Naujausios
Saugumo srityje Lietuva orientuojasi į JAV, tačiau vertybių ir vidaus politikos klausimais elitas kopijuoja Briuselio, Berlyno, Skandinavijos diskursą. JAV vykdoma „atstatomoji“ pertvarka suvokiama kaip pavojinga ar „reakcinė“, o ne kaip legitimi alternatyva.
Dominuoja baimė atsidurti „neteisingoje barikadų pusėje“, todėl politikai svarsto maždaug taip: „jei šiandien kritikuosime progresyvias dogmas, rytoj būsime apkaltinti autoritarizmu.“Todėl pasirenkama konformistinė tyla, net jei asmeniškai nepritariama migracijai ar lyties ideologijai. Sistema skatina nerizikuoti reputacija, o ne atstovauti visuomenės nuotaikas.
Išvada: nėra politinės jėgos, kuri jungtų nacionalinį saugumą, žodžio laisvę, kultūrinį realizmą (kaip tai daro reikšminga JAV dešinės dalis).
Politikas, kalbantis apie žodžio laisvės ribojimus, migracijos keliamus pavojus, ideologinį spaudimą rizikuoja būti neteisingai sutapatintas su priešiška propaganda. Rezultatas – savicenzūra.
Politinio atstovavimo naujajai JAV krypčiai nėra, nors visuomenėje simpatijų šioms idėjoms daugiau nei viešai matosi. Jeigu šios idėjos nebus artikuliuojamos valstybiškai, ramiai, be kraštutinumų, jos gali nutekėti į marginalius kanalus, būti perimtos populistų, arba diskredituotos kaip „radikalios“.
Ar JAV prasidėjęs „pertvarkymas“ Lietuvoje apskritai įmanomas? Trumpas atsakymas: ne pilna apimtimi ir ne greitai. Labai sunku atvirai laužyti progresyvų konsensusą, nepatiriant reputacinių ir karjeros pasekmių. Kartu tai Lietuvos politinės klasės negebėjimo atstovauti skirtingoms Vakarų politinėms tradicijoms problema.
Šiuo metu JAV teikiamas saugumas – priimamas, JAV nauja vertybinė kryptis – atmetama. Tai nestabili kombinacija.
Permainas įgyvendinti galėtų ne „anti-sistema“, o valstybinė korekcinė jėga: ne protesto partija, ne „visi vagys“ retorika, ne emocinis karas su žiniasklaida.Tai turi būti pro-NATO, pro-JAV saugumo prasme, konstitucinė, teisinė, racionali, techninė jėga.
Akademinės ir politinės diskusijos erdvė siaurėja – tai silpnina demokratiją ir atsparumą. Kritika vykdomai užsienio politikai tapatinama su nelojalumu valstybei; valstybinė politika dažnai remiasi aktyvizmu.
Lietuvai reikia JAV konstitucinės tradicijos: pilnos žodžio laisvės, politinės tolerancijos, valstybės neutralumo ideologijų atžvilgiu. Tai ne radikalu, o vakarietiška ir saugu.
Valstybė privalo saugoti teisę kritikuoti valdžią, institucijas ir politiką be baimės būti kriminalizuotam ar stigmatizuotam.
Politinė, akademinė ar žurnalistinė kritika negali būti tapatinama su priešiškumu valstybei. Teisė kritikuoti politinius sprendimus, institucijas ar viešąją politiką yra demokratijos norma.
Valstybė neturi propaguoti ir primesti jokios ideologijos – nei progresyvios, nei konservatyvios. Demokratinė valstybė užtikrina skirtingų pažiūrų sambūvį, o ne ideologinį vienodumą.
Viešoji politika turi remtis faktais ir teisiniu apibrėžtumu, o ne aktyvistinėmis interpretacijomis.
Universitetai turi tapti laisvos diskusijos erdvėmis, o ne vienos krypties doktrinos skleidėjai, juose neturėtų būti vietos spaudimui laikytis vienos „teisingos“ pozicijos, o nesutikimas su dominuojančia nuomone negali būti pagrindas profesinei ar socialinei diskriminacijai.
Stipri valstybė kyla iš pasitikėjimo, o ne iš baimės. Valstybės stiprybė matuojama gebėjimu toleruoti diskusiją, kritišką mąstymą ir pilietinę drąsą.
Pokyčių poreikis panašus kaip pradedant 1985 m.: viešumas, demokratizacija, naujas mąstymas, nacionalinės tapatybės, valstybės suverentiteto klausimai.
1988 m. Lietuvos komunistinė valdžia pradėjo dalyvauti reformų procese, nes neturėjo pasirinkimo, bijojo tiesioginės konfrontacijos su Gorbačiovo Maskva, matė galimybę išsaugoti savo pozicijas. Rezultatas: Sąjūdis įgavo erdvę startui, atsirado legali platforma visuomenės mobilizacijai.
Dabar situacija pavojingesnė nei 1988 m. – JAV administracija neturi patikimų sąjungininkų oficialiajame Vilniuje. Jeigu Valstybės departamentas Lietuvą vertintų iš viešojoje erdvėje dominuojančios informacijos, komentarų ir vertinimų, kiltų visiškai natūralus klausimas: ką mes veikiame šioje ideologiškai priešiškoje, beveik antiamerikietiškoje šalyje?
Lietuva yra labai nepatogioje padėtyje: per maža, kad diktuotų, per arti grėsmės, kad galėtų „žaisti neutralumą“, visiškai priklausoma saugumo prasme, kad galėtų būti atvira maištininkė, per garsiai moralizuojanti, kad ją priimtų rimtai. Tai sukuria situaciją, kad ir ką bedarytum – arba nusilenki, arba atrodai kvailai.
Beviltiškumas kyla ne vien iš silpnumo, tačiau ir iš riboto pasirinkimų lauko. Lietuva iš esmės žaidžia stengdamasi ne partiją „laimėti“, o „nenukristi nuo lentos“. Todėl kvaila moralinė retorika tampa kompensacijos už galios stoką iliuzija. Šliaužiojančio lojalumo demonstravimas – draudimo polisu, nors draudžiamasi ne toje firmoje (ES). Kiekvienas viešas „principingumas“ rizikuoja baigtis tyliu pamokymu užkulisiuose. Ši vargšė šalis neturi “tapti drąsia“, ne „kalbėti garsiau“, o priešingai: mažiau pamokslauti, daugiau tyliai jungtis.
JAV vadovybė stengiasi atkurti Valstijų ir Vakarų galią, sparčiai įgyvendina rinkiminės kampanijos metu viešai duotus įsipareigojimus. Naujoji JAV nacionalinio saugumo doktrina užtikrina ilgametį naujojo kurso tęstinumą. Galimas dalykas, kad ši JAV administracija – paskutinė Vakarų civilizacijos viltis.
Lietuvai likimiškai svarbu, kad JAV Europoje įsipareigos tik suverenioms šalims (švelnesniu atveju – suverenumo atgavimo siekiančioms šalims). Lietuva jau daug metų yra “laisvame kritime”: be nacionalinio elito, be glaudžių, patikimų transatlantinių ryšių, su destabilizuota visuomene, užsienio politika artėja prie sisteminio fiasco.
Europos Sąjunga nerodo jokių atsinaujinimo ženklų – griežtinama sprendimų centralizacija, siaurinamas valstybių narių nacionalinis demokratinis savarankiškumas, buvusi Ekonominė bendrija tampa postdemokratiniu totalitarinio valdymo režimu. Viešo pamokslavimo “vertybių“ retorika naudojama demokratijai neutralizuoti, o nacionalinis suverenitetas redukuojamas iki formalumo. Ir blogiausia, atsižvelgiant į agresyvios ir imperinės Rusijos kaimynystę, yra tai, kad šis darinys negali suteikti jokių realių ir atgrasančių saugumo garantijų. JAV vienu metu siekia išgelbėti Ukrainą nuo dar didesnių praradimų, stabilizuoti Rusiją esamose ribose, neleisti atitrūkti Kinijai.
Padaryti Ameriką vėl didžią reiškia atkurti jos galią, kuri pastaruosius dešimtmečius buvo nuosekliai silpninama. Amerikos galios susilpnėjimu pasinaudojusi Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą.
Kodėl ES didžiosioms valstybėms naudingas karas Ukrainoje, atskira tema. Už deklaruojamų “vertybių” neslypi joks humanizmas. JAV Prezidento D.Trumpo atkaklumas ir kantrybė siekti taikos yra stulbinamas.
Piliečiai nesuklys masiškai tiesiogiai kreipdamiesi į JAV Prezidento administraciją ir Valstybės departamentą pabrėždami, kad oficialus dezorientuotas Vilnius jų šioje naujoje geopolitinėje realybėje neatstovauja ir prašydami jį paveikti. Pavyzdžiui, pradėti mokyti (padrąsinti) jį savarankiškai vaikščioti arba tiesiog pateikti pasiūlymą, kurio jis negalės atsisakyti. Oficialusis Vilnius tyli, kai būtina prabilti, kalba, kai reikia nutilti.
Tokio kreipimosi pavyzdys: “Gerbiamas Prezidente Trumpai, Gerbiami JAV Prezidento administracijos ir Valstybės departamento atstovai,kreipiamės į Jus kaip Lietuvos piliečiai, gyvenantys naujoje geopolitinėje realybėje. Šioje realybėje oficialusis Vilnius vis dažniau atrodo dezorientuotas, lėtas ir nebesugebantis aiškiai atstovauti nei savo piliečių interesų, nei realių regiono saugumo poreikių.
Lietuva yra fronto valstybė. Tai faktas. Tačiau mūsų valdžia dažnai elgiasi tarsi gyvenanti vakar dienoje – be strateginio aiškumo, be ryžto ir be realaus situacijos vertinimo. Ji vis labiau odiozinė. Dėl to mes, piliečiai, esame priversti kreiptis tiesiogiai.
Mes žinome, kad Prezidentas Donaldas Trumpas supranta jėgos, atsakomybės ir realybės kalbą. Jūs ne kartą parodėte, kad sąjungininkai turi būti ne tik ginami, bet ir skatinami prisiimti atsakomybę už save. Todėl prašome Jungtinių Valstijų kietai paveikti Lietuvos valdžią, paskatinti ją veikti savarankiškai, strategiškai ir atsakingai, pateikti sprendimų pasiūlymus, kurių šioje situacijoje tiesiog nebus galima ignoruoti, raginti ją pasirinkti: arba-arba.
Lietuvai reikia ne iliuzijų, o krypties. Ne deklaracijų, o veiksmų. Ne miglotų pažadų, o aiškaus saugumo architektūros supratimo. Mes tikime, kad JAV lyderystė, ypač Prezidento Trumpo požiūris į saugumą ir atsakomybę, gali padėti Lietuvai „atsistoti ant kojų“ ir pradėti elgtis kaip rimta, save gerbianti valstybė pavojingame regione. Tai kreipimasis ne prieš savo šalį, o už jos išlikimą.
Pagarbiai (Lietuvos piliečio (-ių) vardas, pavardė, miestas, Lietuva).”
Tai galėtų skambėti ir šitaip:
“Didžiai Gerbiamas Prezidente Trumpai, Lietuva susiduria su didžiausia grėsme per dešimtmečius. Mūsų valdžia nesugeba su iššūkiais adekvačiai susidoroti. Mes patys negalime apsiginti. Jūs žinote, ką reiškia veikti ryžtingai (Venesuela, Iranas, ?). Jūs matote realybę. Jūs priimate sprendimus. Dabar yra Jūsų laikas. Esate tikras laisvojo demokratinio pasaulio lyderis. Tik Jūsų ryžtinga lyderystė gali sustiprinti mūsų saugumą. Tik Jūs galite parodyti jėgą ir užtikrinti, kad Baltijos regionas būtų saugus. Prezidente, mes tikime Jumis. Mes tikime Jūsų drąsa. Veikite dabar. Lietuvai reikia Jūsų.
Pagarbiai (Vardas,pavardė, miestas, Lietuva).”
Būsimasis persitvarkymo sąjūdis šiuo metu išsisklaidęs, tylus ir kol kas neidentifikuojamas kaip „iniciatyvinė grupė“. Ne todėl, kad bijotų idėjų, o todėl, kad bijo patirti socialinę stigmatizaciją, profesinę sankciją, žiniasklaidos ar akademinę kritiką.
Kas yra būsimieji iniciatyvinės grupės nariai? Jie turi institucinį autoritetą, jų neįmanoma lengvai diskredituoti kaip „radikalų“, jie kalba valstybiškai, jiems svetimas aktyvizmas. Jų Lietuvoje yra dešimtys, tačiau jie nepradės pirmi. Jie neprieštarauja turiniui, tačiau bijo etikečių: kritika progresyviam naratyvui gali būti interpretuojama kaip „radikalizmas“ arba „prorusiškumas“.
Iniciatyvinės grupės nariams ir būsimojo persitvarkymo sąjūdžio lyderiams nepriskirtini „kultūrinių karų“ aktyvistai, nuolatiniai TV ir portalų rėksniai, politikai prieš rinkimus, žmonės su prorusišku ar antivakarietišku šleifu, korumpuotos marionetės.
Kaip identifikuoti būsimus persitvarkymo lyderius? Jie rašo retus, santūrius komentarus, kalba apie valstybę, ne apie „vertybes“, nedalyvauja aktyvioje karjeroje, nėra „Facebook kovotojai”, niekada nekalbėjo prorusiškai, kritiški „plečiamam baudžiamumui“, vengia TV, bet gerbiami kolegų, niekada nekalba „Facebook stiliaus kalba“, supranta, kad naujas persitvarkymas – ne prieš Vakarus, o dėl jų.
Pirmieji naujieji lyderiai neturi būti „drąsiausi“, jie turi būti „nepajudinami“. Tačiau šiuo metu jie sąmoningai tylūs, atrodo, kad jie patys nepradės niekada. Akademikai ir bailūs profesionalai prisijungs vėliau.
Dabar ši proamerikietiška niša tuščia, bet ne marginali. Ji laukia kompetentingų, sąžiningų, neisteriškų žmonių.
2026 03 03