Naujausios
Viešas šmeižtas
Teismas už šmeižimą ne pirmąkart teisiamai Kristinai T. skyrė 4 mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant neatlygintinai išdirbti visuomenės labui 120 valandų.
Subendrinus bausmę su Panevėžio apygardos teismo 2025 metų spalio 20 dienos bausme, skandalingajai „tiktokerei“ iš Šiaulių skirta 17 mėnesių 15 dienų laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra, įpareigojant nuo 22 valandos iki šešių ryto būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymo įstaigose.
Bausmės vykdymo laikotarpiu šiaulietė turės neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose. Nuteistajai uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį.
Kristina T. teisėsaugos akiratyje atsidūrė, kai 2024 metų rudenį per socialinio tinklo „TikTok“ paskyrą savo sekėjams paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie dvi moteris, neva įvykdžiusias tyčinį nusikaltimą.
Teismas įvertino, jog kaltinamosios teiginiai apie nukentėjusiąsias – ne išreikšta jos nuomonė, o išdėstyti faktai, kurie neturi įrodymo. Taigi konstatuota, jog Kristina T. apšmeižė nukentėjusiąsias.
Anot teismo, asmuo, paskleisdamas ne vienam asmeniui tokią informaciją, privalo turėti tą informaciją patvirtinančius patikimus duomenis arba nurodyti jų šaltinius. Tokių duomenų ar šaltinių savo teiginiams pagrįsti Kristina T. nepateikė.
Nepagrįsti kaltinimai nėra nuomonė
Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato vyriausioji tyrėja Neringa Visockienė „Šiaulių kraštui“ patvirtino, jog „ekspertų“, sėdinčių kitapus ekrano ir be skrupulų feisbuke ar kitose socialinėse erdvėse, visuomenės informavimo priemonių portaluose vulgariai komentuojančių arba rašančių tikrovės neatitinkančius faktus, kiekvienais metais daugėja. Tai rodo augantis pranešimų apie pažeidimus skaičius ir policijos virtualaus patrulio užfiksuojami faktai.
Socialinių tinklų „komentatoriai“, anot pareigūnės, ne visada suvokia, ką galima viešai rašyti. Nepamąstoma, jog, parašius piktus, amoralius komentarus kitų žmonių atžvilgiu, rizikuojama turėti teisinių pasekmių.
Gavus pareiškimą, kuriuo pareiškėjas praneša patyręs virtualų išpuolį – buvo apšmeižtas, įžeistas, pažemintas kitų akyse, arba užfiksavus viešosios tvarkos pažeidimą, aiškinamasi, ar tai galėtų būti traktuojama kaip administracinis nusižengimas, o gal yra baudžiamosios atsakomybės požymių. Jei galimai yra baudžiamosios teisės pažeidimo požymių, pradedamas ikiteisminis tyrimas.
Jei įžeidimas, pavyzdžiui, žmogus viešai išvadinamas įžeidžiamo turinio žodžiais, galima kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.
Apklausiami žmonės, anot tyrėjos, dažnai net nesupranta, kad negerai padarė ir pareigūnams tikina galvoję, jog demokratinėje valstybėje jie gali bet kokia forma ir turiniu reikšti savo nuomonę – juk „laisva Lietuva!“.
„Galvojantiems, kad viešai rašyti keiksmažodžius, įžeidinėti ir tyčiotis yra normalu, ir netgi vadina tai nuomonės išsakymu, tai, prieš rašant komentarą interneto erdvėje, siūlau patiems perskaityti, ką parašė ir pagalvoti, ar nepasijustų įžeisti tokią žinutę gavę“, – sako vyriausioji tyrėja.
Policijos įstaigose veikų elektroninėje erdvėje išaiškinamumas yra ganėtinai didelis – nustatyti kompiuterio IP adresą, taigi ir „drąsuolį“, nėra sudėtinga. Ir, rodo policijos patirtis, aršiausi rašytojai, dėl „nekalto“ komentaro prasidėjus teisiniam procesui, dažniausiai praranda visą drąsą.
Yra auditorija – bus išsišokėlių
Šiaulių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas Donatas Dauginis, apibendrindamas minėtos šiaulietės Kristinos T. baudžiamąją bylą, mano, kad laisvę, kuri kartais tampa nusikalstama, žmonėms suteikia socialinių tinklų platformos, beveik neribojančios, ką galima publikuoti.
„Iš kitos pusės, yra žiūrovai, kurie tai žiūri, kurie tuo domisi, o paskui rašo skundus. Sutinku, komentarą rašęs ar nederamą turinį paskleidęs asmuo blogai elgiasi, tačiau iš kitos pusės, jis turi auditoriją ir, kaip suprantu, ta auditorija tam tikrais atvejais jam netgi neša kažkokią finansinę naudą. Taip, negalima šmeižti, keiktis, bet kažkodėl daliai mūsų visuomenės tai tinka. Juk jei nebūtų žiūrovų, nebūtų prasmės kelti šokiruojantį turinį“, – įsitikinęs teisėjas.
Jis sutinka: užgauliojimų, negražių išsireiškimų, kaltinimų, piktų komentarų, šmeižimo socialiniuose tinkluose yra labai daug.
„Tiesa ta, kad tokie „rašytojai“ stipriai jaučiasi tik už ekrano, per nuotolį, neretai rašydami iš senų tėvų, kitų asmenų paskyrų, – svarsto pašnekovas. – Demokratija? Galbūt tai ir yra viena iš jos formų, kad komentarų srautas, nepriklausomai nuo jo turinio, iš esmės nėra ribojamas.“
Teismams kasmet tenka nagrinėti baudžiamąsias ir civilines bylas, susijusias su įžeidimais, garbės ir orumo pažeidimais, šmeižimu, grasinimais. Pagrindinis virtualus šaltinis – socialiniai tinklai ir komentarų sritis po įvairiomis publikacijomis. Pastebima, kad „komentatoriai“ beveik visuomet tie patys žmonės.
Atsidūrę teisme asmenys, pasak D. Dauginio, aiškina, kad, rašydami socialiniame tinkle, tik išsakė savo nuomonę.
„Gerai, jei ta nuomonė grindžiama faktais. Bet jeigu yra „tik manau“, kad tas ar tas asmuo yra nusikaltėlis, kuris padarė vieną ar kitą dalyką, tai jau bus šmeižtas, nes žmogus yra kaltinamas nusikaltimu neturint įrodymų.“
Pateikia elementarų pavyzdį. Statybinius darbus kažkas darė ir nebaigė, pinigus paėmė, darbų neatliko – socialiniame tinkle užsakovas rašo: aferistas, saugokitės! Ar tikrai aferistas, o gal darbai padaryti, tik užsakovui kažkas netiko, nepatiko? Žmogus viešai apkaltinamas tyčiniu nusikaltimu, sukčiavimu. Už tai „rašytojui“ gali grėsti net baudžiamoji atsakomybė – pakanka apkaltintojo pareiškimo.
Kitas reikalas, jei komentatorius rašo, kad, pavyzdžiui, „man nepatinka vienas ar kitas žmogus dėl kažkokių aplinkybių“. Tai išties galima laikyti nuomone, nors ir neigiama, ir už tai niekas nebaus. Tačiau, jeigu dėstomi faktai, kurie akivaizdžiai yra netiesa, tai gali būti laikoma peržengta kritikos ar nuomonės reiškimo riba ir traktuojama kaip šmeižtas ar kito panašaus pobūdžio nusikaltimas.
„Galima kalbėti, rašyti apie kitus žmones, kol tai nepažeidžia jų teisių ir interesų, bet jei teigiama ir dėstomi faktai, kurie akivaizdžiai kenkia kitam žmogui, neturint ar negalint tokių faktų tikrumo pagrįsti, už tai gresia atsakomybė.“
Žmonės, anot D. Dauginio, dažnai galvoja, kad socialiniuose tinkluose galima rašyti bet ką. Tačiau socialiniai tinklai yra ta pati visuomenės informavimo priemonė – užtenka, kad bent pora žmonių pamato įrašą, tai tampa visuomenės informavimo priemone, per kurią pateikiama informacija apie kitą žmogų.
„Komentatoriai, būna, sako: aš rašiau mažoje uždaroje grupėje ir matė tik keli žmonės. Teisiniu požiūriu nėra skirtumo, kiek matė, esmė – kad matė.“
Ne išimtis, anot teisėjo, ir komentarai po publikacijomis. Toli ieškoti nereikia – vieši ir su etika akivaizdžiai prasilenkiantys kai kurių dabar jau kaltais pripažintų politikų pasisakymai apie teismų, prokuratūros, kitos teisėsaugos institucijų darbą.
„Juos būtų galima traktuoti netgi kaip spaudimą teismui, teisėsaugai. Jei kvestionuojamas teismo sprendimas ne teisiniu keliu, o visokiais komentarais, tai gali būti vertinama kaip spaudimo priemonė, ir tai jau prasilenkia su demokratija, su teisinės valstybės principu“, – sako Šiaulių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas.
