„Vilkų žemė“ – naujausias Vytauto Almanio kūrinys

Su Naujojoje Akmenėje gyvenančiu gamtininku, rašytoju Vytautu Almaniu susipažinau 2018 m., pasirodžius jo knygai „Už ribos“, o pažintis su rašytojo kūryba prasidėjo dar paauglystėje. V. Almanis – apysakos „Baltųjų vandenų šalyje“ ir kitų kūrinių autorius, Altajaus krašto tyrinėtojas, gamtininkas, sniego žmogaus ieškotojas. Toliai, kalnai ir paslaptingos būtybės kaitino vaizduotę.

V. Almanis 1961–1970 gyveno Altajuje, ten baigė Bijsko miškų technikumą. Dirbo girininku Altajaus, grįžęs – Lietuvos miškų įvairiuose ūkiuose, nuo 1998 – Kamanų rezervate. Apybraižų knygų „Baltųjų vandenų šalyje“ (1973), „Per Ulkero žvaigždyną“ (1979), nuotykių apysakų jaunimui „Audra susitelkė Korgone“ (1981), „Toli ir arti“ (1985), „Už kalnų namai“ (1992), publicistikos knygų „Tolstančios salos“ (2016), „Už ribos“ (2017), „Antrasis žemgalių išėjimas“ (2021) autorius,

Savo gimtinėje, Viešučių kaime, Almanis yra vienintelis gyventojas, buvusioje tėvų sodyboje ir žemėje pasodino ąžuolyną ir užveisė senųjų veislių obelų, kriaušių, slyvų sodą. Vytautui svarbu, kad neišnyktų prieškario Lietuvos sodų vaismedžiai, būtų surastas ir išsaugotas jų genofondas. Atkurta apie šimtas senųjų vaismedžių veislių ir poveislių.

Kažkada iškirsto miško vietoje gerokai ūgtelėjo Almanio ąžuolynas. Rašytojas tarp medžių buvo užtikęs ir vilkų išgulėtos žolės plotą. Sugrįžo.

Apie vilkus – ir naujasis Vytauto Almanio kūrinys – apysaka „Vilkų žemė“, kurią, šiek tiek sutrumpinus, pradedame spausdinti „Atolankose“ .

Vytautas Almanis:

„Jau seniai pradėjau rašyti apie vilkus. Man vilkai patinka, tai neskubu apie juos rašyti, tempiu tą rašymo malonumą, kiek beišgalėdamas. Tuo tarpu mano katinas tupi šalia ir įdėmiai stebi. Jis laukia, kada aš bent akimirkai nueisiu šalin, tai tuoj pat – šast – ir guli ant palikto popieriaus lapo. Aš jį nuveju, jis vėl atgal, ir taip iki begalybės. Vis tiek katinas mane įveikia, tad rašau ten, kur dar yra laisvesnis popieriaus plotelis. Aš baigiu rašyti, katinas tuoj pat nušoka ir matau ant popieriaus lapo aprašytą katino figūrą, nors apie jį patį ten nėra nė žodžio.

Kadangi apie vilkus galvoju visą laiką, kartais pagaunu save, jog su jais ir kalbuosi, nutariau, kad jau išeis gana stora gal kokių 400–500 puslapių, kaip kokio jauno, pradedančio rašyti autoriaus knyga. Imu skaičiuoti prirašytus lapus – vienas, du, dešimt, dvidešimt ir keturiasdešimt šeši. „Ė, negali būti!“ – baisiai nustembu ir skaičiuoju iš naujo. Tie patys keturiasdešimt šeši puslapiai, o iš tikrųjų ir tiek jų nėra, nes kai kur matyti tik katino apmatai, o paties teksto tik pakraščiukai.“

Vilkų žemė

Vy­tau­tas AL­MA­NIS

Šiur­pios pel­kių tro­be­lės pa­sa­kos
Va­ka­rė­jant iš pel­kės ky­la tirš­tas rū­kas, len­da į miš­ką, per tank­mę ran­go­si į eg­ly­ną, ku­rio pa­čia­me pa­kraš­ty­je glau­džia­si ap­va­lių rąs­tų tro­be­lė. Jei­gu pa­žiū­rė­tum pro ma­žą lan­giūkš­tį, tai ne­ryš­kio­je žva­kės švie­so­je iš­vys­tum tris ne­di­de­les, su­glaus­tas vie­na prie ki­tos gal­vas ir dar vie­ną ato­kiau, žy­miai di­des­nę, ku­ri kaž­ką kal­ba. Tai mū­sų anū­kė­liai pa­gal am­žiaus ei­lę: Ag­nė, Mar­ty­nas ir Kot­ry­na. Vyks­ta kas­va­ka­ri­nis, pri­vers­ti­nis (ma­no at­žvil­giu) pa­sa­kos se­ki­mas.
Kny­gi­nių pa­sa­kų at­sar­gos jau se­niai bai­gė­si, ma­no pa­ties pri­gal­vo­tų ir­gi ne­be­li­ko, tai da­bar jas se­ku iš nau­jo, šiek tiek pa­tai­sy­da­mas, lyg bū­tų ki­tos, ne­gir­dė­tos. Ka­dan­gi ma­no lie­žu­vis jau pa­var­go, gal­būt ir iš­ti­no nuo il­go kal­bė­ji­mo, tai pa­sa­kas imu trum­pin­ti. Ė, ne! Vai­kai pa­čio­je pra­džio­je su­se­ka ma­ne su­kčiau­jant. Pa­sa­kas, pa­gal juos, ga­liu prail­gin­ti nors iki auš­ros, o trum­pin­ti – nė už ką! Jie pui­kiau­siai at­si­me­na vis­ką, ką sek­da­vau anks­čiau žo­dis žo­din, tad esu grą­ži­na­mas iš nau­jo į tą pa­čią vie­tą, kur ta­riau­si, kad anū­kė­liai ne­pas­te­bės ar jau bus už­mir­šę...
„Ge­rai, – ta­da nu­spren­džiu min­ty­se, – aš jums pa­sek­siu to­kią bai­sią pa­sa­ką, to­kią šiur­pią, kad dau­giau ne­bep­ra­šy­si­te ir ma­ne pa­lik­si­te ra­my­bė­je!“
– Vi­sai ne­se­niai, – pra­de­du, – vie­no­je pel­kių tro­be­lė­je gy­ve­no se­ne­liai ir trys ma­ži anū­kai. Vie­ną kar­tą se­ne­liai kaž­kur išė­jo, o vai­kai li­ko vie­ni. Jau vi­sai su­te­mo, se­ne­liai ne­grįž­ta ir ne­grįž­ta, tik stai­ga pa­si­girs­ta, kaip už du­rų kaž­kas vaikš­to, braz­di­na­si į na­me­lio sie­nas, lan­ge trum­pam pa­si­ro­do keis­ta gal­va su kup­ro­ta no­si­mi, – nu­ty­liu ir lau­kiu, ką pa­sa­kys anū­kė­liai, gal jau bi­jo, gal ne­be­no­rės, kad pa­sa­ką to­liau sek­čiau? Kur tau, šiems pa­sa­ka pa­tin­ka, akys tik bliz­ga ir ne­kant­riai lau­kia jos tę­si­nio. Tik vie­nas Lau­mis, krei­va­ko­jis ir pil­vo­tas šu­nė­kas, atė­jęs pas mus iš miš­ko, su­spaus­tas vai­kų ku­pe­to­je, kaž­ko ne­rims­ta, muis­to­si. Tik­riau­siai no­ri išei­ti į lau­ką, bet tą da­ry­ti vie­nas bi­jo, rei­kės jį pa­ly­dė­ti.
Lau­miui, kaip nu­spren­dė­me, su­ka­ko vie­ne­ri me­tai, išei­tų, kaip ir paau­gęs šuo. To­kio am­žiaus šu­nys leng­ves­nį rei­ka­lą jau at­lie­ka pa­kė­lę de­ši­nę už­pa­ka­li­nę ko­ją, o ne pri­tū­pę, kaip ko­kie maž­šu­niai. Lau­miui tas da­ly­kas dar ne vi­suo­met pa­vyks­ta, ke­liant ko­ją ima ir ap­virs­ta. Pa­ga­liau šu­ne­lis su­si­pro­tė­jo sa­vo trum­pą, krei­vą ko­ją įrem­ti į na­me­lio sie­ną, kad šiaip taip iš­lai­ky­tų lygs­va­rą...
To­liau – bai­siau. Pap­lo­ni­nu­si lie­žu­vį ra­ga­na (tai ji žiū­rė­jo per lan­ge­lį) iš­vi­lio­jo vai­kus iš tro­be­lės, su­grū­do į mai­šą, bliau­nan­čius ir be­si­rai­tan­čius nu­si­ne­šė na­mo, į Avi­no sa­lą, ku­ri slė­pė­si nuo mū­sų ki­to­je pel­kės pu­sė­je. Ten ra­ga­na pa­ma­tė, kad vai­kai dar lie­si, tad už­da­rė juos į me­di­nį nar­vą, kad at­pe­nė­tų, nes to­kie, kaip da­bar at­ro­do, jai yra vi­sai ne­ska­nūs.
Aiš­ku, aš ra­ga­nai ne­lei­džiu su­val­gy­ti anū­kų, ir kai ši už­mie­ga, vai­kai pa­bė­ga iš nar­vo.
Bėg­da­mi anū­kė­liai kly­kia iš siau­bo, nes už sa­vęs gir­di sun­kius pa­bu­du­sios ra­ga­nos žings­nius. Jiems ro­do­si, kad skris­te skren­da, at­si­su­ka pa­si­žiū­rė­ti, kiek to­li at­si­li­ko ra­ga­na, o ši čia pat už ke­lių žings­nių plump­si sau lyg ir ne­sku­bė­da­ma, tie­sia kau­lė­tas ran­kas, kad juos su­kiš­tų at­gal į mai­šą...
Tuo tar­pu vil­kas, vai­kų di­de­lis drau­gas (taip jis va­di­na­mas ma­no su­kur­to­se pa­sa­ko­se), gu­li sau ra­miai pa­krū­mė­je prie pat ta­ko ir trau­kia sau dū­mą iš su­džiū­vu­sių alks­nio la­pų. Ko jam ne­bū­ti ra­miam ir ko čia be rei­ka­lo blaš­ky­tis, jei iš anks­to ži­no, kas čia tuoj nu­tiks: pir­ma pra­bė­ga klyk­da­mi vai­kai, iš­tie­sę ran­kas į prie­kį, o iš pa­skos sun­kiais žings­niais mi­na ra­ga­na. Vil­kas pra­lei­džia vai­kus, iš­si­trau­kia pyp­kę iš ašt­rių, kaip pei­lio aš­me­nys dan­tų ir pa­ki­ša ko­ją ra­ga­nai. Ši, už­kliu­vu­si už iš­ties­tos vil­ko ko­jos, čiuo­žia šla­pia žo­le gal de­šimt žings­nių į prie­kį, o kai no­ri at­si­sto­ti, pa­ma­to prie sa­vo kak­lo iš­šiep­tus vil­ko dan­tis.
Da­bar, greit su­si­gau­dau, yra pa­ts ge­riau­sias mo­men­tas už­baig­ti pa­sa­ką. Pa­vyz­džiui, trakšt vil­kas sa­vo ašt­riais dan­ti­mis – ir po ra­ga­nos: juk ta bjau­ry­bė tu­ri bū­ti nu­baus­ta už anū­kė­lių kan­ki­ni­mą. Keis­ta, tie pa­tys „nu­skriaus­tie­ji“, ku­rie tu­rė­tų geis­ti ra­ga­nos mir­ties, ener­gin­gai pro­tes­tuo­ja:
– Ne, se­ne­li, ne! Pa­lauk, te­gu ra­ga­na dar mus ve­ja­si!
Tad ra­ga­nos mir­tis ir pa­sa­kos ga­las yra nu­ke­lia­mi il­ges­niam lai­kui.
Nak­tį Lau­mis vėl ste­nė­jo, var­tė­si ir ga­vau jį ves­ti lauk. Šu­ne­lis ty­liai inkš­tė vi­sai pri­glu­dęs man prie ko­jų – kaž­ko la­bai bi­jo­jo. Miš­ko gi­lu­mo­je ūka­vo apuo­kas, kaž­kur van­de­nis taš­kė brie­dis ir vi­sai čia pat, tarp eg­lių pa­ma­čiau dvie­jų akių ži­bu­riu­kus...
Lau­mis ne­be­žiū­rė­jo jo­kio suau­gu­sių šu­nų eti­ke­to, o pa­pras­čiau­siai pri­tū­pė ir greit nė­rė at­gal į tro­be­lę pas vai­kus į lo­vą.
Ry­te po lan­gais pa­ma­čiau, jog čia vaikš­ti­nė­jo brie­dis, o ten, kur nak­tį pa­si­ro­dė tos švie­se­lės, minkš­to­je miš­ko že­mė­je ra­dau gi­liai įspaus­tas švie­žias vil­ko pė­das.
Ty­re­lio gy­ven­to­jai
Va­ka­ri­nė­je Ty­re­lio pu­sė­je, prie pat pel­kės, nuo neat­me­na­mų lai­kų tvir­tai sto­vė­jo Daug­mau­džių so­dy­ba. Erd­vūs jos pa­sta­tai bu­vo to­li vie­nas nuo ki­to. Trobos, kluo­no su jau­ja šiau­di­niai sto­gai sie­kė be­veik že­mę, gre­ta bai­gė sa­vo am­žių se­nas ap­sa­ma­no­jęs so­das su guls­ti­niais avi­liais.
Vė­liau, skai­tant Ma­tą Slan­čiaus­ką, žiū­riu ir ste­biuo­si. Kaip­gi ši­taip! 1960 me­tais gir­dė­ti Daug­mau­die­nės pa­sa­ko­ji­mai be­veik žo­dis žo­din su­tam­pa su Ma­to Slan­čiaus­ko sak­mė­mis, nors jie vie­nas ki­to ne­pa­ži­no­jo – ne­su­tam­pa nei lai­kas, nei kas nors kit­kas. Už­tat šia­me pa­sa­ko­ji­me ir ci­tuo­ju M. Slan­čiaus­ką apie lau­mes, vil­kus, Mik­nai­čių eže­ro Čiu­ką, Pli­kių Pli­ke­lį...
Pel­kės ki­to­je pu­sė­je yra Mik­nai­čių eže­ras. „Ki­tą kar­tą viens žmo­gus ja­me su meš­ke­re iš­trau­kė di­de­lę žu­vį be uo­de­gas. Nak­tį atė­jęs kaž­kas nuo eže­ra pu­sės be­šauk­dams:
– Čiu­ka, Čiu­ka, striu­kiauo­de­ge! Čiu­ka!
Taip be­šau­ky­dams atė­jęs prė lan­gą, sa­ką­si:
– Ati­duok ma­na kiau­lą!
Žmo­ge­lis nu­si­gan­da, su­ka­po­ja tą žu­vį į ga­ba­lus ir su­me­te į Mik­nai­čių eže­rą.“
Ar tik ne­bus Loch Ne­so eže­ro Ne­sė ir Mik­nai­čių Čiu­ka abi ar­ti­mos gi­mi­nai­tės? Pa­na­šu­mas di­de­lis. Geo­lo­gai, ke­liau­to­jai ir iki šiol Ja­ku­ti­jos šiau­rės eže­ruo­se ma­to to­kių pat keis­te­ny­bių.
Tais pa­čiais 1960 me­tais ant Mik­nai­čių eže­ro kran­to ma­tė­me se­no­viš­ką, vi­siš­kai su­trę­šu­sį, iš­skob­tą iš vien­ti­so me­džio luo­tą, gal­būt iš tų lai­kų, kai jo van­de­ny­se dar plau­kio­jo Žem­ga­los kraš­to Čiu­ka. Da­bar to luo­to, me­nan­čio anuos lai­kus, ir žy­mės ne­be­li­ko...
„Ki­tą kar­tą (iš M. Slan­čiaus­ko „Šiau­rės Lie­tu­vos sak­mės...“) ėjęs žmo­gus čia pat par tą Ty­re­lį, įė­jęs į to­kį bai­siau­sią švend­ry­ną. Ei­nąs ta­ku, gy­vu­lių pra­min­tu ir ra­dęs ten to­kį ma­žą pli­ką vai­ką – ko­kių 3-4 me­tų. Tas žmo­gus jo klau­si­nė­jąs:
– Iš kur tu, vai­kel, esi? Kas tu toks esi?
Tas vaiks at­sa­kęs:
– Iš Pli­kių Pli­ke­lis!
Tos švend­rės, vė­jo pu­čia­mos, ant jo kai links­tan­čios. O tas vaiks tik juo­kią­sys ir juo­kią­sys. Ir pra­puo­lęs.“
Be­je, sak­mė apie Pli­kių Pli­ke­lį yra vi­siš­kai ori­gi­na­li, nie­kur dau­giau to­kios ne­ra­si­te. Štai čia jau jo­kia pa­sa­ka ar pa­da­vi­mas, o Pli­kių Pli­ke­lis yra pa­ts tik­riau­sias lie­tu­viš­ko snie­go žmo­gaus vai­kas. Tą re­lik­ti­nį ho­mi­ni­dą (snie­go žmo­gų) iki šiol ty­ri­nė­to­jai ieš­ko po to­li­miau­sių kraš­tų kal­nus, gi­rias ir dy­ku­mas, o pa­si­ro­do, kad jo gy­ven­ta čia pat, gre­ta mū­sų.
M. Slan­čiaus­kas mi­ni, jog bu­vę to­kie vilk­ta­kai (vil­ko­la­kiai), ku­riuos at­pa­žin­ti ga­lė­da­vai iš ypa­tin­gos tar­ties – šle­kia­vi­mo. Va, ši­tuos tai aš ge­rai pa­ži­no­jau, ypač šle­kių vai­kus. Kai mo­kiau­si Ža­ga­rė­je, tai kla­sė­je bū­da­vo po ke­le­tą šle­kiu­kų, ku­rie tar­da­mi su­keis­da­vo gar­są š su s, ž su z, č su c di­de­liam mies­čio­niu­kų džiaugs­mui.
Daug šle­kiuo­jan­čių bu­vo Ty­re­lio ir Ža­ga­rės gi­rios pu­sė­je, o ypač apie Da­me­lius ir Ma­že­lius. Ne­jau­gi jie vi­si ga­lė­jo pa­virs­ti vilk­ta­kais? Gal ne... Ne kaž­kiek nuo anų vai­kų sky­rė­mės ir mes. Nors ir gė­di­jo­mės žem­ga­liš­kų žo­džių, bet jie vis tiek iš­sprūs­da­vo iki sep­tin­tos kla­sės.
Ru­de­niais bū­riai span­guo­liau­to­jų iš vi­sos pa­svie­tės klam­po­ja po Ty­re­lio pel­kę, nu­rink­da­mi iki pa­sku­ti­nės uo­gos. Daug­mau­die­nė žiū­ri sau į uo­gau­to­jus ir šyp­so­si. Vė­lų ru­de­nį, kai jau ger­vės iš­skren­da, ji nu­bren­da į tą Pli­kių Pli­ke­lio švend­ry­ną ir par­si­ne­ša na­mo iš­kart po du pil­nus kur­vius (krep­šius) span­guo­lių.
Daug­mau­die­nė mums pa­sa­ko­jo vie­ną at­si­ti­ki­mą iš sa­vo jau­nys­tės lai­kų, dar jos tė­vams gy­viems esant. Sa­vo pir­ma­jai, vy­res­nei duk­rai jie iš­kė­lė ves­tu­ves. Bu­vu­si žie­ma, snie­go pri­pus­tė su­lig pa­sto­gėm. Tė­vai pri­ruo­šė kal­nus kep­tų žą­sų, kum­pių, deš­ros, ski­lan­džių, iš­vi­rė deg­tie­nės ir vis­ką už­da­rė ka­mi­ne. (Ties tro­bos vi­du­riu esan­ti be­lan­gė, ke­tur­kam­pė ka­ma­ra, siau­rė­jan­ti į vir­šų.)
Tuo tar­pu be­si­bas­tan­tis al­ka­nas vil­kas jau iš kaž­kur pa­ju­tęs veik iš pro­to va­ran­tį kva­pą, tuoj at­se­kė so­dy­bą, nuo pus­nies stryk­te­lė­jo ant šiau­di­nio sto­go, jį pra­plė­šęs plump­te­lė­jo ant lu­bų, po to strykt į prie­se­nį ir, ko­ja at­krapš­tęs du­ris, at­si­dū­rė ka­mi­ne. Vil­kas ri­jo vis­ką iš ei­lės (tik ne­gė­rė deg­tie­nės), o pa­skui ėmė ir už­kau­kė. Gal iš di­de­lio ma­lo­nu­mo, o vei­kiau­siai ne­be­ga­lė­da­mas ati­da­ry­ti du­rų, ku­rios jam iš pa­skos už­si­sklen­dė.
 Ves­tu­vi­nin­kai, iš­gir­dę kau­ki­mą, pa­si­čiu­pę kas tik pa­kliu­vo po ran­ka, vi­si vie­nu tun­tu puo­lė vil­ko muš­ti. Kits per ki­tą no­ri su­duo­ti vil­kui, nors tiek pat kliū­va ir gre­ta be­si­sprau­džian­čiam ba­liau­nin­kui. Pil­kis tuo tar­pu šiaip taip pra­sly­do pro su­si­py­nu­sias žmo­nių ko­jas ir pa­si­lei­do į miš­ką, nors ap­dau­žy­tas, bet so­tus vi­sai sa­vai­tei į prie­kį.
Gal ši is­to­ri­ja jums kaž­kur jau gir­dė­ta? Kai kas pri­si­mins ir Pie­ta­rį... Tad ne, anais lai­kais vis­kas vy­ko iš tik­rų­jų, nes Daug­mau­džių so­dy­bo­je „ne­si­vei­sė“ kny­gos, ra­di­jas ir čia gy­ve­nu­sių žmo­nių sme­ge­nys bu­vo šva­ru­tė­lės, kaip ką tik iš­kri­tęs pir­mas snie­gas...
O štai pa­ts tik­riau­sias nu­ti­ki­mas be jo­kių pri­dė­ti­nių iš­mis­li­ji­mų. Toks Ža­ga­rės gy­ven­to­jas Stal­mo­kas, ku­rį la­bai ge­rai pa­ži­no­jau, šiek tiek me­la­gis, dau­giau prie tin­gi­nio, iki ka­ro dar try­nę­sis apie vie­ti­nę ko­mu­nis­tų kuo­pe­lę, bu­vo ar­šus me­džio­to­jas. Kar­tą išė­jo su ki­tais vy­rais į me­džiok­lę kaž­kur apie Ty­re­lį. Tais lai­kais jau prieš me­džiok­lę vi­si ma­žu­mė­lę įdrėk­da­vo (pa­ger­da­vo), tik ne tiek, kad akys pa­si­da­ry­tų du­bul­tos. Vis tiek drau­gai – me­džio­to­jai lie­pė Stal­mo­kui, ku­ris „paė­mė“ už vi­sus dau­giau­siai, kad ne­pa­šau­tų ką nors iš sa­viš­kių, gul­tis po krū­mais ir iš­si­blai­vy­ti.
Nu­bu­di­no jį kva­pas, sklin­dan­tis iš kaž­kur to­li. Stal­mo­kui, kaip ir dau­ge­liui po­ka­rio ža­ga­rie­čių, pil­vas bu­vo priau­gęs prie nu­gar­kau­lio, tad pa­gal iš­rū­ky­tų deš­rų kva­pą leng­vai at­se­kė gal už ki­lo­met­ro pa­miš­kė­je pri­si­glau­du­sią pir­te­lę. Pri­sig­rū­do jis pil­ną kup­ri­nę deš­rų ir dar iki auš­tant pa­sie­kė Ža­ga­rę. Kaip ty­čia tą pa­tį svai­gi­nan­tį kva­pą pa­ju­to ir ant gat­vės bru­ko bu­dė­jęs mi­li­ci­nin­kas...
Dėl pra­ras­tų deš­rų Stal­mo­kas il­gai ne­liū­dė­jo, nes ne­tru­kus apie jo nak­ti­nius nu­ti­ki­mus „Vals­tie­čių laik­raš­tis“ pa­ra­šė trum­pą „poe­mė­lę“ su pa­veiks­liu­kais. Toks „iš­gar­sė­ji­mas“ Stal­mo­kui la­bai pa­ti­ko, ir tą laik­raš­tį jis ro­dy­da­vo vi­siems sa­vo pa­žįs­ta­miems.
...Kar­tą, tas bu­vo se­nes­niais lai­kais, kaž­ko už­gai­šau Ty­re­lio pel­kė­je, ne­ju­čiom su­te­mo ar­ba kaip čio­nykš­čiai žmo­nės sa­ko – uba­gai į ker­čias su­lin­do, ir pa­si­ju­tau vie­nas tam­sio­je eg­lių gi­rio­je, kur ir die­ną do­rai ne­praš­vin­ta. Jau ir ta­ko ne­beį­žiū­riu, jau­čiu jį tik ko­jų pa­dais. Su­lig tam­sa api­ma kaž­koks ne­ra­mu­mas. Tie gir­dė­ti pa­sa­ko­ji­mai tam­pa kaip ir tik­res­ni, kol atei­na toks lai­kas, kai lau­mės, ra­ga­nos, pli­kių pli­ke­liai, vilk­ta­kai, at­ro­do, su­pa ta­ve iš vi­sų pu­sių ir veik al­suo­ja į pa­kau­šį. Kaip ty­čia, dar prieš su­tems­tant, prie­šais ta­ke pa­si­tai­kė keis­to­kas žmo­ge­lis, o jei­gu jis bu­vo pa­ts...
Kaž­kur, eže­ro pu­sė­je lyg tai kaž­kas kriuk­si, sa­ko, kad ta Čiu­ka iš­lip­da­vu­si iš van­dens ir šliau­žia­da­vo­si po pel­kę. Vil­kai, rei­kia ma­ny­ti, čia bas­to­si ne iš pa­sa­kų, o tik­ri. Apie tai šių vie­tų upe­lių, miš­kų, rais­tų pa­va­di­ni­mai taip ir sa­ko: Vil­ki­ja, Vil­ky­tis Pir­mas, Vil­ky­tis Ant­ras, Vil­kų sa­la, Vil­ka­rais­tis... Ran­ka pa­lie­čia kaž­ką minkš­tą – ak! – sau­jo­je lie­ka tik il­gų sa­ma­nų kuokš­tas.
Pa­ga­liau miš­kas re­tė­ja, ir ta­kas at­ve­da į pa­lau­kę, kur to­lu­mo­je ma­to­si ne­ryš­kūs ži­bu­riai.
...Lai­kui bė­gant bal­tos Ty­re­lio sa­ma­nos pa­lai­do­jo Daug­mau­džių so­dy­bos pa­ma­tus, se­ną so­dą, pri­si­mi­ni­mus apie praei­tį ir vis­ką ap­lin­kui.

Tęsinys – kitose „Atolankose“