Naujausios
Kūrybingas gimtadienis
„Fotografijos namų“ bendruomenės gimimu laikomos R. Parafinavičiaus fotografijos kursų pirmosios grupės pabaigtuvės. Tai buvo 2010 metų vasario 2 diena.
Tikslios gimtadienio datos bildukai nesilaiko, šventei tinkamą šeštadienį renkasi pagal aplinkybes. Šiemet gimtadienį Šiaulių kultūros centre šventė kovo 7 dieną.
R. Parafinavičius suskaičiuoja, kad nominacijų vakarą, švęsdami gimtadienį, bildukai organizuoja jau dešimt metų. Bildukų „oskarus“ – „bildukėlius-kaktusėlius“ – kuria asociacijos narė Irena Berštienė. Menininkė iš polimerinio molio jau yra nulipdžiusi tris dešimtis skulptūrėlių ir jos visos skirtingos.
„Pasijuokiame iš savęs. Patys pakliūvame į keistesnes, juokingas, keblias situacijas, nominacijos už tai ir skiriamos pagal fotografinius terminus: „Autofokusas“, „Ex Pozicija“, „F Skylė“ ir taip toliau. O tada – programa paįvairinimui.“
Anksčiau, nominacijų pradžioje, bendruomenė kviesdavosi atlikėjus, o paskui pagalvojo: galime ir patys!
„Laimė sutikti tikrai geraširdiškų, geranoriškų šiauliečių kūrėjų, kurie įsileido į savo virtuvę ir padėjo pajausti, ką reiškia užlipti ant scenos, kaip gimsta dainos, kaip išmokti pagauti ritmą. Tu negali pabūti viskuo per vieną gyvenimą – ir fotografu, ir muzikantu, ir aktoriumi, ir kosmonautu – vis tiek turi rinktis. Bet jei tos srities žmogus geranoriškai įsileidžia, pamoko – tave praturtina potyriais.“
Pirmoji bildukų mokytoja buvo dainininkė Laura Remeikienė. Ji fotografų bendruomenei sukūrė tris dainas, pamokė, kaip atlikėjai turi atrodyti scenoje.
Labai didelį įspūdį bildukams paliko grojimas būgnais – groti mokė perkusininkas, „Bix“ būgnininkas Gintas Gascevičius. Vėliau prisijungė atlikėjas Laimontas Dinius-Lainius, sukūręs bildukams dainų. Jas „sudėlioti“ scenoje padėjo režisierė Lina Jankauskaitė-Peleckienė.
Penkiolikos metų sukakties proga „Fotografijos namai“ išleido vinilinę plokštelę „Bildukų dainos“. Įgyvendinti sumanymą padėjo L. Remeikienė, G. Gascevičius ir L. Dinius-Lainius.
Šiemet fotografijos mėgėjai prisilietė prie teatro – kūrė nebyliojo kino epochos spektaklį be žodžių, vien tik vaizdais, mimikomis, išraiškomis. „Pačiupinėti“ teatro sritį pasiūlė rašytoja, režisierė, dramaturgė Sandra Bernotaitė. Ji sukūrė nebyliojo kino laikų stiliaus teatrinę novelę ir pati režisavo, o vaidino sukaktuvininkai – „Fotografijos namų“ nariai.
Repeticijoms bildukai ir režisierė skyrė žiemos ir prasidėjusio pavasario vakarus. R. Parafinavičius sako, kad buvo labai įdomu: ir prisijuokdavo iki ašarų, ir mokėsi, ir barti gaudavo, nes ne visada buvo dėmesingi.
Spektaklio „Fotoateljė“ personažai – Fotografas, Fotografienė, Mecenatė, Fabrikantė Frenkel, Sesės dvynės Daiva ir Gražina Fokusaitės, Senutė Matilda, varganas Čarlis, mirštanti milijonieriaus dukra Miranda ir kiti. Spektaklyje vaizduojamas miesto gyvenimas, yra ir meilės istorija, ir drama.
„Mūsų žmonės labai kūrybingi ir paslankūs, su jais viską galima daryti. Sakėme, kad dar nebuvo cirko ir baleto“, – šypsosi R. Parafinavičius.
Pasveikinti su gimtadieniu Šiaulių bildukų atvyko Vilniaus fotoklubas „Fotokablys“, Panevėžio fotografų draugija, Kauno fotoklubas. Pratęsta tradicija palinkėjimą „Fotografijos namams“ pasakyti savo gimtąja kalba – šiemet nuskambėjo sveikinimai ukrainietiškai, jidiš, žemaitiškai, latviškai.
Gausi veikla
„Fotografijos namai“, pasak R. Parafinavičius, atsirado iš nieko – nebuvo jokio plano kurti klubą ar organizuoti, numatyti veiklas.
Viskas prasidėjo nuo 2008 metų krizės – tuo metu R. Parafinavičius dar dirbo spaudoje, bet tuo metu daug kas užsidarė, o reikėjo kažkaip išgyventi.
„Pasilikau sau tik fotoaparatą, kad turėčiau kaip užsidirbti. Ilgainiui atsirado dar viena veikla – žmonės pradėjo ieškoti, kas Šiauliuose mokytų fotografijos. Surizikavau, nors visada atrodė, kad pats nieko nemoku. Perlipau save, prasidėjo kursai.“
Po pirmųjų kursų veikla nesustojo, nejučia susibūrė ir aktyviausių, mėgstančių bendrauti dalyvių būrelis, jis vis plėtėsi, kol galiausiai pribrendo reikalas oficialiai įforminti veiklą – taip buvo įsteigta asociacija „Fotografijos namai“.
„Fotografijos namų“ bendruomenė – skirtingų profesijų entuziastai, kurie po darbo susiburia kartu praleisti laisvalaikį. Tai – ir teisininkai, medikai, tarnautojai, mokytojai, buhalteriai – kas tik nori.
„Patys kuriame sau šventę. Turime du didelius renginius per metus: gimtadienį ir vasaros stovyklą. O tarp jų – visi mažesni dalykai, parodos, kelionės, fotografavimai, įvairios akcijos, savanoriavimai“, – pasakoja R. Parafinavičius.
Fotografijos mėgėjai rengia susitikimų pirmadienius, nors jie nebūtinai vyksta pirmadienį. Praėjusį pirmadienį „Fotografijos namų“ bendruomenė su S. Bernotaite aptarė gimtadienio spektaklį.
Ankstesniuose susitikimuose prisiminė senąją fotografiją: fotografavo juosta ir ryškino nuotraukas.
„Kad to nedarę pajaustų alcheminį stebuklą. Įsidėti juostą, nematyti, ką fotografuoji, juostą ryškinti. Jaudulys – ar kas nors gavosi? Žmonėms įdomu“, – sako R. Parafinavičius.
Naujausia bildukų paroda „Vandens ritmas“ kovo pradžioje atidaryta pas ilgamečius bičiulius – „Šiaulių vandenyse“. Fotografijas šioje erdvėje bendruomenė eksponuoja nuo 2013 metų.
Sausį portretų paroda „Susipažinkime: aš, mano draugas ir mėlyna kėdė“ atidaryta Vilniuje, TUMO galerijoje. Ši iniciatyva, sako R. Parafinavičius, kilo iš pačių bendruomenės narių. Šią parodą planuojama eksponuoti ir Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Informacijos centre.
„Kažkada bandžiau parodas skaičiuoti, bet dabar jau be šansų. Per šitiek metų parodų surengta gal pusantro šimto, o gal ir daugiau. Net pagalvoju, iš kur tiek pinigų reikėjo turėti? Kartais patys rengėjai sumoka, kartais patys susimokame. Vienintelis mūsų organizacijos finansavimas – nario mokestis ir 1,2 procento GPM“, – sako R. Parafinavičius.
Pernai bildukai tęsė kūrybinį bendradarbiavimą su Radviliškio rajono Šeduvos ir Polekėlės globos namais – kūrė portretų galeriją „Žmonės be grimo 2“. 33 fotografai iš „Fotografijos namų“ fotografavo 43 globos namų gyventojus. Projekto rezultatas – surengta paroda.
Šis projektas, sako R. Parafinavičius, labai jautrus, svarbiausia čia – ne pati fotografija, o bendravimas, dėmesys, globos namų gyventojai labai laukia atvažiuojančiųjų. Planuojama, kad šis bendradarbiavimas turės tęsinį.
„Fotografijos namus“ draugystė sieja ir su Šiaulių apskrities žydų bendruomene – bildukai fotografavo narių portretus, rengė bendras parodas.
Bendruomenė Šiauliuose išpopuliarino fotografijos savanorystę – visuomet savanoriauja „Šiaulių dienose“, jei prireikia, ir kituose renginiuose.
„Nė vienas miestas neturi tiek kronikininkų, mūsų išeina 20–30! Kai vyksta šventės, renginių būna tiek visur prikaišiota, kad neįmanoma nei dviese, nei trise visko nufotografuoti. Tada pasijaučia bendruomenė, visi pasidalija, ką fotografuos“, – sako R. Parafinavičius.
Jungia bendrystė
Fotoklubai, pasak R. Parafinavičiaus, buriasi ir Lietuvoje, ir užsienyje, bet šiauliečių „Fotografijos namai“ turi išskirtinį bruožą – draugystę, bendrystę.
„Gyvename Šiauliuose, ketvirtame pagal dydį Lietuvos mieste, bet mūsų fotoklubas yra didžiausias ir Lietuvoje, ir Baltijos šalyse. Vadinasi, ne tiek svarbu, kur gyveni, svarbu, ką darai. Kitas dalykas – seniai pastebėjau, kad žmonės, tapę bendruomene, moko vieni kitus tolerancijos, galų gale, netgi meilės. Įdomu, kad bendruomenės žmonės labai skirtingi, bet jie išmoko būti kartu, išmoko palaikyti vienas kitą, nepavydėti. Gal pradžioje reikėjo daugiau pastangų, kad jiems būtų įdomu, kad ateitų, neišsilakstytų, kad neatsibostų. O paskui pradėjo vienas kitą pritraukti, paskatinti, matyti kito žmogaus nuotaikas, būsenas. Taip ir tapome didžiausiu klubu, nors mums nei to titulo reikėjo, nei jis oficialiai kur nors egzistuoja. Bet tais žmonėmis galima drąsiai pasikliauti. Atsitiktiniai, jei ir priklysta, paprastai neužsibūna“, – sako R. Parafinavičius.
Dažniausiai į „Fotografijos namus“ įsijungia baigę fotografijos kursus, bet ateina ir „iš šono“. Yra ir tokių, kurie kursus baigė seniai, fotografija jiems nebeįdomi, bet tebėra labai aktyvūs, kai reikia organizuoti šventes.
„Būna, kad hobis žmonėms atsibosta, bet čia – daugiau nei hobis, tai bendruomenė. Tad jei ir nebefotografuoja, vis tiek lieka“, – sako R. Parafinavičius.
Oficialių narių, mokančių nario mokestį, asociacijoje yra apie penkiasdešimt. Dar kelios dešimtys žmonių asociacijai oficialiai nepriklauso, bet jai prijaučia – prisijungia, jei kažkas sudomina.
Kaip tapti bilduku? „Norėti reikia“, – sako R. Parafinavičius.
Feisbuke yra sukurta privati grupė „FN Bildukai“, reikia „pasibelsti“ ir atsakyti į tris klausimus: ar esate bildukas; kodėl norite prisijungti prie grupės; ar jus domina fotografija, ar buvimas bendruomenėje?
Priimtas į grupę asmuo mato visą informaciją: ką bildukai veikia, kur važiuoja, ką organizuoja.
Bendruomenė turi ir savo paskyrą „YouTube“ kanale, čia saugomi filmuoti atsiminimai iš gimtadienių, stovyklų, kitų renginių.
Fotostovykla niekada nemiega
Vasarą jau keturioliktą kartą bildukai rinksis į fotostovyklą. Pirmojoje stovykloje dalyvavo dvidešimt žmonių, dabar suvažiuoja daugiau nei šimtas. Tad didžiausias galvos skausmas organizatoriams – rasti sodybą, kurioje tilptų tiek fotografijos mėgėjų.
Bendruomenės renginys vyksta tris dienas, dvi naktis, prasideda penktadienio vakarą ir baigiasi sekmadienį. Stovykloje įsijungia nežabota bildukų fantazija: čia gali atgyti baltų dievai ir dievybės, lyti kibirkščių lietus, įsikurti šešėlių teatras ar siausti spalvotų miltelių fiesta. Stovyklos temą pasufleruoja vieta: pavyzdžiui, stovykloje Pervalkoje buvo jūreivių, undinių, neptūnų ir vandens pabaisų.
„Kai nuvažiuoju, ne viską žinau, kas bus, ir ne viską spėju pamatyti. Tiek daug visko žmonės prisigalvoja! Žinoma, yra kertiniai programos rėmai, bet šalia yra visokių veiklų“, – sako R. Parafinavičius.
Per laiką, sako „Fotografijos namų“ vadovas, atsirado žmonių iš kitų miestų, kurie pamilo bildukų bendruomenę ir padeda organizuoti stovyklų ar gimtadienių programas. Pavyzdžiui, Vilniuje gyvenančios Regina Doseth kuria įvaizdžius, o floristė Šviesa Vinkšnelė prisijungia su idėjomis iš gėlių.
Fotografuojama stovykloje ir rytą, ir vakare, ir dieną, ir naktį – stovykla niekada nemiega. Vyksta ne tik originalios bei netikėtos fotosesijos, azartiški konkursai, bet ir teorinės paskaitos: praplėsti dalyvių akiratį atvyksta lektoriai. Netrūksta ir įvairiausių pramogų – žaidimų, dirbtuvių, dainų prie laužo.
Mokosi vieni iš kitų
„Fotografijos namai“ per 16 veiklos metų išugdė daugybę fotografų. Vieni, sako R. Parafinavičius, pamėgsta fotografuoti reportažus, kur reikia lavinti reakciją, kiti mėgsta ramesnį, jautresnį darbą, lėtesnį tempą – portreto žanrą.
„Vieni tobulėja sparčiai, kiti lėčiau, tretiems tai neaktualu. Dažniausiai pažengia į priekį ne prieš kitą – prieš patį save. Atsimenu, kokie buvo pradžioje, kokie dabar. Yra žmonių, kurie įdeda daug pastangų, laiko, netingi keltis trečią ryto dėl vieno kadro, suklysti ir vėl kartoti. Jie dažniausiai ir laimi mūsų rengiamus konkursus. Kai pamatai, kiek ruoštasi, kiek įdėta, supranti, dėl ko“, – sako R. Parafinavičius.
Kas mėnesį „Fotografijos namų“ nariai dalyvauja vidiniame bendruomenės konkurse „Tobulėkime kartu“. Paskelbiama fotografijų tema, vyksta balsavimas internetu, nežinant autorystės, išrenkami laureatai. Vasario mėnesio tema buvo „Žiaurē graži žėima“.
„Tai tarsi žaidimo dalis, o iš kitos pusės – dalyvauja nemažas žmonių būrys, kiekvienas temą savaip interpretuoja, įgyvendina, visada yra iš ko pasimokyti“, – sako R. Parafinavičius.
Kokios bebūtų technologijos, šviesos užrašymo dėsniai, pasak fotografo, galioja tie patys – ar fotografuosi su juosta, šių dienų fotoaparatu ar mobiliuoju telefonu.
Ne taip seniai fotografais pasijautė visi, turintys išmaniuosius telefonus, dabar, sako R. Parafinavičius, atsiranda kitas aspektas – esu fotografas, jei naudoju dirbtinį intelektą.
„Dirbtinis intelektas – didelis galvosūkis, jis ir daug bėdų pridaręs, ir naudingų dalykų atneša. Rezultatas vis labiau tobulėja, bus labai sudėtinga atskirti tikrovę nuo fikcijos. Iš kitos pusės, dirbtinis intelektas – dar vienas darbo įrankis.“
Pagal nusistovėjusias taisykles spaudos fotografijoje negalimos jokios korekcijos. Laisviau žiūrima į, tarkime, vestuvių fotografijas – pagražinama oda, „nurenkamos“ šiukšlės. Bet žmonėms kyla vis daugiau pageidavimų, atitrūkusių nuo realybės – noras matyti save kitokį. Netrukus, svarsto R. Parafinavičius, fotografai išgirs prašymą padaryti nuotrauką taip, kad atrodytų, jog vestuvėse kartu šventė ir Donaldas Trumpas.
Debiutiniame romane „Fotografas“ R. Parafinavičius yra aprašęs fotografijos namų idėją, ar vizija priartėjo realybėje?
„Žmonių prasme – taip“, – šypsosi fotografas. Ir priduria: dar trūksta savo namo su kavine, galerija, studija, svečių namais – rezidencija atvykusiems.
