Naujausios
Gaižaičiuose gimusi, augusi ir visą gyvenimą praleidusi jubiliatė iki šiol nepraranda žvalumo, nors likimas jos nelepino: į pasaulį atėjusi antra iš šešių seserų ji neturėjo galimybės toliau mokytis, baigė tik keturias klases, per karą artėjant fronto linijai su artimaisiais buvo išvaryta vokiečių iš savų namų, glaudėsi miške, pateko į svetimą kraštą, kur dirbo pas vokiečių ūkininkus. Grįžusi į gimtinę šeima rado tuščius namus, nebuvo nė duonos, jos nelabai tegalėjai išsikepti ir už darbadienius kolūkyje gavus kelis kilogramus rugių su dirsėmis. Prieš 50 metų moteris palaidojo vyrą, neteko ir vieno iš trijų sūnų.
Tačiau gyvenimo išbandymų užgrūdinta jubiliatė neverkšlena, nuolat įjungusi radiją klausosi žinių, domisi tuo, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Nors akelės jau pailso ir prastai rodo, bet dar šiek tiek paskaito laikraštį, pati sau padainuoja, pro langą stebėdama vis atskrendančias pakalbinti zylutes.
Radijas ir dainos – ištikimiausi draugai
Adolfinos Gylienės sniegu užklotame kieme nukastas takas, švariai nušluoti laiptai prie durų, kambaryje šilta ir jauku. Tai martelių Albinos ir Zinos, tame pačiame Gaižaičių kaime gyvenančių, rankomis sutvarkyta, malkų prinešta, karšto maisto kasdien pietums pagaminta. Bet pasikūrena ugnelę šimtametė dar pati. Išsiverda vandens arbatai, užkanda pusryčių ir stebi per langą kasdien atskrendančias, tarsi ją pakalbinti norinčias zylutes. Įjungtas ir radijas nuolat šneka, naujienas praneša.
„Jau prastai matau, su akiniais ir pasišviesdama žiebtuvėliu, kad ryškiau būtų, paskaitau laikraštyje didelėmis raidėmis pavadinimus, kartais dar šiek tiek teksto įžiūriu. Man įdomu, kas dedasi, kokie dalykai vyksta. Domiuosi ir Lietuvos, ir pasaulio politika. Užtat radijas – tikras mano draugas, – nuoširdžiai sako garbingą jubiliejų pasitikusi moteris. – Ir dainos visada mane lydėjo. Dar dabar sau pagiedu kokią giesmelę.“
„Sidabrinių balsų“ konkurso finale dainavo televizijoje
Adolfina Gylienė pasakoja dainuoti norėjusi nuo vaikystės, namuose su tėveliais, seserimis įvairias melodijas vinguriuodavo. Ją pastebėjęs mokytojas pakvietė į ansamblį, kur jau vyresnės, saugusios moterys rinkdavosi repetuoti. O paskui jis skambaus, skaidraus kaip krištolas balso merginą paskatino Žukančių bažnyčios chore giedoti.
„Įvairiuose ansambliuose dainuodavau, po renginius važinėdavome, Dainų šventėse dalyvaudavome. Dainavau Gaižaičių moterų vokaliniame kolektyve iki pat 90 metų“, – apie nepaprastą visą gyvenimą lydintį pomėgį pasakoja garbingo amžiaus pašnekovė.
„Mūsų Adolfina net televizijoje yra filmavusis. Ji „Sidabrinių balsų“ konkurse praėjo visus atrankinius turus ir pateko į finalą. Matėme ją per TV ekraną, tai buvo didelis įvykis, – prideda Gaižaičių kaimo bendruomenės pirmininkė Laima Petkauskienė. – O kokia gera šeimininkė! Į vestuves, krikštynas, laidotuves žmonės kviesdavo maistą gaminti. Ir nebuvo paprasta, juk šeimininkė virdavo vyniotinius, slėgtainius, šaltieną, kepdavo kepsnius, viską iš šviežios, ką tik papjautos kiaulės mėsos. O kur dar mišrainės, saldus stalas: sausainiai, pyragai, tortai.“
„Mane pirmiausia kartu šeimininkauti pavadino tokia Juzelė Jovaišienė, ji buvo 15 metų vyresnė, pas ponus mieste tarnavusi, žinojo gerų receptų, mokėjo gaminti“, – papildo šimtametė.
Medžiagines čybas kreida balindavo
Tačiau Adolfinos Gylienės gyvenime buvo toli gražu ne tik dainos ir šeimininkavimas. 1926 metais gimusi Adolfina augo kartu su dar penkiomis seserimis (dabar likusios trys), ūkininkų, turėjusių 17 hektarų žemės, šeimoje. Buvo antroji, vyriausiąją dukrą tėvams išleidus į mokslus, nors ir gerais pažymiais besimokiusiai antrajai tokios galimybės nebebuvo. Be to, reikėjo tėvams padėti, jaunesnes seseris prižiūrėti.
„Eidavome į mokyklą su naginėmis, batelius retas kuris turėjo. Ir į bažnyčią mama žiemą vesdavosi mus, mergaites, paeiliui, vieną sekmadienį – vieną, kitą – antrą, nes ne visos turėjome paltukus, reikėjo dalintis. Bet buvome jauni ir gyvenimas atrodė gražus. Medžiagines čybas kreida nusidažydavome ir jomis apsiavusios į gegužines eidamos jausdavomės pasipuošusios“, – su šypsena prisimena garbaus amžiaus gaižaitiškė.
Ir paupy glaustis teko, ir pas vokiečius ūkininkus
Nuo ankstyvos jaunystės Adolfinai Gylienei teko patirti nemažai išgyvenimų. Moteris ir dabar puikiai prisimena Antrąjį pasaulinį karą.
„Slenkant frontui vokiečiai mus išvarė iš namų į Pailių mišką slėptis. Mažiausioji sesutė buvo gal dvejų trejų metų, aš jau panelė. Miške išbuvome per naktį. Paskui parėjome, pasikinkėme arklį, susidėjome drabužių, kitos mantos, maisto – daržovių, duonos, lašinių – ir patraukėme vežimu pro Kruopius Akmenės pusėn. Ties Ventos upės pakrante pragyvenome apie mėnesį, nakvodavome palapinėje, valgėme, ką turėjome. O tada mus kariai išvarė į Latviją, Liepoją, kur su keltais žmonės ruošėsi išplaukti, ir kariuomenė kartu. Dėl didelių susišaudymų laivas negalėjo pajudėti tris paras, stovėjo uoste“, – tarsi iš kokio niūraus istorinio karinio filmo pasakoja A. Gylienė.
Tuo metu Adolfina buvo likusi viena, atsiskyrusi nuo šeimos ir su drauge iš Kauno kartu pasiekė Rytų Prūsijos kraštą, Karaliaučių (nuo 1946 metų – Kaliningradas – aut. past.). Ten ją priėmė vietos ūkinininkai vokiečiai, kuriems padėjo atlikti įvairius darbus. Šeimininkams pro akis nepraslydo merginos gebėjimai – siūlus verpti, megzti, priėmusiųjų ūkininkų šeimoje niekas to nemokėjo.
Grįžo traukiniais ir pėsčiomis
Baigiantis karui, kai sovietinė armija priartėjo prie Karaliaučiaus, vokiečių ūkininkai, susikrovę turtą, išbėgo į Vakarus.
„Mus išvežė į Neringos kraštą, ten išbuvome slėpdamiesi iki karo pabaigos. Baisu, kai lėktuvų eskadrilės lėkdavo ir bombarduodavo laivus, kur būdavo jau susėdusių ir besiruošiančių išplaukti žmonių. Kai gegužę karas baigėsi, visi lietuviai iš bunkerių pasklido. Važiavome atgal į savo kraštą traukiniais, Vilniuje stotyje netikėtai susitikome su pažįstamais Putriais iš Martyniškių kaimo ir kartu pasiekėme Šiaulius. O nuo Šiaulių jau pėsti ėjome, kažkur aptikome svogūnų laiškų, pasiskynėme išalkę“, – mena gaižaitiškė.
Parėjusi į Gaižaičius Adolfina rado mamą su kitomis dukromis grįžusias.Tėvas, kurį sovietai buvo paėmę į savo armiją, parsirado gerokai vėliau, tik rugpjūtį.
„Namuose nieko nebuvo likę: nei gyvulių, nei grūdų, nei kokio maisto. Virtuvėje po krosnimi asloje išraustas bunkeris. Galbūt kažkas iš kaimo vyrų slapstėsi nuo rusų, kad nepaimtų į frontą. Prieš karą taukų prilydę kelias puodynes į žemę užkasėme. Vieną pavyko aptikti, matyt, jos ieškojusieji nepastebėjo. Mamos sesuo davė karvę, kažkas iš kaimynų kumpį, ir išgyvenome. O pavasarį tėvelis įsigijo arklį, ėjo žemės dirbti, tada jau savo daržus pasisėjome, – pasakoja šimtametė. – Pokariu visko matėme – ir partizanai, ir stribai eidavo. O 1950-aisiais jau į kolūkius suvarė, už darbadienius tik dirsių su rugiais gaudavome. Vėliau prasigyvenome, dirbau laukininkystėje ir fermos vedėja buvau, sandėlininke. Dar valgykloje teko plušėti.“
Kelis dešimtmečius Adolfina Gylienė prižiūrėjo Žukančių bažnyčią, buvo taip vadinama pročkele. Ji bažnyčią skoningai puošdavo gėlėmis, tvarkydavo, valydavo, rūpinosi ir šventovės remontu ir netgi elektrinius vargonus padovanojo šventovei.
Visi Lietuvoje gyvena
Apie 1970-uosius, einant melioracijai, Adolfinos tėveliai turėjo iš vienkiemio keltis į Gaižaičius. Name, kuriame tada jie persikėlę įsikūrė, dabar ir gyvena šimtametė.
Su vyru Aleksu moteris susilaukė trijų sūnų – Jono, Alberto ir Romualdo, – išgyveno kartu 25-erius metus ir netikėtai liga sutuoktinį išsivedė Anapilin. Jauniausiam vaikui tebuvo 15 metų. Vėliau laukė naujas likimo kirtis, pasiėmęs vieną iš sūnų.
Adolfina turi šešis anūkus, vienuolika proanūkių. Visi gyvena Lietuvoje, neemigravo.
„Kas gi mums pensijas mokėtų, jei išvažiuotų?“ – klausia garbaus amžiaus moteris.
Pati nesitikėjo tokio amžiaus sulaukti
Paklausta, kaip šitiek metų išgyventi ir išlikti žmogui žvaliam, nesirgti, A. Gylienė sako, kad visko buvę ir ji pati niekad netikėjusi, jog tokio amžiaus sulauks. Jaunystėje daug metų kankinosi dėl skrandžio ligos. Sykį itin smarkiai skausmams suėmus išvežė ją į ligoninę leisgyvę, jau žmonės kalbėję, kaži ar besugrįš gyva. Bet gydymas buvo sėkmingas ir nuo tada virškinimu senolė nesiskundžia. Sako valganti viską – duoną, lašinius, sriubas, daržoves. Bet daugiau mėsą mėgstanti. Svarbu saiką turėti, ne per daug.
O štai prieš metus ilgaamžę buvo ištikusi dar viena neganda. Vasario 16-oji išaušo graži saulėta. Išėjo ji prasivaikščioti ir malkų parsinešti. Paslydo, nugriuvo ir susilaužė klubo sąnarį. Aplink kaimynų nėra, neprišauksi, tad ką darys: po truputį paršliaužė namo, įsiropštė į lovą ir per naktį išmiegojo.
Kai pateko į ligoninę, chirurgas prisipažino pirmą sykį gyvenime operavęs tokio amžiaus – 99-erių metų – pacientę. Nors intervencija buvo sudėtinga ir teko penkis mėnesius gydymo įstaigose prabūti, bet koja sugijo, moteris po kambarius su vaikštyne vaikšto viena, be papildomos pagalbos.
Ar niekad nenorėjo kitur išsikelti gyventi, klausiame.
„Gaižaičiuose gimiau, augau, čia pasenau, čia ir numirsiu“, – paprastai atsako šimtametė.
