Naujausios
Tarp legendų ir realybės
1988 metų gruodžio 26 dienos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių tarybos leidinyje „Krivūlė“ spausdintame Viliaus Purono, Rimo Struopolio straipsnyje „Šventoji Aleksandrijos žemė“, ko gero, pirmą kartą buvo viešai pranešta apie Aleksandrijoje užkastus nukankintų žmonių palaikus. Liudijimą pateikė šiaulietis Jonas Švelkūnas – pokariu buvęs dvylikametis paauglys.
Straipsnyje rašyta: „Vieną 1947 metų rytą keli paaugliai lakstė po Aleksandriją, netoli ganėsi karvės. Staiga buvusios šokių aikštelės pietinėje dalyje tarp krūmokšnių vaikai pastebėjo neseniai užkastą duobę, kurios baisus turinys buvo užbertas vos keliais centimetrais žemių. Valkataujantys šunys dalį žemių atkapstė ir berniukai su tyliu siaubu žiūrėjo į iš po žemių išlindusias žmonių rankas, sumaitotų kūnų dalis, moteris su nuplėštomis krūtimis. Prieš mirtį tie žmonės buvo žiauriai kankinami. Duobėje galėjo tilpti apie 12 kankinių. Kitoje Aleksandrijos vietoje, rytinėje šv. Jono kalnelio dalyje, matėsi kita pilna lavonų duobė. Išsigandę paaugliai naujieną papasakojo tėvams. Po kelių dienų baisiosios duobės buvo užverstos žvyru, plytgaliais. Uniformuotas kariškis rusų kalba įspėjo, kad jei kas iš gyventojų prasižios apie matytą, gaus kulką į kaktą arba, geriausiu atveju, su visais giminaičiais išdardės į Sibirą – tėvynė plati.“
„Krivūlės“ straipsnyje aprašyta ir reali Aleksandrijos situacija 1988 metais: „Per keturiasdešimt metų smarkiai pakito buvęs puošnus pušynėlis, tik apytikriai begalima nuspėti baisiųjų duobių vietas. Per tiek laiko ten prisirinko nemažai piktžolėmis apžėlusių šiukšlių krūvų. Pirmosios duobės vietoje per kankinių kaulus tęsiasi molina motokroso trasa.“
Praėjus 37 metams, V. Puronas straipsnio „Šventoji Aleksandrijos žemė“ atsiradimo aplinkybėmis pasidalijo „Šiaulių krašte“ publikuotame pokalbių cikle „Viliaus Purono pasaulis“ (2025-12-09, 12 dalis).
V. Puronas prisiminė, kad, paprašytas architekto Virgilijaus Kačinsko įdomios medžiagos apie genocidą, pokario žiaurumus Šiauliuose, pirmajam laikraščio „Krivūlė“ numeriui pateikė medžiagos apie „nužudytųjų laidojimo industriją pokaryje Ginkūnų laisvamanių kapinėse, antrajam – apie prieškario ir pokario trėmimus, o trečiajam – apie 1947 metų lavonduobes Aleksandrijos žemėje“.
Pasak V. Purono, praėjus porai mėnesių po paskutiniojo straipsnio pasirodymo „Krivūlėje“, jį išsikvietė Petras Ridikas, Šiaulių saugumo (KGB) viršininkas, ir paprašė parodyti aprašytas vietas Aleksandrijoje.
Po beveik keturių dešimtmečių paklaustas, ar straipsnyje paminėtos užkasimo vietos sudomino ne tik saugumiečius, V. Puronas „Šiaulių kraštui“ sakė: „Niekas kitas: nei istorikai, archeologai, politikai – to manęs neklausė. Santvarkos keitėsi, mano girdėta ir paviešinta informacija pasimetė.“
Liudininkų duomenys
Ar tikrai informacija pasimetė? „Šiaulių kraštas“ pasidomėjo šia istorija ir pakalbino jos liudininkus.
Šiaulietis disidentas Albertas Špokas sako buvęs tas asmuo, kuris užsuko palaikų paieškos malūną, tik vėliau atsitraukė į užnugarį.
Apie galimus palaidojimus Aleksandrijoje šiaulietis teigia sužinojęs iš tremtinės Marytės Rimkienės vyro. „Mano vyras Adolfas Rimkus gali papasakoti kai ką įdomaus“, – pakartoja šviesaus atminimo bičiulės žodžius A. Špokas.
Vyrai kartu nuvažiavę į Aleksandriją, netoliese augęs A. Rimkus parodė, kur buvusios duobės, kuriose esą užkasti tardymo metu nukankinti, užmušti žmonės.
Apie palaidojimus Aleksandrijoje žinojo vietiniai gyventojai – A. Rimkus iš jų buvo surinkęs žinias ir, atėjus laikui, nusprendė šią informaciją perduoti A. Špokui, Atgimimo metais Šiauliuose išrinktam Sąjūdžio istorinių klausimų komisijos pirmininku.
Sukrečiančią patirtį apie Aleksandriją A. Špokas prisimena ir iš savo vaikystės: „Kai mokiausi ketvirtoje klasėje, mokytoja Stanislava Lukoševičienė nuvedė į Aleksandriją, žaidėme ir radome kaukoles, berausdami smėlį pilims. Kitų kaulų nebežiūrėjome, tik kaukoles, išsigandome. Nuėjome pasakyti mokytojai. Nepamenu, ką sakė, turbūt neliesti. Atsimenu, kad iš tos vietos išėjome, dar pažaidėme kitur ir – į namus. Kaukoles užkasėme atgal į smėlį.“
Pasitelkęs iš A. Rimkaus gautą informaciją, A. Špokas nusibraižė schemas, kur gali būti duobės su palaikais. Prisimena nuėjęs pas prokurorą ir jo kabinete aiškinęs, kad reikia pradėti bylą. Prokuroras pažadėjęs tuo reikalu domėtis, aiškintis.
„Į tą vietą atvažiavau su archeologe Audrone Šapaite, ji pradėjo išaiškinimo darbą, atliko kasinėjimus, – prisimena A. Špokas. – Palaikus perlaidojo Ginkūnų kapinėse, juos žymi kryžiai. Kai palaikai buvo perlaidojami, nedalyvavau, neatsimenu, ką veikiau, tik vėliau rūpinausi paminklais, perdažydavau. Jei būtų gyva A. Šapaitė, plačiau papasakotų – ji išaiškino, kur tiksliai buvo duobės. Aš tuomet su tuo ir baigiau.“
Pirmasis radinys
Palaikų paieškų istoriją Aleksandrijoje gerai prisimena Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza, 1991 metais pradėjęs dirbti Kultūros paveldo inspekcijos Šiaulių apygardos viršininku.
„Visi tie klausimai ir buvo sprendžiami – palaidojimų, nužudytų partizanų palaikų paieškos. Duomenis ar informaciją, kuri išeidavo į viešąją erdvę, reikėdavo visada tikrinti. Prie to darbo prisidėdavo ir Kultūros paveldo inspekcijos žmonės, taip pat tą darbą dirbo muziejininkai, ieškojo informacijos. Tuo metu pas mus labai aktyviai dirbo muziejininkė Aurelija Malinauskaitė, žinoma, politkaliniai, tremtiniai, susikūrusios sąjungos – visos institucijos ieškojo istorijos, rankiojo po kruopelytę.“
Pasak R. Balzos, buvo ir legendų, visiškų nesusipratimų, buvo ir tikrų dalykų. Įvairios žinios pasiekė ir apie galimus palaidojimus Aleksandrijoje.
R. Balza primena: Aleksandrijoje tuo metu veikė senoji motokroso trasa, Savivaldybė, inspiruota gautų žinių, varžybas uždraudė ir trasą perkėlė tolyn.
Tikrinti informaciją Aleksandrijoje ėmėsi Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologai. Pirmoji oficialius tyrimus atliko šviesaus atminimo archeologė Birutė Salatkienė.
Leidimą tyrimams Aleksandrijoje išdavęs istorikas dr. Dangiras Mačiulis, tuomet Šiaulių miesto ir rajono vyresnysis valstybinis inspektorius, prisimena, kad Šiauliuose sklido daug kalbų apie galimus palaidojimus, jis ir pats apklausė ne vieną asmenį. Deja, beveik visais atvejais pasakojimai būdavo ne iš pirmų lūpų, liudininkai perpasakodavo, ką girdėję iš kitų šaltinių.
R. Balza atsiverčia 1992 metų archeologinių tyrinėjimų Aleksandrijoje, ieškant okupacinių režimų aukų palaikų, ataskaitą. Joje minima, kad Šiaulių miesto komisija, dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo ir įamžinimo, 1992 metų rudenį nutarė atlikti žvalgomuosius archeologinius tyrimus Aleksandrijoje.
Tyrimams vadovavo Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologijos skyriaus vedėja B. Salatkienė, ekspedicijoje dirbo Krašto apsaugos kariai. Ekspedicija vyko nuo 1992 metų rugsėjo 23 iki spalio 2 dienos. Iškastos dvi perkasos, ištirtas 24 kvadratinių metrų plotas.
Vieno mirusiojo griaučiai rasti antrojoje perkasoje. Šią vietą Aleksandrijos pušyno dalyje nurodė du liudininkai: A. Rimkus ir A. Jurgaitytė, jų parodymai nesutapo, perkasos plotas buvo plečiamas.
Griaučiai gulėjo molyje po plytgalių sluoksniu ir velėna, jų padėtis rodė, kad mirusysis buvo įmestas į duobę.
Prie palaikų buvo rasta vilnonio audinio fragmentas su odinio antsiuvo liekanomis, automato kulkų, vinių, sagų, diržo liekanų ir kitų smulkių daiktų.
R. Balza prisimena: gavęs informaciją apie rastus palaikus, buvo nuvykęs į tyrimų vietą, kur dirbo archeologė, ir kur buvo atkasti palaikai.
Išsamesnė informacija paaiškėjo skeletą ištyrus Sveikatos apsaugos ministerijos Medicinos kriminalistikos laboratorijos Teismo medicinos ekspertui A. Garmui. Jis nurodė, kad skeletas – maždaug 40 metų vyro, 175 centimetrų ūgio, su šautinėmis žaizdomis galvoje ir krūtinėje.
2013 metais Šiaulių spaudoje B. Salatkienė taip prisiminė pirmųjų palaikų atkasimo aplinkybes: „Aleksandrijoje, Matulionio parkelyje, kaip tik ten, kur buvo motociklų trasa, partizano kapas buvo nurodytas. Tarp Tremtinių sąjungos narių buvo žmonių, kurie gerai žinojo, kad ten būta šaudymų naktimis. Šie žmonės ir nurodė kelias vietas, kuriose galėjo būti partizanų palaikai. Tai pasitvirtino. Tą partizaną, kurį teko man iškasti, (susidarė toks vaizdas) enkavėdistai atsivežė, nušovė ir jis kniūbsčias į duobę įgriuvo. Tada jį tiesiog užpylė žeme. Užpylė tik kokių trisdešimties centimetrų sluoksniu. Vadinasi, Aleksandrijoje būta egzekucijų vietos.“ („Šiaulių naujienos“, Romualda Urbonavičiūtė, „Birutė Kazimiera Salatkienė apie partizanų kapus“, 2013-09-13).
B. Salatkienės atkastas vyras Aleksandrijoje buvo pirmasis, perlaidotas Ginkūnų kapinėse kaip nežinomas partizanas. Archeologė kiekvieną lapkričio pirmąją nunešdavo žvakelę jam ir visiems kitiems, atgulusiems Šiaulių kapinėse.
Ekspedicijos tęsinys
Tyrimai Aleksandrijoje buvo tęsiami 1993 metais, ekspedicijai vadovauti paskirta archeologė Audronė Šapaitė. Kasinėjimuose dirbo samdomi darbininkai, padėjo kareiviai iš Bridų motodesantinio bataliono.
Ataskaitoje A. Šapaitė pažymi, kad didžiąją dalį vietų, kur galėtų būti palaidojimai, parodė „Aušros“ muziejaus darbuotoja A. Malinauskaitė ir Aukštelkės internato direktorius A. Špokas, rinkę liudininkų parodymus. Kitas vietas nurodė kasinėjimų metu atėję vietiniai gyventojai ar atvažiavę liudininkai. Iki ekspedicijos pabaigos nurodytų vietų buvo dvylika.
Ekspedicija tęsėsi nuo 1993 metų birželio 12 iki rugsėjo 17 dienos. Iškastos 37 perkasos, ištirtas 810 kvadratinių metrų plotas. Patikrinus liudininkų nurodytas vietas, rasti keturių vyrų palaikai, užkasti po du.
Pirmieji palaikai rasti keturioliktoje perkasoje. Konkrečią vietą – po erškėtrože, augančia lomos šlaite, – nurodė šiaulietis Stanislovas Gurčinas. Atpreparavus griaučius paaiškėjo, kad duobėje yra dviejų žmonių palaikai. Abu mirusieji duobėje buvo užkasti kniūbšti. Prie vienų palaikų, šalia kitų radinių, aptiktas medalikėlis su Kristaus ir Marijos atvaizdais, ant kairės rankos bevardžio piršto mirusysis turėjo masyvų sidabro žiedą su akimi, vaizduojančia kaukolę ir sukryžiuotus kaulus.
Po ekspertizės Vilniuje paaiškėjo, kad šie skeletai yra maždaug 35 ir 38 metų vyrų.
Devyniolikta perkasa buvo iškasta A. Špoko nurodytoje vietoje – dauboje pietiniame šv. Jono kalnelio šlaite. Perkasoje taip pat aptikti dveji griaučiai – vienas ant kito. Vyrų amžius – maždaug 38 ir 31 metų.
Kodėl griaučių nerasta kitose vietose, ataskaitoje nurodytos šios galimos priežastys: „Daugeliu atveju liudininkai negalėjo parodyti konkrečios palaidojimo vietos. Atsiminti jas buvo sunku dėl reljefo pasikeitimo, nutiestos mototrasos Aleksandrijoje. Dalis palaikų sunaikinti tiesiant minėtą mototrasą, apie tai pasakoja vietiniai gyventojai. Galimas ir toks dalykas, kad palaikus išsikasė artimieji. Palaikai galėjo būti duobėse Nr. 2, Nr. 3, Nr. 5, Nr. 9 ir Nr. 11“.
Po ekspertizės Vilniuje, Teismo medicinos ir psichiatrijos centre, osteologijos laboratorijoje, jau minėtas A. Garmus nurodė, kad trijų asmenų mirties priežastimi buvo šautiniai kulkiniai galvos sužalojimai, vieno asmens mirties priežasčiai nustatyti nėra duomenų.
Remdamasi atliktų tyrimų išvadomis, A. Šapaitė ataskaitoje kelia prielaidą, kad mirusieji buvo nužudyti, atgabenti į Aleksandriją, sumesti į iš ankstesnių laikų likusias duobes ir užversti nestoru žemių ir plytgalių sluoksniu.
„Rastos rusiškos kulkos liudija, kad jie nužudyti tarybų valdžios struktūrų, greičiausiai NKVD. Mirusieji buvo apsirengę civiliais rūbais. Ant palaikų Nr. 2 pirštakaulio buvęs sidabrinis žiedas, laikrodis (?) kišenėje rodo, kad šis žmogus, o tikriausiai ir kiti, nėra buvę kalėjime, kur areštuotieji buvo iškratomi ir iš jų buvo atimami visi daiktai, net išpjaustomos sagos. Palaikų Nr. 1 kišenėje rastas šovinys leidžia daryti prielaidą, kad jis galėjo būti partizanu. Be jokios abejonės galima teigti tik tai, kad 1993 metų vasarą rasti nužudytieji buvo genocido aukos.“
Apibendrindama ekspediciją, A. Šapaitė kėlė prielaidą, kad „tikriausiai ne visi palaikai Aleksandrijos pušyne yra iškasti, tik nėra tikslesnių duomenų apie palaidojimo vietas, todėl tolesni tyrinėjimai dabar netikslingi. Atsiradus naujai informacijai, jie turėtų būti pratęsti.“
R. Balza sako, kad praėjus daug metų, liudininkams buvo sunku beatpažinti vietas: pasikeičia gamta, užauga medžiai, keičiasi reljefas.
„O jeigu dar buvo vykdoma kokia nors ūkinė veikla, kaip Aleksandrijoje, tiestos trasos, statytas paminklas – kiek technika primaitojo, viską galėjo nustumdyti, užstumdyti, išvežti“, – svarsto muziejaus direktorius.
A. Šapaitė į Aleksandriją buvo grįžusi 1995 metais, kai buvo kasama trasa optinei kabelinei linijai. Ataskaitoje nurodoma, kad iškastoje trasoje žmonių palaikų nebuvo rasta.
Palaikų paieškas archeologė 1994–1995 metais tęsė jau kitoje vietoje – Ginkūnų laisvamanių kapinėse. Buvo ištirti ir perlaidoti septyni palaikai.
R. Balza atkreipia dėmesį į svarbią to meto problemą – dar nebuvo atliekami DNR tyrimai, tad nustatyti tapatybes buvo itin sudėtinga, rastieji palaikai taip ir liko nežinomais asmenimis.
Visgi buvo atvejų, kai palaikams grąžintas vardas ir pavardė. 1994 metais į A. Šapaitę dėl palaikų paieškos kreipėsi rezistencinės kovos dalyvio Juozo Laurušo giminės. Pagal liudininkų parodymus, asmuo iki aštuntojo dešimtmečio vidurio slapstėsi pas pusseseres, kurios gyveno Šiauliuose, Gegužių 2. J. Laurušui mirus, palaikai buvo įdėti į medinę dėžę ir palaidoti kieme, prie rytinio namo kampo.
Giminaičių pasakojimas pasitvirtino – iškasti palaikai atitiko parodymus. Partizanas buvo perlaidotas Ginkūnų kapinėse, atgavęs tapatybę.
