Naujausios
Išsaugoti mokyklą padėjo savivaldybė
Aunuvėnai, Vidsodis, Šedbarai, Burniai, Ąžuolynė, Adomaičiai, Vijurkai, Žalpiai, Nemakščiai ir daugybė kitų kaimelių, iš kurių suvežami specialiųjų poreikių vaikai į Kelmės specialiąją mokyklą.
Šeštą valandą ryto iš mokyklos išvažiuoja trys autobusai. Reikia suvežti per 60 mokinių. Po pamokų parvežti juos namo. Penktadieniais ir pirmadieniais važiuojančiųjų skaičius išauga iki 78. Mat, dalis mokinių gyvena bendrabutyje, kur yra nuolatos prižiūrimi, penkis kartus per dieną maitinami.
Vaikai iš kitų rajonų kartais atvažiuoja maršrutiniais autobusais. Tad vairuotojai dar turi užsukti ir į autobusų stotį.
Nors bendrojo lavinimo mokyklose pradėtas taikyti įtraukusis ugdymas paviliojo dalį specialiųjų poreikių mokinių, Kelmės specialiojoje mokykloje jų skaičius nemažėja. Atvirkščiai – šių mokslo metų pradžioje buvo 75, po kelių mėnesių iš bendrojo lavinimo mokyklų atėjo dar trys. Ten mokytis negalią turintiems vaikams buvo per sunku.
Praėjusiais metais Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kai kurioms šalies specialiosioms mokykloms atsisakė finansuoti išlaidas skirtas mokymo aplinkai. Mat, specialiosios mokyklos laikomos respublikinėmis. Todėl jose turi mokytis bent 15 vaikų iš kitų rajonų. Kelmės specialiajai mokyklai pritrūko poros tokių vaikų. Faktiškai jie buvo, važinėjo iš Radviliškio. Tačiau formaliai jų gyvenamoji vieta buvo deklaruota Kelmėje, nes Radviliškyje jų tėvai neturėjo nuosavos gyvenamosios vietos.
Dėl to, prasidėjus 2025 metams, mokyklai, kaip ir dar keletui šalies specialiojo ugdymo įstaigų nutrauktas mokymo aplinkos poreikių finansavimas.
Mokyklą gelbėti ėmėsi Savivaldybė. Per metus mokyklai skyrė apie pusę milijono eurų.
Šiemet pagalbos jau nebereikės. Mokyklą lanko pakankamai vaikų iš Raseinių, Radviliškio ir kitų šalies rajonų.
„Dėl bendro mokinių skaičiaus niekuomet neturėjome problemų, – sako Kelmės specialiosios mokyklos direktorė Dalia Viliūnienė. – Jau keleri metai iš eilės jų per septyniasdešimt.“
Nuo pradinės mokyklos iki dienos centro
Kelmės specialiojoje mokykloje fizinę negalią ar intelekto sutrikimų turintys vaikai mokosi nuo pradinės mokyklos. Čia gali baigti dešimt klasių.
Specialiosioms mokykloms leidžiama 25 procentais pakeisti mokymo planą. Todėl vaikai mokomi pagal individalizuotas, kiekvienam asmeniškai, pagal jo galimybes pritaikytas programas, kurias sudaro mokytojai, bendradarbiaudami su Švietimo pagalbos tarnybos specialistais.
Klasėse – nedaug mokinių, maksimumas – dvylika. Todėl mokytojai gali kiekvienam skirti daugiau dėmesio. Be to, jie pasirengę dalyko žinias pateikti taip, kad vaikas suprastų. Ir laiko pagrindinėms temoms skiriama daugiau nei bendrojo lavinimo mokyklose. Daro daugiau pertraukėlių, nes čia besimokantys vaikai ilgesniam laikui nesugeba sutelkti dėmesio.
Baigę dešimt klasių mokiniai gali rinktis profesinio rengimo centrą arba likti socialinių įgūdžių formavimo klasėse. Dauguma lieka, nes mokyklą baigia dar labai jauni. Čia paaugliai mokomi namų ruošos: tvarkyti namus, gaminti valgį, skalbti, lyginti, auginti daržoves, darbuotis darže ir šiltnamiuose, konservuoti ir kitų kasdieniam gyvenimui reikalingų dalykų.
Dalis dešimt klasių baigusiųjų išeina į profesinio rengimo centrą. Bet ne vienas grįžta atgal. Mokytis ir specialybės, ir vidurinės mokyklos kurso – per sunku. Be to, kartais patiria patyčias.
Pabuvę socialinių įgūdžių klasėse dar trejus metus, mokiniai subręsta, sustiprėja. Vyresni nuėję į profesinio rengimo centrą dažniausia jį baigia, įgyja specialybę.
Kai kurie lieka socialinių įgūdžių klasėse, kur gali mokytis iki 21 metų.
Po to gali lankyti Socialinės globos centrą, įkurtą prieš keletą metų. „Sunkokai tą centrą kūrėme, – pasakoja mokyklos direktorė Dalia Viliūnienė. – Kilo problemų dėl finansavimo. Tačiau įkūrėme ir pasiteisino. Buvo reikalinga neįgalių vaikų, vėliau jaunuolių ir subrendusių žmonių globos tąsa. Kai, būdami 21 metų vaikai baigdavo mokyklą, tėvai turėdavo samdyti jiems aukles arba išeiti iš darbo. Nes vienų namuose sunkią fizinę negalią ar intelekto spragų turinčių kad ir suaugusių vaikų jie palikti negalėdavo.“
Patirties semiasi užsienyje
Tokios patirties, kai neįgalūs žmonės globojami nuo darželio iki suaugusiųjų dienos centrų Kelmės specialiosios mokyklos pedagogai sėmėsi iš užsienio. Ilgą laiką bendravo su olandais. Iš ten parsivežė įvairių patirčių, lengvinančių vaikų su negalia gyvenimą, pradėjo taikyti dailės ir muzikos terapijas.
Praėjusią vasarą lankėsi Vokietijoje, Bavarijos žemėje, Ursbergo mieste esančio Dominikus Ringeisen Werk centre, kur neįgalieji globojami nuo darželinukų iki mokyklos baigimo, specialybės įsigijimo ir darbovietės. Ten vyko 26 mokiniai ir 14 mokytojų. Per viešnagę mokiniai išbandė įvairias veiklas, mokytojai sėmėsi patirties kaip dirbti su neįgaliais vaikais.
Kelmės specialioji mokykla dar neturi neįgalių vaikų darželio. Tačiau tokių vaikų grupės yra Kelmės „Kūlverstuko“ darželyje. Ten iš viso rajono susivežami neįgalūs, specialiųjų poreikių vaikai ir ugdomi, globojami bei sveikatinami iki pat mokyklinio amžiaus.
„Pagrindinis tokio centro siekis integruoti neįgalius žmones į darbo rinką, įpratinti prie minties, jog savimi turi pasirūpinti patys“, – mintimis apie Vokietijoje aplankytą neįgaliųjų centrą dalijasi Dalia Viliūnienė.
Kelmės specialiosios mokyklos mokytojai noriai dalyvauja stažuotėse užsienyje. Turi progą palyginti savo ir kitų valstybių pedagogų, dirbančių su specialiųjų poreikių vaikais, patirtį. Kaip teigia direktorė, prieš kokį dešimtmetį kelmiškiai pedagogai dar jautė atotrūkį tarp savo ir užsienio šalių kolegų pasiekimų. Šiuo metu tiek mokyklos materialinė bazė, tiek mokymo lygis neatsilieka nuo užsienio šalių.
Birželio mėnesį planuojamas kelmiškių vizitas į Daniją.
Požiūrio lūžis
Dirbti su įvairius sutrikimus turinčiais vaikais nėra lengva. Pavyzdžiui, vienas pradinukas per pamokas guli lovytėje. Yra vaikų, sėdinčių ratukuose. Nemažai sunkų autizmo spektro sutrikimą turinčiųjų. Kai kurie net nekalba. Kai kurie ištaria tik vieną kitą žodį, bet nelietuviškai – angliškai.
„Šitie vaikai – ypatingai jautrūs. Prie kiekvieno iš jų reikia rasti individualų priėjimą, kad jie išmoktų bent pačius būtiniausius dalykus, – mintimis dalijasi Dalia Vilūnienė. – Dažniausiai į juos žiūrima kaip į nurašytus, nieko nežinančius ir neišmokstančius, beje, menkai ir mokomus.
Kad pakeistume požiūrį pradėjome rengti savo mokytojų atviras pamokas su specialiųjų poreikių mokiniais. Į jas pakvietėme rajono gimnazijų vadovus, vėliau ir mokytojus. Pamatę kiek pastangų, kūrybiškumo ir žmogiškumo bei kantrybės reikia, kad vaikas dalyką suprastų ir įsisavintų, daugelis išėjo susigraudinę. Įvyko požiūrio į specialiųjų poreikių vaikus ir jų mokymą lūžis.“
Kelmės specialiojoje mokykloje dirba 17 mokytojų, socialinis pedagogas, specialusis pedagogas, logopedas, 9 mokinio padėjėjai ir dar būrys mokymo aplinka bei vaikų maitinimu besirūpinančių darbuotojų.
