, ir atsakingai tęsti pradėtą darbą.

„Ką darysiu išėjusi iš darbo? Gyvensiu, prisiminsiu kolegas, lankysiuosi muziejuje“, – pokalbį su šypsena baigia V. Lozaitienė.