Naujausios
Europos parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, jog vyras, save laikantis moterimi, yra moteris. Už tai balsavo 340 parlamento narių! Vadinasi, tiek įvairiose Europos sąjungos šalyse išrinktų šviesiausių protų mano, jog tai reikalinga ir teisinga.
Pagal tos rezoliucijos logiką išeitų, jeigu aš staiga pasijuntu kate, šunimi, medžiu, drambliu, juo ir esu. Nes, jeigu vienu atveju teisė gali paneigti biologiją, vadinasi, gali paneigti ir kitais atvejais.
Rezoliucija nėra privalomas teisės aktas. Tačiau pats jos sukūrimas ir patvirtinimas – jau yra SOS signalas, jog formaliai ištrinama riba tarp lyčių, ištuštinama pati lyties sąvoka.
SOS signalas ir dėl to, kad Europos parlamentas, užuot sprendęs esmines problemas, kurių šalyse narėse apstu, užsiima niekais.
Būtų dar gerai, jeigu tai ir liktų niekais. Bet jeigu rezoliucija vieną dieną virstų įstatymu, jis prikurtų daug velniavos.
Dar atsimename atvejį, kai boksininkas vyras, save identifikavęs kaip moterį ir pasikeitęs lytį, pridaužė boksininkę moterį. Nes kad ir pasikeitus lytį, iš vyro nedingsta prigimties jam duota vyriška jėga ir instinktas tą jėgą panaudoti.
Tokių atvejų būtų apstu tiek sporte, tiek kitose veiklose. Kas tarnaus kariuomenėje? Kas užpildys plečiamus poligonus, jeigu vis daugiau vyrų panorės būti moterimis?
Kokia tvarka būtų moterų saugumo erdvėse? Pavyzdžiui, jūs esate moteris ir atsiduriate tame pačiame tualete su vyru, save laikančiu moterimi. Nuėjusios į SPA centrą persirenginėjate vienoje erdvėje su moterimi besijaučiančiu vyru.
Kaip jaustumėmės atsidūrusios toje pačioje ligoninės palatoje? Arba kalėjimo kameroje. Kaip su tokia lyčių maišalyne dorotųsi statistika? Į ką tokiais atvejais išvirstų šeimos teisė?
Matyt, tektų sukurti atskirą įstatymų bazę save transformuojantiems individams.
Nesąmonių dėl tokios ideologinės lyčių inžinerijos galėtume vardinti iki begalybės. Nes joks žmogus negali pakeisti Dievo, jeigu norite, Gamtos plano.
Deja, Dievo ir Gamtos įstatymų vis rečiau paisantis žmogus realybėje kuo toliau tuo labiau trina lyčiai būdingus bruožus.
Civilizuotose pertekliaus visuomenėse vis dažniau trinamos ribos tarp prigimties ir išorinio pasaulio pagundų. Beje, ir galimybių tas pagundas įgyvendinti nusižengiant Kūrėjo Konstitucijai, daugėja. Jas dauginti užsiima net Europos parlamentas.
Viešojoje erdvėje neretai pasirodo gražiai retušuotos nuotraukos iš vadinamo elito vakarėlių. Jose pasitaiko vyrų su rožiniais kostiumais, pasipuošusių auskarais ir kolje ar karoliais, palaidais ar į kasytę surištais ilgais plaukais.
Ir negaliu suprasti, kodėl tie save į pižonus, kažkokias tarpines būtybes tarp vyro ir moters pavertę vyrai nori būti moterimis. Juk būti tikru vyrišku vyru – garbė.
Sakykime, jog tai tik išvaizda. Galbūt vyrukai nuo vaikystės prisižiūri į dailias ilgaplaukes, ilgakojas, gražias sukneles vilkinčias ir dailius aukštakulnius avinčias bei skoningais papuošalais pasidabinusias darželio auklėtojas, mokytojas, nes tose įstaigose dominuoja moterys, ir susiformuoja moterišką supratimą apie eleganciją ir reprezentatyvią išvaizdą?
Bet potraukis vienokiai ar kitokiai išvaizdai dažniausiai išduoda vidines žmogaus nuostatas ir poreikius.
Vyras lietuviškose ir didžiumos pasaulio šalių tradicijose simbolizuoja jėgą, protą, tvirtybę, atsakomybę, racionalumą, vadovavimąsi labiau protu nei emocijomis, gebėjimą padėti silpnesniam, globoti moterį.
Tokią elgseną ir misiją šioje žemėje diktuoja prigimtis arba Kūrėjo duotos savybės.
Deja, daugėja vyrų, moteryje ieškančių ne partnerės, mylimosios, kuria reikėtų tinkamai pasirūpinti, ne savo vaikų motinos, o motinos sau.
Viena jauna moteris pasakojo kelerius metus draugavusi su išvaizdžiu, padoriu vaikinu. Bet, kai ji prabilo apie vedybas ir norą turėti vaikų, mylimasis nustebo: „Kam tau vaikai? Juk aš galiu būti vaikas.“
Tuo tarpu iš prigimties silpnesnės moterys privalo ne tik laikyti visus keturis namų kampus, slaugyti sergančius vaikus, rūpintis, kad jie būtų tinkamai aprengti ir pamaitinti, bet dar ir lygiai su vyru dirbti ir po lygiai dalintis išlaidomis už pragyvenimą ir komunalines paslaugas.
Ilgainiui jos užsigrūdina, pajaučia, jog viską gali padaryti pačios, ir vyras tampa iš viso nereikalingas. „Išauginau vaikus. Dabar norėčiau pagyventi sau. Kodėl turėčiau tarnauti vyrui?“ – klausia skirtis nusprendusi moteris.
Deja, vyrų, bevelijančių iki šešiasdešimties šalia turėti besąlygiškai juos mylinčią motiną, likimas prastesnis.
Neseniai TV pagalbos šaukėsi toks visai nieko jaunas vyrukas. Verkia prieš kameras, nes FB paskyroje užblokavo ir į skambučius neatsako mylimoji. Vaikinas dievagojasi ją taip mylėjęs, dovanas pirkęs, žiedą dovanojęs. Bet kai pasipiršo, mylimoji pažadėjo pagalvoti ir dingo iš jo gyvenimo.
Sveikas, jaunas vaikinukas su sveikomis kojomis, rankomis, galva gyvena varganose sąlygose su mama. Tuo tarpu jo mylimoji gebėjo išauginti keturis vaikus. Turi tvarkingą erdvų butą. Tad kam jai reikalingas toks suvargęs įnamis?
Tokių istorijų gyvenime – begalės.
Brandaus amžiaus mokytoja liko našlė. Nepraėjus nė pusmečio po vyro laidotuvių, pasipylė „jaunikiai“. Siūlėsi, piršosi, žadėjo amžiną laimę. Tačiau darnų ir laimingą gyvenimą su vyru turėjusi moteris nenorėjo nė girdėti apie naujus santykius. Vienas gerbėjas ateidavo į kiemą ir stovėdavo po langais iki paryčių. Moteris neapsikentusi turėjo pakeisti gyvenamąją vietą.
Našliu tapęs Jonas, praėjus keliems mėnesiams po žmonos mirties, ėmė dairytis jos pakaitalo. Pasitelkė pažįstamus ir socialinius tinklus. Tačiau santykiai kaip nesiklostė, taip nesiklostė. „Žmonės kažkokie traumuoti, – stebisi vyras. – Tos moterys nori keliauti. Siūlo parduoti ūkį ir leistis į kelionę po Europą. Kita kelionių nereikalauja. Bet nepakenčiu, kai į mano namus atvažiuoja jos vaikai ir anūkai. Juk draugauju su ja, o ne su jos buvusia šeima.“
Kitas našlys stebisi, kad draugės, vos susipažinus, klausia, kokia jo verslo metinė apyvarta.
Vyrų moteriškėjimo ir moterų stiprėjimo fone keičiasi žmonių tarpusavio santykiai. Sovietiniais laikais moterys užsimerkdavo prieš vyrų netobulumus ir tekėdavo. Nes visuomenėje buvo smerkiami neformalūs intymūs santykiai.
Dabar požiūris pasikeitė, moterys įgijo savisaugos instinktą ir nepuola į glėbį pirmam pasitaikiusiam. Savo noru nekrenta į sunkios buities kloaką. Nes jos prigimtis trokšta bent retkarčiais pasijusti silpna, globojama, mylima, turėti jos meilės vertą žmogų, o ne poną, kuriam reikėtų patarnauti.
Neveltui sakoma, jog karaliumi gali pasijusti tik tas vyras, kurio žmona – karalienė. Todėl keista, kad vis dažniau pasitaiko atvirkštiniai variantai, kai vyrai nori būti ne karaliais, o karalienėmis.
Gal todėl, kad anot rašytojo Eriko Marijos Remarko, tai, ko negali gauti, visada atrodo geresnis dalykas už tą, kurį turi? Tai sudaro žmogaus gyvenimo romantiką ir jo idiotizmą.