Naujausios
Ekspozicija šeimos namuose
Nauja ekspozicija duris atvėrė metų pradžioje. Frenkelių šeimai dedikuotas visas antras vilos aukštas – 10 patalpų. Šiemet bus atnaujintas ir pirmas aukštas.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos pavaduotoja Jovita Vilimaitienė sako, kad plačiau pristatyti Frenkelių istoriją, o per šeimą papasakoti ir Šiaulių žydų bendruomenės istoriją, buvo ilgametis muziejaus troškimas ir siekis.
„Tautinių mažumų istorija Lietuvos muziejuose yra fragmentiškai reprezentuojama, nėra daug tokių ekspozicijų, ir apskritai kultūros paveldas ir istorija tyrinėta fragmentiškai. Žydų bendruomenė buvo praktiškai sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais, taip nutrūko ir religinio, kultūrinio gyvenimo tradicija, papročiai. Kultūros paveldas, judaikos vertybės taip pat daugeliu atveju pražuvo, tad sukaupti kolekciją, kuri galėtų reprezentuoti ir Frenkelių šeimą, ir Šiaulių žydų istoriją, buvo nelengva užduotis.“
Nauja ekspozicija kuriama istorinėje erdvėje, autentiškuose šeimos namuose. Stilizuoti istoriniai interjerai parodo, kokia galėjo būti pasiturinčios, modernių pažiūrų žydų šeimos gyvensena, tradicijos.
„Mes žinome beveik visų patalpų tikrąją istorinę funkciją ir paskirtį tiek iš Jokūbo Frenkelio atsiminimų, tiek iš liudininkų pasakojimų – pavyzdžiui, daug aiškumo suteikė Frenkelių šeimos virėjos dukters apsilankymas“, – sako J. Vilimaitienė.
Užlipus laiptais, pasitinka interaktyvus stalas su Šiaulių žydų istorijos laiko juosta, joje pristatomi Šiaulių žydams svarbiausi įvykiai, pradedant įsikūrimu mieste, baigiant Pasaulio tautų teisuolių skveru. Meninėmis priemonėmis pasakojama ir legenda apie žydų Šiauliuose įsikūrimą ir Vulfą Nureką.
Žydai Šiauliuose pradėjo kurtis XVII amžiaus pabaigoje, iš pradžių pavieniai asmenys. 1731 metais buvo suteikta privilegija steigti Šiaulių žydų bendruomenę, žydai galėjo statyti sinagogą, įsirengti kapines, turėti savivaldą. XIX amžiaus pabaigos 10 dešimtmetyje Šiauliuose gyveno 15 tūkstančių gyventojų, maždaug 7 tūkstančiai iš jų buvo žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydų tautybės asmenys sudarė daugiau nei pusę gyventojų. Nepriklausomybės pabaigoje Šiauliuose gyveno apie 23 tūkstančius gyventojų, maždaug 8–10 tūkstančių iš jų buvo žydai.
„Prieš 100 metų patekęs į Frenkelių namus, svečias greičiausiai būtų patekęs į Muzikos kambarį, jis buvo naudojamas poilsiui, atokvėpiui – tiek šeimos narių, tiek svečių, kol laukdavo kvietimo užeiti į šeimos valgomąjį“, – pasakoja J. Vilimaitienė.
Muzikos kambaryje skamba muzika – groja garsaus smuikininko Danieliaus Pomeranco plokštelė.
Apie kambarį, kuriame skambėjo muzika, buvo primerkta daug gėlių, patiesti kilimai, muziejininkams pasakojo Frenkelių šeimos virėjos dukra.
J. Vilimaitienė sako, kad Frenkeliai rėmė žydų muzikinį gyvenimą Šiauliuose. Viena iš ekspozicijos fotografijų liudija, kaip Šiaulių „Makabi“ draugijos orkestras Kauno radijo fone atlieka savo programą.
Valgomasis ir darbo kambarys
Šeimos valgomojo aplinkoje muziejininkai lankytojams pasakoja Frenkelių šeimos istoriją. Šeimos nariai pristatomi fotografijomis ir garsiniais pasakojimus, jie parengti remiantis Jokūbo Frenkelio autentiškais prisiminimais apie tėvą Chaimą, motiną Dorą, save, žmoną.
Artimiausiu metu šiame kambaryje atsiras Frenkelių šeimos medis, jį muziejus rengia bendradarbiaudamas su Frenkelių giminaičiais, gyvenančiais Amerikoje, Peteriu ir Robertu Woogais.
Birželį muziejus palikuonių laukia Šiauliuose – Robertas Woogas, Jokūbo Frenkelio dukters sūnus, Ch. Frenkelio viloje sutiks 80-metį.
Pagrindinis Šeimos valgomojo akcentas yra Šabo vakarienei padengtas stalas – Frenkelių namuose buvo laikomasi vienos svarbiausių žydų švenčių tradicijų.
Iš Šeimos valgomojo patenkame į Darbo kabinetą, dar vieną labai svarbią šių namų erdvę, neatsiejamą nuo pasaulinio garso ir šlovės sulaukusio šeimos verslo – odų apdirbimo fabriko įkūrimo Šiauliuose.
Į Šiaulius Ch. Frenkelis atsikėlė ieškodamas tinkamesnių sąlygų sėkmingam verslui vykdyti. Viliojo palyginti netoli esantys Liepojos ir Rygos uostai, labai patogus susisiekimas vadinamu Tilžės–Peterburgo plentu. Ir – ką tik per Šiaulius nutiestas geležinkelis.
Ekspozicijoje lankytojai susipažįsta su produkcija, odų pavyzdžiais, dokumentais, firminiais blankais. Ant stalo padėta spausdinimo mašinėlė, naudota Frenkelių fabrike, ją „Aušros“ muziejus pasiskolino iš Lietuvos nacionalinio muziejaus.
„Kaip dera darbo kabinetui ir Ch. Frenkelio pasauliniam verslui, eksponuojamas pasaulio žemėlapis – užmojų simbolis. Ch. Frenkelis nuolat sekė pasaulinę odos apdirbimo rinką, domėjosi naujovėmis, siekė inovacijų, žaliavos keliavo iš viso pasaulio, produkcijos realizavimas apėmė ne tik vietinę rinką“, – sako J. Vilimaitienė.
Pasaulinę šlovę, pasak muziejininkės, Ch. Frenkeliui pelnė toliaregiškas sprendimas pradėti gaminti batų padų odą. Pasak J. Vilimaitienės, drąsūs, inovatyvūs spendimai davė postūmį verslui: Ch. Frenkelio fabrikas turėjo to laiko moderniausius garo įrengimus, artezinius šulinius, nuosavą elektrinę, tyrimų laboratoriją.
Moters pasaulis
Moters salonas skirtas Dorai Frenkelienei. J. Vilimaitienė sako, kad tuo metu žydė moteris pasiturinčiose, modernių pažiūrų šeimose negyveno vyro ar brolio šešėlyje – buvo ir namų šeimininkė, ir rūpestinga motina, ir aktyvi verslo partnerė.
„Dora rūpinosi ir šeima, ir namų ūkiu, dirbo fabrike, buvo atsakinga už buhalteriją, už prekių realizaciją, buvo aktyvi visuomenininkė. Labdara, rūpestis nepasiturinčiais moksleiviais, ligoniais, seneliais buvo viena iš religinių prievolių, kurių laikėsi Frenkeliai. Šeima rūpinosi moderniu švietimu, kad kuo daugiau žydų jaunuomenės švietimas būtų labiau prieinamas“, – sako muziejininkė.
Frenkeliai rėmė privačią Žydų gimnaziją Šiauliuose, pastatė gimnazijai pastatą Vilniaus gatvėje, mecenavo Talmud Toros pradžios mokyklos berniukams įkūrimą. Dora Frenkelienė kartu su kitomis žydėmis rūpinosi vaikų maitinimu, apranga, galimybe lankyti mokyklą. Frenkeliai rėmė ir žydų ligoninę, Chaimas ir Dora Frenkeliai asmeniškai lankė ligonius.
„Kaip žinia, iš žydės moters nebuvo reikalaujama religinių, šventųjų tekstų išmanymo, nuolat, reguliariai lankytis sinagogoje, bet religinių priesakų laikymasis namuose yra žydės moters prievolė: ji atsakinga už kašruto laikymąsi, valgymo, mitybos taisykles. Žydė moteris buvo ne tik viena iš šeimos finansinės gerovės sergėtojų, bet ir atsakinga už žydiškąją vaiko tapatybę ir jos saugojimą.“
Moters salone eksponuojamos chanukijos, tradicinė ir kelioninė, etrogo indas, kuriame laikomas egzotiškas citrono vaisius, svarbus per Sukoto šventę, besamim – prieskonių dėžutė, naudojama Šabo pabaigoje, per havdalos ceremoniją, kiti apeigų daiktai.
Senose nuotraukose matome Dorą Frenkelienę, Žydų ligoninę, Talmud Toros mokyklą. Firminis blankas rodo, kad tarpukariu veikė Chaimo ir Doros Frenkelių vardo Šiaulių žydų senelių prieglauda.
Nemažai Frenkeliai prisidėjo ir prie Šiaulių žydų kapinių tvarkymo, Šiaulių žydų pirties pertvarkymo bei kitų reikalingų darbų.
Vienu iš įdomesnių momentų J. Vilimaitienė vadina vestuvių Frenkelių vilos pirmame aukšte nuotrauką. Muziejininkė primena: Chaimas Frenkelis, atvykęs į Šiaulius vystyti verslo, pasikviečia bent tris seseris. Šios šeimos įleidžia šaknis, dirba fabrike, tampa aktyviais ir patikimais verslo partneriais.
„Matome, kad Frenkeliams svarbūs šeimos, giminystės ryšiai, labai stengiamasi palaikyti santykius. Šeimos ne tik dirba kartu, bet ir gyvena, vienas iš Chaimo Frenkelio sūnėnų bene dešimtmetį gyveno antrame vilos aukšte, dukterėčia buvo įsikūrusi kiemo gilumoje su daugiavaike šeima, gyvenimai buvo tampriai persipynę“, – sako J. Vilimaitienė.
Erdvė menui
Meno kambaryje-galerijoje šiuo metu eksponuojama iš Šiaulių krašto kilusių vienų garsiausių litvakų menininkų brolių Brenerių kūryba – skulptūros, medaliai.
„Frenkeliai verslo ir asmeniniais reikalais daug keliavo po Europą, buvo išsilavinę, plačių, modernių pažiūrų, domėjosi menu ir, gali būti, kad namus puošė meno kūriniais“, – sako J. Vilimaitienė.
Ateityje muziejininkai turi minčių ekspoziciją keisti, papildyti naujais darbais.
Vaikystė viloje
Muziejininkai atkreipė dėmesį, jog lankytojai nustemba viloje pamatę vaikų kambarį.
„Frenkelių vila buvo neatsiejama nuo vaikų šurmulio, nepaisant to, kad Dora ir Chaimas užaugino vienintelį sūnų Jokūbą. Nors susilaukė 4 vaikų, kiti dėl įvairių ligų mirė ankstyvoje vaikystėje. Bet čia gyveno Ch. Frenkelio sūnėno šeima, klegėjo dukterėčios daugiavaikė šeima, trys Jokūbo vaikai augo viloje. Gana ilgai dalį vilos šeima buvo užleidusi veikti Šiaulių žydų gimnazijai“, – sako J. Vilimaitienė.
Lankytojams parodoma, kaip galėjo atrodyti pasiturinčios žydų šeimos vaiko kasdienybė: netrūko nei prabangos, nei patogumų, vaikai turėjo fabrikinių žaislų, ištaigingesnių rūbų.
Visgi vienas svarbiausių dienotvarkės dalykų, akcentuoja muziejininkė, Šiaulių žydų šeimose buvo švietimas. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Šiauliuose veikė trys žydų vaikų darželiai, bent dvi pradžios mokyklos, Šiaulių žydų progimnazija, privati gimnazija su itin kvalifikuotais mokytojais ir turtinga biblioteka.
Vaikų kambaryje galima sužaisti dreidelių žaidimą. Dreidelis – daugiabriaunis vilkelis, turintis 4 kraštines, ant jų užrašytos hebrajiškos raidės simbolizuoja sakinio „Didis stebuklas įvyko ten“ kiekvieno žodžio pirmąją raidę. Išsuktos raidės reiškia „nedaryk nieko“, „pasiimk viską“, „pasiimk pusę“, „padėk vieną“.
Žaidėjai žaidžia, turėdami vienodą monetų ar kitų smulkių dalykų – saldainių, riešutų – kiekį, suka vilkelį ir, atsižvelgiant į tai, kokia raidė išsisuka, atlieka nurodytą veiksmą. Žaidimas baigiasi, kai vienas iš žaidėjų laimi visą „aukso puodą“ arba surenka daugiausia.
Žaidžiant žaidimą, galima klausytis žydiškos dreidelių dainelės, įdainuotos Rafailo Karpio.
Dreidelis yra svarbus Chanukos šventės atributas.
„Kai pavergėjai buvo užėmę Jeruzalę, niekino judėjų tradicijas, papročius, neleido studijuoti Toros, pasakojama, kad religiniai tekstai buvo studijuodami slapta, prisidengiant tuo, kad vaikai žaidžia dreidelių žaidimą“, – paaiškina muziejininkė.
Vaikų kambaryje ant sienos rėmeliuose sukabinta istorinių dreidelių kolekcija. Vienas dreidelis buvo rastas kasinėjant Varpo gatvės kapinyną.
Veiklą tęsė sūnus
„Turiu garbės jus pakviesti į Svečių saloną. Jame kalbame apie Frenkelių visuomeninę veiklą, pristatome jų nuopelnus Šiaulių miestui, Lietuvai, žydų bendruomenei“, – užeiti kviečia J. Vilimaitienė.
Jokūbas Frenkelis perėmė labdaringas tėvų tradicijas. Viename iš 1938 metų interviu, sako muziejininkė, jis yra viešai deklaravęs save laikantis ne tik Lietuvos piliečiu, bet ir tikru Lietuvos patriotu. Nepaisant to, kad jo gyvenimas buvo labai plačiai susijęs su Vakarų Europa, savo tikraisiais namais laikė Šiaulius.
Nuotraukose matome Frenkelių fabriko gaisrininkų komandą, kuri talkino ir miesto ugniagesiams. Matome Jokūbą Frenkelį su fabriko darbuotojais ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, ginklų fondo akcijos metu, ruošiantis Lietuvos kariuomenei padovanoti du sunkiuosius ir tris lengvuosius kulkosvaidžius. Eksponuojama Ch. Frenkelio fabriko gaisrininkų 25-mečio žvaigždė, valstybiniai apdovanojimai.
Už mecenatystę ir labdaringą veiklą J. Frenkelis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
J. Vilimaitienė pasidžiaugia, kad J. Frenkelis ne kartą Šiaulių „Aušros“ muziejui skolino transportą vykti į etnografines ekspedicijas ar pervežti eksponatus, palaikė mintį Šiauliuose pastatyti muziejaus rūmus, buvo įsipareigojęs statybą paremti viena solidžiausių sumų – 5 tūkstančiais litų.
Žinoma, kad tikrai prisidėjo (bent 1 tūkstančio litų suma) prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę Sukilėlių kalnelyje statybos. Pastatė kino teatrą „Kapitol“, kad Šiaulių publikai būtų pasiekiamos tokios pat pramogos, kaip ir Vakarų Europoje. Pasak muziejininkės, kino teatras buvo įrengtas pagal naujausius to meto reikalavimus, tarpukario spaudoje skelbta, kad statyba atsiėjo ne mažiau nei pusę milijono litų.
J. Frenkelis priklausė Šiaulių „Rotary“ klubui, dalyvavo miesto valdyme – buvo renkamas į Šiaulių miesto tarybą.
1939 metais J. Frenkelis su savo produkcija dalyvavo Pasaulinėje parodoje Niujorke, po jos nusprendė įleisti šaknis už Atlanto – kartu su Roza išvyko gyventi JAV. Dora Frenkelienė ir Jokūbo uošvė, gyvenusios Šiauliuose, buvo garbingo amžiaus ir keliauti atsisakė.
Svečių salone eksponuojamas Rozos užsienio pasas, „Aušros“ muziejaus nuosavybė. Užsakyti ekspozicijai ir keli Jokūbo Frenkelio užsienio pasai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve.
Didelį įspūdį, sako J. Vilimaitienė, daro vizų antspaudai: šeima be galo daug keliavo, nuolat vyko verslo ir asmeniniais reikalais į Belgiją, Daniją, Jungtinę Karalystę, JAV, Suomiją, Austriją, Šveicariją, Prancūziją. Šeima turėjo savo namus ir Vokietijoje: gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje derino tarp Šiaulių ir Berlyno.
Dingęs pasaulis
Patalpa, skirta religijos temai, pavadinta „Dingęs sinagogų pasaulis“.
„Sinagogos buvo bendruomenės susitelkimo ir gyvenimo šerdis. Kiekviename mieste, kuriame žydai gyveno, buvo bent viena sinagoga. Architektūra, įrengimas priklausė nuo bendruomenės finansinių galimybių. Sinagoga tarnavo ne tik kaip maldos namai, veikė ir religinės mokyklos, vyko religiniai teismai, rinkdavosi savivaldos organizacijos. Sinagoga buvo visapusiškas visuomeninio, kultūrinio, religinio gyvenimo centras“, – sako J. Vilimaitienė.
Šiauliuose, pasak muziejininkės, skirtingais laikotarpiais veikė nuo kelių iki keliolikos sinagogų. Nepriklausomos Lietuvos metais, kai bendruomenė jau buvo kiek sumenkusi, jų buvo bent vienuolika. Šiandien išlikusi akiai atpažįstama, bet avarinės būklės, Chaimo Frenkelio lėšomis pastatyta sinagoga fabriko darbuotojams.
Svarbiausias salės objektas – reikšmingiausio sinagogų atributo, švenčiausio simbolio aron kodešo (hebrajų kalba reiškia „šventa skrynia“) fragmentas.
„Žinome, kad po Pirmojo pasaulinio karo Varpo gatvėje atstatant Didžiąją choralinę sinagogą, aron kodešo įrengimą finansavo Jokūbas Frenkelis 1920 metais mirusiam Chaimui Frenkeliui atminti“, – sako J. Vilimaitienė.
Eksponuojamas aron kodešas atkeliavęs iš Židikų sinagogos, tikslios aplinkybės, kaip jis pateko į muziejų, nėra aiškios. Žinoma, kad Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkai 1937 metais lankėsi Židikuose ir nufotografavo medinę sinagogą – tuo metu ji dar veikė, nors buvo planų statyti mūrinę. 1932 metais Židikų sinagogos aron kodešą užfiksavo M. K. Čiurlionio muziejaus muziejininkai.
Kaip atrodė Šiaulių ir visos Lietuvos sinagogos, galima stebėti ant sienų besikeičiančiose nuotraukose. Eksponuojami ir religinėse, Dievo garbinimo apeigose naudojami objektai: jadai, Toros skaitymo rodyklės su ištiestu pirštu, rabino pasas, bimos, pakylos sinagogoje, uždangalas.
Paskutinė ekspozicinė salė dedikuojama Holokaustui – instaliacija dar nebaigta įrengti. Tragediją muziejininkai planuoja pristatyti ir meninėmis priemonėmis, skambės chorinė siuita „Ilgesiui ir vilčiai“, ją atliko Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Muzikinis kūrinys sukurtas 2022 metais ir yra skirtas Frenkelių šeimai bei Šiaulių žydų bendruomenei atminti.
Prie lango stovi žiūronai: viena kryptimi matyti buvęs Kaukazo getas, kita – Trakų getas.
Manoma, kad į getus pateko 4–5 tūkstančiai žmonių, bent 3 tūkstančiai išžudyti anksčiau. Holokaustas nusinešė ir Jokūbo Frenkelio motinos Doros, žmonos motinos Ninos Šlosberg gyvybes, getuose pražuvo ir daugiau giminaičių. Karo pabaigos sulaukė 300–500 žydų bendruomenės narių.
„Holokaustas mums tampa vis labiau pažinus, daugėja šaltinių, esame išvertę iš jidiš kalbos mokytojo, Šiaulių geto metraštininko E. Jerušalmio dienoraštį, prieš porą metų pasirodė gydytojo Arono Piko prisiminimai anglų kalba, vis labiau galime prisiliesti prie istorijos ir iš pirmų lūpų pažinti baisią tragediją. Anksčiau apie Holokaustą žinojome daugiausia iš Leibos Lipšico, žydų bendruomenės metraštininko, surinkto archyvo, padovanoto muziejui, dabar prisiminimų, faktų daugėja“, – sako J. Vilimaitienė.
Beveik kiekvieną vasarą į „Aušros“ muziejų atvyksta Šiaulių žydų palikuonys – ieško savo šaknų.
