Naujausios
Frazė „visuomenės poreikiams“ pastaruoju metu tapo savotišku burtažodžiu. Jį ištaręs gali iš žmogaus atimti žemę, išvaryti jį iš namų. Ir pasiskųsti, o juo labiau sulaukti iš kur nors užtarimo tam žmogui – maža vilties. Nes visuomenės poreikis visuomet yra aukščiau žmogaus ir vienintelio jo gyvenimo.
Praėjusį šeštadienį Kapčiamiestyje nusidriekė aštuonių kilometrų gyva grandinė, tvirtai pasakiusi savo nuomonę „Poligonui – ne!“ Į nedidelio miestelio bendruomenės pakvietimą atsiliepė žmonės iš Vilniaus, Kauno, kitų didžiųjų miestų ir miestelių, net iš Žemaitijos ir Lenkijos.
Atvažiavo palaikyti Kapčiamiesčio gyventojų, nes ir visai Lietuvai tai svarbu. „ Vieną dieną ir iš manęs taip gali atimti žemę, išvaryti iš namų, kuriuos daugelį metų kūriau“, – sakė iš Žemaitijos atvykęs vyras.
„Išvarymas iš savo namų prilygsta tremčiai“,– apgailestavo brandaus amžiaus vietos gyventoja. „Nenorim, kad virš mūsų galvų skraidytų dronai, kad mūsų girioje aidėtų šūviai“, – jai antrino kita. „Čia nuo praėjusio amžiaus pradžios jau gyveno kelios mūsų giminės kartos“, – su kartėliu kalbėjo vietos gyventojas.
Poligonas palies 90 sodybų žmonių gyvenimus. Trylikos sodybų šeimininkai turės palikti savo namus, kurie patenka į pačią poligono teritoriją. Aiškinama, jog dauguma iš tų trylikos sodybų – negyvenamos. Savininkai atvyksta tik pavasaroti. Bet, jeigu jų nepardavė, vadinasi, tie namučiai – brangūs, primena tėvų ir senelių gyvenimą, ar turi kitokią už pinigus brangesnę sentimentaliąją vertę.
Likusiųjų 77 sodybų gyventojai privalės taisktytis su artima poligono, kasdien primenančio karą, kaimynyste arba taip pat išsikraustyti.
Todėl natūralu, kad gyventojai taria: „Poligonui – ne!“ Jie gina savo namus. Gina savo girią, kurios gyventojai: paukščiai ir žvėreliai taip pat būtų išvaryti iš namų.
Žodis „poligonas“ – labai stiprus. Tapatinamas su visos Lietuvos ir Europos saugumu. Tai suvokia ir Kapčiamiesčio gyventojai. Tik kaip padaryti, kad tas visuomenės poreikis nesuvalgytų atskiro žmogaus su visu jo gyvenimu?
Kapčiamiesčio žmones supranta ir tūkstančiai kitų lietuvių, atvažiavusių jų palaikyti nepaisydami šalčio, nesaugių kelių ir stojusių į gyvą grandinę.
Tai ne dykaduonyste ir pižoniškumu dvelkiantys kultūrininkų protestai nežinia dėl ko ir prieš ką. Ne suinteresuotų grupių organizuoti protestai neva už žodžio laisvę, o iš tiesų už vieną porai partijėlių naudingą ponią, už galimybę savivaliauti, švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus, kiekvieną savaitę suvalgyti 400 kilogramų biudžetinių vaisių, žaisti boulingą ir turėti šimtus kitokių privilegijų.
Kapčiamiesčio protestas – tikras ir nuoširdus, apie žmogaus gyvenimo esmę, apie konkrečius konkretaus žmogaus poreikius, kuriuos gana dažnai nustelbia visuomenės poreikiai. Nors tas pasiaukoti priverstas žmogus taip pat priklauso tai pačiai visuomenei.
Tokių bruzdėjimų, nepasitenkinimo, manau yra ir kitur. Žmonių žemė ir namai visuomenės poreikiams paimami dėl geležinkelio vėžės, dėl greitkelio, dėl kokių nors svarbių statybų ar kitų visuomenės poreikių. Nacionalinės žemės tarnybos tinklapyje pastaruoju metu – per tūkstantis sprendimų, iš kurių dalis ne keisti žemės paskirtį, o ją tiesiog paimti.
Tik tie bruzdėjimai galbūt garsiau nenuskamba. Nes žmonės suvokia, kad jų kasdieniam gyvenimui pravers ir geležinkelio vėžė, ir greitkelis, ir nauja gamykla. Nes tokie objektai pozicijonuoja taiką, kūrybą, statybą, kiekvienam suprantamus visuomenės poreikius.
Poligonas pozicijonuoja karą. Griovimą. Žūtis. Artimųjų netektis. Didžiulį gyvenimo vakuumą ir beprasmybę. Tokio visuomenės intereso žmogus negali pripažinti. Nes jis, būdamas visuomenės dalimi, neturi poreikio karui.
Kelerius pastaruosius metus viešojoje erdvėje ir valdžios vyrų bei moterų lūpose nuolat skamba karo tema. Net įvardijima, kad karui ruoštis turime vos penkerius ar šešerius metus. Išeitų, jog karas lyg ir planuojamas. Tai neramina, nervina ir audrina visus lietuvius, ne tik Kapčiamiesčio gyventojus.
Dalis žmonių mano, kad karas specialiai provokuojamas. O dėl jo labiausiai kentės ne Briuselio ponai, ne kostiumuotieji Seimo ar Vyriausybės nariai, o paprastas eilinis lietuvis.
Lietuvos žmonės – nekvaili. Nors valdžios gudragalviai neretai juos tokiais laiko. Taikus ir prasmingas protestas Kapčiamiestyje dar kartą parodė lietuvių vienybę ir ištikimybę tikrosioms pamatinėms vertybėms bei žmogaus teisei ramiai gyventi, dirbti Lietuvai, auginti vaikus, statyti namus. Tai įgalina ne pasipūtimas ir šnypštimas prieš kaimynus, ne priešų paieška, karo nuotaikų kurstymas ir poligonų kūrimas, o diplomatija ir pagarba kitai valstybei.
Nors Kapčiamiesčio mitingas apie gyvenimo esmę, apie savo namų, savo žemės ir savo miškų bei taikos išsaugojimą, pademonstravo tikrai aukštą kultūrą be vulgarybių, be įžeidinėjimų, be bjaurių epitetų, Deja, socialiniuose tinkluose jau randasi piktų komentarų. Mitingo dalyviams jau klijuojamos rusofašistų etiketės.
Mums nereikia karo dar iš išorės. Jau antri metai karas vyksta mūsų šalies viduje, sujauktuose ir kasdien jaukiamuose mūsų protuose, kai kariauja partija prieš partiją, kolega prieš kolegą, Lietuvos išrinkti europarlamentarai prieš Lietuvą, neva gindami demokratiją ir žodžio laisvę, Seimo opozicija – prieš valdančiąją koaliciją, o labiausiai – prieš Žemaitaitį.
Stebint pastarojo mėnesio Seimo narių susitikimus su rinkėjais apima svetima gėda dėl tokios iškreiptos lietuviškos „demokratijos“. Iki ko nusivažiavo Lietuva, kad net nepilnamečiai paverčiami politikų siundomais šuniukais, pagal komandą turinčiais pulti valdžios lovio konkurentus.
Atrodo, jog į kiekvieną susitikimą su rinkėjais važiuoja specialūs smogikų, apsimetusių protestuotojais, būriai, kad trukdytų Seimo nariui išsakyti savo mintis, atsakyti į klausimus. Įžūlus jaunimėlis kalbančiam ar klausiančiam žmogui tyčia uždengia veidą plakatu. Įžeidinėja. Provokuoja smurtą. Plakatais – peniais, klausimais „Ar skani Putino sperma?“, kitomis vulgarybėmis, rusofašistų ir kitais bjauriais epitetais, laidomais į Seimo narius demonstruoja žiaurią antikultūrą. Ir neteisybę! Akivaizdų norą susidoroti su nekenčiamu, kai kam, matyt, pavojingu politiku, galinčiu nuridenti akmenis nuo ankstesnių valdžių nuodėmių kapaviečių ir jas ekshumuoti.
Tik nesusimąstoma, kad kasdienė priešų tarp savųjų paieška, jų vadinimas kremliniais, vatnikais, prorusiškais siunčia džiugią žinutę Kremliui. Ir motyvą atvykti savo draugų vaduoti...