Naujausios
Dviejų moterų keliai
Iškiliai praėjusio šimtmečio pirmosios pusės visuomenės veikėjai, rašytojai, pedagogei Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei, kaip ir kitoms ryškioms to laikmečio moterims, ilgą laiką neskirta deramo dėmesio, nors jos daug nuveikė savo kraštui, darė nemenką įtaką.
Pastarąjį dešimtmetį Žiemgalos kultūros draugijos iniciatyva buvo organizuojamos talkos, pasirūpinta tentais su fotografijomis, kurie, iškabinti Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gimtojo namo Joniškyje languose, įvaizdino prieš šimtą metų vykusį gyvenimą, aplinką papuošė gėlės.
Kovo viduryje aukščiau minėtos draugijos Joniškio skyriaus vadovės Ilonos Osipovos ir „Gimtosios kalbos“ vyr. redaktorės Ritos Urnėžiūtės sumanymu, mielai priėmus „Virtienių restoranėlio“ savininkei, Joniškio gidų gildijos asociacijos pirmininkei Neringai Striūgaitei, įvyko S. Kymantaitės-Čiurlionienės taip vadinamas pirmasis „kalbos šeštadienis“, kuriuos ši moteris prieš šimtą metų organizuodavo savo namuose Kaune, į bendrą ratą suburdama žinomus rašytojus, vertėjus, mokslininkus, politikus ir kitas ryškias asmenybes.
Kovo 25-ąją, jau Joniškio Jono Avyžiaus viešoji biblioteka pakvietė į improvizuotą „Sofijos kultūros saloną“, pokalbių, muzikos, skaitinių ant žalios sofutės vakarą, taip pat skirtą rašytojos, visuomenės veikėjos Sofijos Čiurlionienės–Kymantaitės 140-osioms gimimo metinėms. O į jį buvo pakviesta kultūros puoselėtoja Liucija Bertulienė, prieš dešimtmetį iš Joniškio grįžusi į gimtąjį Plungės kraštą ir 2024 metais išleidusi knygą „Prisiminimai vaiko akimis: Kapsūdžių gyventojų pasakojimai“.
Plungė ir Joniškis tapo svarbia jungtimi abiems šioms skirtingų laikmečių moterims. S. Kymantaitė-Čiurlionienė gimė Joniškyje, o 1893 metais šeima persikėlė gyventi į Kulius (Plungės rajonas) pas motinos brolį kleboną Vincentą Jarulaitį, kuris Sofiją leido į mokslus.
Liucija Bertulienė augo Plungės rajone Kapsūdžiuose ir po daugelio metų vėl grįžo į gimtąsias vietas, tačiau trisdešimt metų ji atidavė Joniškiui. Prieš penkis dešimtmečius dirbo Gataučių kultūros namuose, o po pertraukos grįžo kaip savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja, vyriausioji specialistė. Ji išleido knygelę apie Dainų švenčių istoriją Joniškio krašte ir inicijavo šios tradicijos atgaivinimą. Taip pat L. Bertulienė Joniškyje 1996 metais įkūrė Žemaičių Vykinto vardo kultūros draugiją, kuri iki šiol tebegyvuoja. 2019 metais ji buvo viena iš 56-ių žmonių, apdovanotų Žemaitijos metų minėjimo komisijos ir Seimo laikinosios žemaičių grupės atminimo ženku „Už nuopelnus Žemaitijai“.
Šalia – dar dviejų asmenybių knygos
Pradėdama vakarą Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Vijoleta Kuprevičienė kvietė klausytis, bendrauti, kausinėti, kaip tai vykidavo kadaise Kaune pas S. Kymantaitę-Čiurlionienę, kuri svečius vaišindavusi sūriais pyragėliais su kava ir juokaudavusi, kad visa, ką ji rašo, galima kritikuoti, bet ką kepa – tai jau ne.
V. Kuprevičienė trumpai pristatė ir L. Bertulienės sudarytą knygą „Prisiminimai vaiko akimis: Kapsūdžių gyventojų pasakojimai“. Likimai, kasdienybė, šventės, papročiai – visa surašyta, kaip matė ten gyvenę žmonės, kaip jiems viskas atrodė tuo laiku, kada augo.
„Nors mes nežinome Kapsūdžių kaimo, bet kiekvienas turime savo kaimą, miestelį, kvartalą, todėl skaitant šią knygą sugrįžta asmeniški prisiminimai“, – sakė bibliotekos vakaro vedėja.
„Didžiausias dėkui, kad susirinkote, ačiū Vijoletai (V. Kuprevičienė – aut. past.), kad pašaukė. Jaučiuosi lyg egzamine, nes čia dirbau“, – apie apėmusį jaudulį prisipažino į visus kreipdamasi Liucija Bertulienė ir toliau paprašė leisti kalbėti žemaitiškai, savo gimtojo krašto šneka. O ant improvizuotos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės žalios sofutės greta savęs, kad tvirčiau jaustųsi, ji padėjo dar dviejų ryškių žemiečių knygas. Tai – Marijos Pečkauskaitės–Šatrijos Raganos (1877–1930) „Sename dvare“, iš kurios paskaitė trumpą tam vakarui derančią ištrauką, ir mokslininko, etninės kultūros puoselėtojo Igno Končiaus (1886-1975) atsiminimų knygą „Mano eitasis kelias“. Ji taip pat priminė, kad Kuliuose, kur augo S. Kymantaitė-Čiurlionienė, įsikūrę Raimonda ir Valentinas Masalskiai (V. Masalskis – žinomas aktorius, režisierius) jau ne vienerius metus organizuoja Sofijos festivalį, kurio ašis – Sofija Kymantaitė–Čiurlionienė.
Knygos gimimas
O štai knygos „Prisiminimai vaiko akimis: Kapsūdžių gyventojų pasakojimai“ sudarytoja Liucija Bertulienė tapo tarsi atsitikinai. Pirmiausia ji turėjo mintį užrašyti savo prisiminimus apie Kazragynę, dvarvietę prie Kapsūdžių, kurioje užaugo, tą vietą vis dar primena išlikęs vešlus didingas ąžuolas. Tačiau kai apie tai užsiminė pusbroliui Viktorui Petkui, jis nustebo, kodėl nebando surinkti daugiau medžiagos apie Kapsūdžius, kuriuose gyveno ir jo bočeliai (seneliai), buvę ištremti į Sibirą, pažadėdamas knygos leidybą paremti. Tad taip paskatinta, padedama Plungės rajono viešosios bibliotekos Žlibinų filialo bibliotekininkės Aldonos Lučinskienės, ji ėmėsi užrašinėti žmonių pasakojimus arba prašė, kad jie patys tai padarytų, net sudarė kaip gaires klausimyną. Bet nebuvo paprasta, nes žmonės varžėsi, kiti galvojo, kad nesugebės parašyti ir kratėsi tokio darbo. tad teko imtis gudrybės.
„Man sako, ne, ne, aš nemoku, nieko nebus. Tada susėdam arbatos, po truputį įsikalbame, o aš nemačiom įjungiu telefono diktofoną arba įrašą arba filmavimo kamerą, nes kai žmogus mato, tuojau įsitempia. Vieną pažįstamą nufilmavai kugelį bevalagntį, nes mums bešnekant jis pietavo“, – apie nelengvai pasidavusią užduotį užrašyti prisiminimus ir ją lydėjusius nutikimus užsiminė L. Bertulienė.
Iš įrašų viską užrašius ant popieriaus reikėjo parinkti nuotraukas, visa tai sudėlioti į leidinį, kuris dargi išsiskiria ir šiuolaikinių technologijų pritaikymu, nes prisiminimai pateikti ne tik raštu, bet ir garso, o kai kur ir vaizdo įrašais, kuriuos galima išklausyti, išmaniuoju telefonu nuskenavus QR kodus.
Ši knyga – tai kraštotyros darbas, skaitančiajam suteiksiantis žinių apie pusšimčio ir daugiau metų senumo Žemaitijos krašto tradicijas, vaikų žaidimus, maisto gaminimo ypatumus, darbus ir kt. Štai, pati L. Bertulienė prisiminimuose rašo apie mamos gamintą girą, į kurią dėdavo džiovintos juodos duonos, padeginto cukraus, mielių ir paprasto cukraus. Kiti užsimena apie tų laikų vaikystės skanėstus – juodą duoną su sviestu, užsigeriant pienu, juodą duoną su smalčium (kiaulės taukais) arba batoną su limonadu, alyvinius obuolius. O kur dar žaidimai: slėpynės, kvadratas, „klasės“, „daktarai“ arba „autobuso keleiviai su konduktorium“, dūkimas sniego pusnyse...
Be kultūrinės veiklos ir dabar negali
Susirinkusius į renginį domino, kuo dabar užsiima Liucija Bertulienė. Ji pati juokavo dirbanti „Sodroje“ (t.y. gauna pensiją – aut. past.), bet be viuosmeninio, kultūrinio gyvenimo ji negali išbūti. Vadovauja Plungės rajono tremtinių organizacijai, talkina ansambliui, dirba su teatru. Jos vadovaujamas dramos kolektyvas netgi pastatė Sofijos Kymantaitės–Čiurlionienės komediją „Kuprotas oželis“. Renginyje nuskambėjo mintis, kad šį pastatymą reiktų atvežti parodyti į Joniškį.
Liuciją Bertulienę, išleidus knygą apie Kapsūdžių kaimją, sveikino vicemerė Gita Vilčiauskienė, Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos direktorė Jovita Šimkevičiūtė, Joniškio kunigaikščio Vykintio žemaičių draugija, bičiuliai, pažįstami, buvę kolegos. O vakaro ypatingą nuotaiką papildė improvizuoto ansamblio, pasivadinusio Liucijos fanais, lietuviškos ir žemaitiškos dainos.
