Naujausios
Vasario 21-ąją minėjome Gimtosios kalbos dieną, kurios oficialaus pavadinimo pirmasis žodis – Tarptautinė – tarsi sufleruoja, koks šios dienos mano komentaro tikslas. Ši šventė kalendoriuose atsirado 1999 m. Jungtinių Tautų ir UNESCO iniciatyva, primenant, kokia svarbi mūsų tapatybei, kultūrai ir bendrystei yra gimtoji kalba.
Ši diena ypač svarbi, brangintina mažųjų tautų žmonėms. Tokie esame mes, maži, bet orūs, ambicingi. Kita vertus, ši diena primena, kad privalome būti budrūs, savo gimtąjį žodį, lietuvių kalbą ir unikaliąsias tarmes ginti, saugoti. Nepakanka, kad ją gina valstybinės kalbos statusas. Štai kodėl 2010 m. tautos dainius Justinas Marcinkevičius pabrėžė: „Noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas“. Kad mažosios tautos ir jų kalbos nepaskęstų pasaulio mėsmalėje, didžiųjų valstybių glėbyje, jų kalbų saugai būtini įstatymai, saugikliai, išlikimo garantai.
Apie tai kalbėjome ir 2023 m. spalio 27 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusiame renginyje „Lietuvių kalba – tautos išlikimo garantas“. Renginys skirtas lietuvių kalbos paskelbimo valstybine 35 -mečiui paminėti, jame prasmingus pranešimus skaitė prof. Kazimieras Župerka („Mes pasiryžom“), Lietuvių kalbos instituto dr. Rita Miliūnaitė („Kalbos gyvybė ir galia: kaip išlaikyti ir stiprinti?“), Lietuvos kultūros tyrimų instituto dr. Vytautas Rubavičius („Ar bevaliojame būti lietuviai“). Čia ir sustokime. Ar tikrai bevaliojame?
Šiaulių miesto garbės pilietis prof. K. Župerka tada (ir daugelyje pastarojo metų straipsnių spaudoje) įvardijo nemažai opių kalbos dalykų, stebėjosi, kad net, regis, išsilavinę tautiečiai nesuvokia kalbos reikšmės, negalvoja, kad kalba yra tautos išlikimo garantas. Kalbėjo ir apie tai, kad dauguma tautiečių į kalbą žiūri tik kaip į bendravimo priemonę, pamiršta kitas svarbias vertybines kalbos funkcijas.
Kultūrologas V. Rubavičius tada pranešimą pradėjo tarsi įspėjančiu, patikrinančiu, verčiančiu suklusti klausimu: „Ar dar bevaliojame būti lietuviai“? Jis drąsiai, argumentuotai aptarė, apnuogino šiandieninę lietuvių kalbos situaciją nykstant tautai, globalizacijos, kosmopolitėjimo, pagaliau Europos Sąjungos gyvenimo kontekste, kai lietuvių kalba, lietuvybė tampa nebesvarbi. Jis pripažino, kad taip yra ir todėl, kad Lietuva neturi tautos, valstybinės kalbos išsaugojimo strategijos.
Po minėtų dviejų pranešėjų kalbėjusi Lietuvių kalbos instituto dr. R. Miliūnaitė aptarė didžiausias kalbos problemas, pasiūlė konkrečius jų įveikimo kelius, būdus.
Ar kas pasikeitė? Gimtosios kalbos dieną pasižvalgiau po Šiaulius. Priminsiu, kad iki pat Kovo 11-osios Lietuvoje vyks Lietuvių kalbos dienų renginiai. Bibliotekose, mokyklose, darželiuose kaip kokiuose uždaruose burbuluose vyksta ir dar įvyks gražiausių lietuviškų žodžių rinkimai, olimpiados, konkursai, skaitovų konkursai.
Puiku, kad jie vyksta, bet gyvename tarsi iškreiptų veidrodžių karalystėje – gatvėse iš kavinių, parduotuvių fasadų kaip šiuometinio sniego gausa plūsta svetimi pavadinimai: „Havakand“, „Omar Khayyam“, „Kebabai pas ALI“, „Jammi“, „Abrakadabra“ (Joniškyje, regis, yra parduotuvė su „sumodernintu“ pavadinimu „AbraKadabra“).
Mano šiandienos uždavinys nėra aptarti rytietiškų parduotuvių, virtuvių pasiūlą ir aiškinti(is) lietuviui, kas yra „čučvara“, „manti“, „aciuk“, „svejie“ (geriausiu atveju, maloniai paprašius, tai dažniausiai rusų kalba paaiškins paslaugus darbuotojas). Daug metų, važiuodamas pro „Žirnio“ parduotuvę Šiauliuose, širdyje pasidžiaugdavau paprastu, bet lietuvišku pavadinimu „Žirnis“.
Ir še tau, boba, devintinės. Vietoj jo Kelmės-Tilžės gatvių kampe atsirado rytietiška parduotuvė (?) – „HALAL Market“! Ir savininkams nė motais laikytis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nurodymo, kad pavadinimas valstybine lietuvių kalba privalo būti užrašytas bent jau didesniu šriftu ir t. t. Ir pagalvoji, ką veikia įstaigos (kalbos inspekcija, savivaldybių kalbininkai, Viešosios tvarkos skyriai), kurių darbas – kontroliuoti, stebėti, įspėti, ar laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo. Nebijokit, Valstybinė kalbos inspekcija (VKI) jau keletą metų nė vienos baudos nusižengėliams neskyrusi, ji tik pirštuku paauklėja, pamoko, pataria.
Kreipkitės. Supraskite, kad Valstybinės kalbos inspekcijos misija – saugoti valstybinės lietuvių kalbos statusą, įtvirtintą Konstitucijos 14 straipsnyje.
Tekste jau pavartojau daug nelietuviškų žodžių, tad gal tikrai ta Gimtosios kalbos diena nusipelniusi būti tarptautinė?
Baigdamas šį nelabai šventinį tekstą ir sveikindamas su į(si)pareigojančia Gimtosios kalbos diena, dar kartą priminsiu kultūrologo, poeto, publicisto ir doro lietuvio dr. V. Rubavičiaus žodžius: „Išdrįskime būti lietuviai“. Ir daugiau atidos, pagarbos lietuvių kalbai, nes „abrakadabros“ (lot. abracadabra) toli nenuves, vertimas sako, kad tai beprasmiai žodžiai, beprasmybės. Gal jie, atkeliavę iš Viduramžių (galvota, kad tada jie teikė magišką galią, dažnai rašyti amuletuose). O šiandien užtenka mums jau „Vero cafe“, „La crepe“, „Bravo bar“, „Gamarjobos“ ar „ Olgos Čaihana“ ...
Ir nesvarbu, kad į Lietuvą pastaraisiais metais atplūdo per 220 000 asmenų iš viso pasaulio. Jiems, skleidžiantiems savo kultūrą mūsų valstybėje, noriu pacituoti ir priminti V. Rubavičiaus žodžius, kad „kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių, jų bendruomenių sugyvenimą su ta vietove“.
Neignoruokime kitų kalbų, bet gerbkime savo gimtąją kalbą, mokykime jos atvykėlius, prisiminkime ją ne tik Gimtosios kalbos dieną.
Ir būkime drąsūs, nestovėkime medžių pavėsiuose. Ir pirmiasusia tos drąsos linkiu mokytojams lituanistams, bendruomenių šviesuoliams, autoritetams, Lietuvių kalbos draugijos nariams, savivaldybių kalbininkams, kurie dažnai atrodo susigūžę, įbauginti, nedrąsūs.
Vienas kalbininkas apie tokius pasakė: „Jie gal ir patys pagalvoja: geriau jau bent tokie kaip mes negu jokių“... „Nebijokite!“ ,– priminsiu garsiąją Popiežiaus Jono Pauliaus II ištartį. Būkime drąsūs. Tokie, koks išliko net keletą kartų bandytas būti „išverstas iš posto“ Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka (vien už tai, kad kiek kritiškiau išsakė savo argumentuotą poziciją) ar anglų kalbos mokytoja Alina Laučienė, atlaikiusi didelį spaudimą ir savo tiesą įrodžiusi teismuose. Ji buvo kaltinama neapykantos kurstymu tautiniu ir rasiniu pagrindu, nes savo tekste mokytoja pasakė, kad Tėvynė pavojuje ir paragino su kitataučiais kalbėti lietuviškai. Taigi vien paraginimas tapo kaltinimu.
Gal kiek emocingą tekstą baigsiu senu, nebe visur Lietuvoje vartojamu žodžiu: „Ar valiosime?“. Tie, kas negirdėjo šio žodžio, priminsiu žodynuose aptartas jų reikšmes, sukoncentruotas jame. Taigi valióti, vadinasi: galėti, pajėgti, įveikti, įstengti (ką daryti): „Ar valiósi tokį galą šlubas nueiti? Nevalióju darbų dirbti. Toks vyras ir nevaliós tą sūrmaišį pakelti. Senas žmogus, prie žagrės nebevaliója“.
Susitelkime, valiokime su(pri)stabdyti lietuvių kalbos ujimą iš mūsų gatvių, pavadinimų, tekstų, savo burnos... Ir būkime, prisimindami ir perfrazuodami J. Marcinkevičių, gimtųjų žodžių apkabinti gyvi kalboje.