Naujausios
R. Čarna gimė Simaniškių kaime, mokėsi Rozalimo vidurinėje mokykloje, vėliau baigė Valstybinį dailės institutą. Savitos meninės kalbos kūrėjas kūrė knygų iliustracijas, ekslibrisus, plakatus. Buvo vienas pirmųjų lietuvių grafikų, pradėjusių kurti portretų ciklus.
Dailininkas glaudžiai buvo susijęs su gimtine, Rozalimo apylinkėmis, Žiemgalos klaštu. R. Čarna rajonui yra padovanojęs savo kūrinių, o 2023 metais gimtajam kraštui perdavė 14 brandžiausių grafikos darbų kolekciją.
„Šiaulių krašte“ ne kartą rašyta apie Romualdą Čarną. Išsami žurnalistės Jurgitos Juškevičienės publikacija paskelbta 2014 metų spalį, kai Šiaulių universiteto Dailės galerijoje ruoštąsi atidaryti jo darbų parodą. Kalbėta Kaune, dailininko dirbuvėje.
„Labai gerai dailininko profesija“
„Aš gamtos vaikas. Gimiau kaime, kur buvo daug erdvės. Miesto aš nevaizduoju, bet architektūra man patinka. Nueinu kartais prie Rotušės, nuvažiuoju į Pažaislį. Architektūroje daug harmoningų dalykų, kurie labai tvarko dvasią, harmonizuoja žmogų“, – sako menininkas.
„Labai gera dailininko profesija, – šelmiškai šypteli grafikas. – Kolektyviniame mene, tarkim, teatre, nenueisi į darbą – viskas suirs. O koks jaudulys prieš išeinant į sceną! O čia – šiandien nepavyko, pavyks gal rytoj.“
– Kaip nutiko, kad pasirinkote dailę?
– Tėvai nelabai suprato, klausė: „Kur tu ten, vaikeli, stoji?“ Ir aš pats nelabai supratau, kur stoju. Esu iš kaimo, kur niekas per daug apie menus nesuprato. Kai jau mokiausi, mama paprašė atvežti parodyti, ką paišau. O mums tada reikėjo nuogus modelius piešti. Mama pamatė: „Vaikeli, aš paskutinę kiaulę papjoviau, kad mokytis galėtum, o tu nuogas mergas paišai!“
R. Švėgžda prisiminė savo dailės mokytoją Joną Švėgždą:
„Buvo nepaprastai įdomus žmogus, baigęs Kauno meno mokyklą. Jis įkūrė teatro būrelį, daug pasakojo apie žymius menininkus, rodė knygas su spalvotomis reprodukcijomis. Mokėjo sudominti. Pradėjau piešti, padėdavau apipavidalinti mokyklos sienlaikraštį. Mokytojas pasiūlė stoti į Vilniaus valstybinį dailės institutą. Sako: „Mano sūnus Algis stoja, stok ir tu.“ (J. Švėgžda – garsaus lietuvių tapytojo, grafiko Algimanto Švėgždos (1941–1996) tėvas – aut. past.)
– Suvažiavo į institutą moksleiviai, baigę meno mokyklas, o mes – iš kaimo. Prisimenu, nusipirkau trijų spalvų kažkokius kvailus dažus. Nutepiau kažką kaip tvorą. Nė supratimo nebuvo apie tonus ir pustonius. Pirmais metais neįstojom. Dailė mums buvo kaip šalis, į kurią net neįsivaizdavome, kad galime pakliūti.
Romualdas Čarna yra sukūręs daug įžymių žmonių portretų.
– Man labai patiko piešti gyvą žmogų. Kūrybos pradžioje daug portretų sukūriau: rašytojų, aktorių...
Labai įstrigo Rembranto kūriniai. Suvokiau, kad portretas nėra tik žmogaus anatomijos vaizdavimas. Tai – ir gelmė, ir filosofija. Rembranto portretai pasakoja istorijas.
Panašumas, žinoma, turi išlikti, bet reikia pažvelgti į žmogaus vidų. Štai kur esmė. Svarbu žmogaus profesija, gyvenimas. Kai pradedi su žmogumi kalbėti, pastebi jo bruožus, emocijas. Be viso to portretas būtų negyvas.
Šiaurės Lietuvos erdvės
Dailininkas pasakojo, kad pasiilgęs kitų temų, „nuėjo“ į erdvines kompozicijas. Gal Šiaurės Lietuva, jos lygumos įtakos turėjo?
– Algimantas Vitolis Trušys, Adolis Jonas Krištopaitis – mes pagimdyti ant plokštumos, virš kurios dangumi ritasi debesų volai, ir tik tolumoje miško „pjūklelis“ matyti. Erdvės, kurios tiesiog plėšia. Į medžius sulipdavom ar ant klojimo, nes nėra kur daugiau pasilipti, ir žiūrėdavom į tolius. Norėjosi iš kito taško į tą plokštumą pažvelgti.
„Kartais naktį prabundu ir ko nežinojau, tampa aišku. Lyg kas pašnabžda sprendimą – ir formos, ir spalvinį“, – apie paveikslų erdves svarstė dailininkas.
– Daug kas sako, kad kai kuriuose mano darbuose daug Čiurlionio. Bet aš Čiurlionio ir neneigiu. Man jis – didis menininkas. Iki Čiurlionio lietuvių mene nebuvo tokių erdvių.
„Anksčiau dėjausi rimtu menininku. O paskui galvoju, kam tas nežmoniškas rimtumas, ėmiau ir pridariau arlekinų“, – šypsosi dailininkas ir vieną po kito rodo spalvingus grafikos darbus. Vienas arlekinas vilki raudonais rūbais („Linksmosios šalies valdovas“), kitas ant pečių nešasi pasigrobęs mėnulį („Juk arlekinams nėra nieko neįmanomo!“), trečias – panašus į aitvarą – sklendžia vasaros nakties dangumi.
Sugrįžimai į gimtąjį kraštą
R. Čarna kurė mišria technika, raižo medį, kartoną, linoleumą, tai ko reikia norint įgyvendinti idėją. Jo grafika primena tapybą. Žalsvai melsvų ir melsvai pilkų prigesintų spalvų kūriniuose – mitologiniai akmenys, piliakalniai, medžių motyvai, koplytstulpiai, kapinaitės.
Dailininkas ištraukė pluoštą piešinių, kuriuose – tušu sukurti portretai, tėviškės vaizdai. „Man labai patiko piešti tušu. Toks piešinys daugiau aistros turi negu graviūra. Graviūrą gali kurti mėnesius, kaip skulptorius skulptūrą. O piešinys tušu gimsta iškart, daug nepataisysi, ką sukūrei, tą turi“, – sakė R. Čarna.
Kitame piešinyje – šulinio svirtis, kalakutai vaikšto. „Čia – mano tėviškė. Dabar ten nieko nebelikę – suartas laukas. O čia mano tėvukas obuolius ar bulves tvarko“, – kilstelėjo dar vieną piešinį. R. Čarnos gimtuosius namus melioracijos banga nušlavė 1976 metais.
Jaunystėje Romualdą Čarną traukė poezija. Norėjo stoti į literatūrą. – Mano brolis studijavo žurnalistiką, rašė eiles. Ir aš rašiau. Prie Pakruojo laikraščio veikė poetų būrelis. Spausdindavome savo poeziją. Dabar kai pavartau, naivūs buvo tie mano eilėraščiai.
Bet poezija mane traukia ir dabar. Ji man duoda daug minčių pliūpsnių. Nemėgstu prozos, neturiu kantrybės skaityti ir laukti atodangų.
R. Čarna savo gimtąjį kraštą dažnai aplanko. Rozalime palaidoti jo tėvai. 25-eri metai Šiaurės Lietuvoje vyko Žiemgalos plenerai, kurių dailininkas stengdavosi nepraleisti.
„Šiaurės Lietuvos lygumos pilnos ilgesio. Ir poetų, ir dailininkų, kilusių iš to krašto, kūryboje pilna to ilgesio. Tai ir dainų kraštas“, – svajingai sako R. Čarna.
Romualdas Čarna sakė galįs kurti tik Lietuvoje. Jam čia mielas kiekvienas kampelis. Keliaudamas po Lietuvą mato atsikuriančius senus dvarelius, kurių istorija be galo įdomi. Pleneruose dailininkai dažnai piešia dvarus ir dvarelius.
– Žiemgalį domina Lietuvos praeitis, šalyje egzistuojančių etnokultūrų skirtumai. Tai – didelis turtas.
