Naujausios
Veiklios dienos
Rasti laisvo laiko B. Musneckienės dienotvarkėje ne taip paprasta – renginys veja renginį, susitikimas – susitikimą.
Šią savaitę savo firminį tortą „Napoleonas“, kurį pirmą kartą, pavaduodama mamą, gamino būdama maždaug trylikos, tradiciškai kepė Kristijono Donelaičio draugijos susibūrimo „Būrų stalui“ – bičiuliai paminėti K. Donelaičio gimtadienio rinkosi sausio 21 dieną.
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriuje atidaryta jos vyrui Algirdui Musneckiui skirta paroda „Šiaulių fotometraštininką Algirdą Musneckį (1936–2022) prisimenant...) – šiemet per Tris Karalius garsiajam fotografui būtų sukakę 90 metų.
Sutarto pokalbio rytą B. Musneckienė jau laukia lange – šypsodamasi pamoja, kad neklaidžiotume. Bute kvepia vaišingumu – svečiai čia sutinkami padengtu stalu. Vaišės ištaisytos ir už lango: čia puotauja balandžiai, zylės.
Pokalbį ne kartą pertraukia telefono skambučiai. „Ką Dievas duos?“ – prieš atsiliepdama juokauja B. Musneckienė. O ragelyje – vis kiti draugių, pažįstamų balsai. „Atlieku viso gyvenimo išpažintį“, – linksmai paaiškina.
Pokalbį pradedame nuo trumpos ekskursijos po erdvų butą.
„Čia mano darbo kambarys, čia – Algirdo...“
A. Musneckio kambarys likęs toks, koks buvo. Lentynose išrikiuota gausi fotoaparatų kolekcija, ant sienų – nuotraukos, padėkos, diplomai, parodų plakatai.
Ant stalo B. Musneckienė išdėliojo ir savo, ir bendrus darbus. Užsiėmimų ir idėjų nestinga – artimųjų, pažįstamų sukaktis stengiasi paminėti, padovanodama pačios sumaketuotą leidinį. Kompiuteris – jos didysis pagalbininkas.
Maždaug prieš 18 metų, prieš pat pensiją, B. Musneckienė iš marčios gavo dovaną – kompiuterinio raštingumo kursus, išlaikė egzaminą. „Norėjau sau įrodyti, kad galiu“, – nusišypso.
Pirmosios knygos buvo rankraštinės, vėliau nusprendė atspausti mažu tiražu. Darbuodavosi visi trys: talkino ir vyras, ir sūnus dizaineris Kęstutis. Sūnaus pamokyta maketuoti, dabar B. Musneckienė pati susidėlioja reikiamą medžiagą.
Nuo Mažeikių iki Šiaulių
Vienas iš svarbiausių ir širdžiai mieliausių darbų – penkios knygos „Giminės keliais“.
„Po karo žmonės nieko nepasakodavo, kad nežinotum, kaip vandens į burną visi prisisėmę, kažkokie tylos įžadai buvo“, – sako B. Musneckienė, dabar jau daug žinanti apie kelių kartų giminaičius.
Pasidžiaugia, kad išliko senelės Zuzanos Nainienės pasakojimai, užrašyti apie 1967–1968 metus, o mama visuomet ant nuotraukų užrašydavo vardus, vietoves, datas.
Į genealogijos pasaulį B. Musneckienę maždaug prieš du dešimtmečius palydėjo buvęs Šiaulių rajono vyr. architektas Eugenijus Šlėnis ir Lietuvos garbės kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė.
Giminės medį ir šeimos istorijas B. Musneckienė rinko su tokia aistra, kad kartais nepajausdavo, jog už lango jau aušta. Sunkiausia buvo įveikti lenkų kalbą, bet atradimai teikė džiaugsmo. Lankė vietas, susijusias su artimųjų gyvenimais, įamžino praeities ženklus.
B. Musneckienės mama Jadvyga Nainytė buvo kilusi iš Žagarės. Įdomus faktas, kad 1931–1933 metais lankė Justinos Čekanauskaitės kulinarijos kursus ir tarnavo „Eltos“ direktoriaus Edvardo Turausko šeimoje Kaune.
„Jie buvo bevaikiai, norėjo mamą įsidukrinti ir išsivežti į užsienį, bet mama jau draugavo su tėvu“, – sako B. Musneckienė. Apie Turauskus iki šiol primena išsaugota dovana, 1932 metais parvežta iš Romos.
J. Nainytė su suvalkiečiu Juozu Bendoriumi susituokė 1935 metais. Po vestuvių jaunavedžiai apsigyveno Mažeikiuose.
Iš Suvalkų Kalvarijos į ūkį Tulnikių kaime, prie Mažeikių, atsikraustė Juozo tėvai, iš Žagarės padėti ūkininkauti atvyko ir Jadvygos tėvai. Nors užrašyta, kad vienturtė Birutė 1942 metų rugsėjo 28 dieną gimė Mažeikiuose, išties jos gimtinė – senelių ūkyje Tulnikių kaime.
B. Musneckienės tėvas buvo gabus nuo jaunystės. Tarnaudamas kariuomenėje įsisavino veterinarijos kursą. Gyvendamas Mažeikiuose prižiūrėdavo mėsos tyrimus skerdyklose. Nors pats buvo veiklus, manė, kad moters vieta namuose.
Karas išardė šeimą – po 1944 metų Sedos kautynių J. Bendorius pasitraukė į Vakarus. Birutei tuomet tebuvo dveji. Nors vyras kvietė žmoną trauktis drauge, ši nepaliko savo tėvų.
Mažeikiuose nelaimė vijo nelaimę: 1946 metais mirė Birutės senelis Konstantinas Nainys, netrukus – teta, mamos sesuo Eugenija, palikusi tris mažus vaikus.
„Mama daug matė, bet niekada nedejavo“, – sako B. Musneckienė.
Mažeikiuose gyveno iki 5 metų – kai dėdę Zigmantą Nainį, baigusį mokytojų seminariją, išsiuntė į Dotnuvą, kartu išvyko babytė, mama ir Birutė: „Išlaikytinės.“
Apsigyveno Akademijoje. B. Musneckienė prisimena, kaip 1948 metų gegužės naktį, čiulbant lakštingaloms, susiruošę maišus laukė, kada išveš. Neišvežė. Iš Dotnuvos suskubo išsikelti.
Birutė mokyklą pradėjo lankyti Baisogaloje, mama įsidarbino vaistinėje sanitare.
„Ji nuolat gyveno baimėje: o jei paklaus, kur vyras? Ją tiesiog kratydavo“, – negaluojančią mamą prisimena dukra.
Gyventi į Šiaulius abi atvyko 1954 metų gruodžio 1 dieną, kai J. Bendorienė gavo darbą Šiaulių respublikinėje ligoninėje. Iš pradžių dirbo vaistinėje sanitare, vėliau mišinėlių vaikams virėja.
Šiauliuose atvykėles priregistravo buvusi žagarietė Petronėlė Volodkevičienė, pas kurią tarpukariu J. Bendorienė mokėsi siūti. Namukas stovėjo dabartinės koncertų salės „Saulė“ vietoje.
Dėdė Birutę nuvedė į J. Janonio mokyklą – įtikino priimti. Po žiemos atostogų mergaitė pradėjo lankyti šeštą klasę. Gavo „šventosios“ pravardę, nes iš baimės buvo labai tyli.
1960 metais baigusi mokyklą, B. Musneckienė stojo į Kauno politechnikos institutą – susikirto ties fizikos egzaminu. Grįžo į Šiaulius.
„Reikia darbo. O biografijoje, kai parašai, kad tėvas užsienyje, esi lyg truputį raupsuotas...“
Per pažįstamus pasisekė įsidarbinti „Verpste“. Šis darbas, prisimena, užgrūdino. Dirbo 10 mėnesių. Svarstė: jei dėl tėvo nepriims į institutą, liks darbininke.
Egzaminus į ikimokyklinio auklėjimo pedagogikos specialybę išlaikė gerai, bet atėjo mandatinė komisija.
„Kaip tardomajame. Aišku, paklausė apie tėvą: „Tai kaip, ar su vokiečiais bėgo?“ Sakau, žinote, buvau dvejų metų, tai nežinau, ar su vokiečiais ar su rusais... Kas man ten šovė į galvą! Girdžiu, sako, kad jai neturėjo jokios įtakos. Mane priėmė – ir ten buvo žmonių.“
Sugrįžimai
Apie J. Bendoriaus likimą žmona ir dukra nieko nežinojo dvylika metų, kol vieną dieną atsitiktinumas padėjo gauti adresą Anglijoje.
Abi su mama suskubo rašyti laiškų. 1956 metų rugsėjo 26 dieną atėjo pirmasis laiškas iš Londono. B. Musneckienė puikiai atsimena – buvo trečiadienis.
„Brangi mano Birutėle! Aš nepaprastai laimingas gavęs iš Tavęs laišką“, – šiais žodžiais po išsiskyrimo metų kreipėsi tėvas.
Dukra tėvą žinojo tik iš pasakojimų. Atsimena, kaip mama ragindavo rašyti laiškus. „O ką svetimam rašyti, Dieve, Dieve. Bet rašydavau, nuotraukų siųsdavau...“
B. Musneckienė išsaugojo visus tėvo laiškus. Ilgi laiškai, graži rašysena, jautrūs išgyvenimai. Iš viso laiškų – net 150.
Itin širdį palietusį laišką B. Musneckienė gavo 1970 metais, mirus mamai, jį įdėjo į šeimos istorijai skirtą knygą.
Likimo išskirti karui baigiantis, Juozas ir Jadvyga šiame pasaulyje taip ir nebesusitiko. Tėvas, rašydamas laiškus, sako B. Musneckienė, dangstėsi šventu melu, kad yra vienas – išties jau buvo vedęs antrą kartą.
O B. Musneckienė su tėvu pirmą kartą pasimatė septyniasdešimtųjų pradžioje, tuomet jau pati augino sūnų.
Prisimena: nusileidus lėktuvui, į oro uosto atvykimo salę išėjo paskutinė. „Nieko nėra, tik mano lagaminas padėtas. Ir stovi toks mažas žmogelis – taip ir susitikome. Koks man įspūdis – kad labai mažas ir kad labai plonai kalba.“
Apie kitą moterį tėvas Birutei nebuvo parašęs.
„Važiuojant į namus tėvas paklausė: žinai? Sakiau, žinau, nors nieko nežinojau. Iš kur? Sakau, nujaučiu. Sako, bus tokia Ona, nekalbėk apie ligas, nes ji dvi vėžio operacijas turėjusi, dar kitų bėdų. Ona buvo darbe, vakare pareina iš darbo. Ir ką – aš ją pasitikau. Tėvas vėliau norėjo, kad mama vadinčiau, man niekaip neišėjo. Vadinau motinėle. Kitaip negalėjau“, – prisimena B. Musneckienė.
Anglijoje B. Musneckienė išbuvo keturis mėnesius.
„Tas pirmas užsienis „durnas“. Išlydi tave, būna susitikimas: jūs esate jauna, žiūrėkite, kur fotografuojatės, kad nebūtų kažkokių iškabų. Jeigu nežinote, kaip elgtis, žiūrėkite, kaip kiti elgiasi. Ten nuvažiuoji, tave laiko sovietine, kaip čia atvažiavai? Nauji metai, kviečia į konsulatą, vakaras. Kaip tu neisi? Turi eiti. O jiems plaukai pasišiaušia. Grįžtu, klausia, ar bug'ą parsivežei? O kas tas bug'as? Pasirodo, pasiklausymo įrenginys.“
Po trejų metų B. Musneckienė vėl gavo tėvo iškvietimą, bet šį kartą jos vykti į užsienį neišleido.
1987 metais į Lietuvą atskrido dar vienas svarbus B. Musneckienės gyvenimo žmogus – Stasė Vaišvilienė iš Čikagos, mamos pažįstama dar iš Mažeikių laikų. Viešnia lankė gimines, nuvyko ir į Baisogalą – pas B. Musneckienės dėdę, savo buvusį simpatiją. S. Vaišvilienė atsivežė ir albumus iš vaikų darželio, kuriame dirbo vedėja – abi rado bendrą kalbą, B. Musneckienė labai susidomėjo M. Montesori sistema.
Po kiek laiko gavo iš S. Vaišvilienės iškvietimą atvykti į JAV. 1988 metais dėdė lankė draugus, o B. Musneckienė – darželius. Ir dabar atsimena, kaip atsakingai buvo įkritusi į mokslus, naktinėdavo. Juokiasi tuomet supratusi, kaip S. Daukantas džiovą gavo. Antrą kartą JAV žinias B. Musneckienė gilino 1991 metais. O iš Čikagos tąkart išskrido tiesiai į Londoną – pas tėvą.
Tėvas su Ona pirmą kartą į Lietuvą grįžo 1992 metais – viešėjo nuo Oninių iki Žolinės.
„Paskutinė tėvo žemė Lietuvoje buvo Nida. Karaliaučius, mūšiai... Jie buvo tokioje euforijoje pamatę Lietuvą! Kur tik mes nebuvome, aplankėme visą giminę. Tėvas pasakė: mes norime grįžti gyventi į Lietuvą, ieškok, kur.“
Su visam grįžo 1994 metais – po 50 metų. Reikėjo erdvesnio būsto – abi šeimos apsigyveno anksčiau dailininkui Aloyzui Toleikiui priklausiusiame bute. Čia B. Musneckienė saugo prisiminimus ir gyvena iki šiol.
Gyvenimo kelionę Juozas ir Ona baigė Vilniuje – J. Bendorius anapilin išėjo 2001 metais, po dešimties mėnesių šį pasaulį paliko ir Ona. Abu ilsisi Sudervės kapinėse.
Šių metų spalio 10 dieną sukaks 25 metai nuo J. Bendoriaus mirties – dukra planuoja šią datą paminėti ypatingai: ant palangės jau laukia surikiuoti praeities liudininkai – laiškai, nuotraukos. Ko gero, bus dar viena knyga.
Pedagogės metai
Didžioji B. Musneckienės gyvenimo dalis buvo paskirta pedagogikai. Dar būdama studentė pradėjo dirbti Šiaulių ikimokyklinių įstaigų auklėtoja, septynerius metus buvo Logopedinio vaikų darželio auklėtoja, nuo 1982 iki 2008 metų dirbo Šiaulių ikimokykliniuose logopediniuose vaikų globos namuose (vėliau įstaiga keitė pavadinimus) auklėtoja, direktoriaus pavaduotoja.
Gilino ir profesines žinias – neakivaizdžiai baigė defektologo ir logopedo specialybę, įgijo Amerikos Montessori draugijos diplomą, ankstyvosios vaikystės pedagogikos kvalifikaciją, baigė tarptautinių Vilniaus universiteto ir Tarptautinės vystymosi reabilitacijos akademijos Miunchene (Vokietija) kursą „Montessori pedagogika“. Kvalifikacijos kėlimo kursuose gavo ekspertės laipsnį.
Du dešimtmečius, iki 2011 metų, dirbo neetatine dėstytoja Šiaulių universitete – supažindindavo studentus su M. Montessori ugdymo sistemos pagrindais.
Rengė metodines priemones, išleido metodinę knygą „Laikas“, dedikuotą Stasei Vilimaitei-Vaišvilienei.
Dirbant vaikų globos namuose, sako B. Musneckienė, M. Montessori ugdymo sistema buvo kaip išganymas. Su vaikais daug keliavo, plėtė jų akiratį, fotografavo.
Pedagogė išsaugojo, surinko, susistemino medžiagą, skirtą M. Montessori mokymui ir veiklai Lietuvoje bei JAV – nuo pat 1987-ųjų. Verčiami puslapiai sugrąžina prisiminimus: „Ko tik neprigalvodavome, ko tik nepridarydavome!“
„Svarbu, ką jauti“
Su sutuoktiniu A. Musneckiu ponia Birutė nugyveno ilgus ir darnius metus. O kokia buvo pažinties istorija?
Kavalieriai, šypsosi B. Musneckienė, jai ilgai nerūpėjo. Mokykloje, institute buvo įnikusi į sportinę, vėliau – meninę gimnastiką.
Su būsimu vyru susipažino per mamos bendradarbę – A. Musneckio giminaitę. Nors Birutė prieštaravo, teta išsivedė prie Kalėdų stalo. Žmonių buvo daug, pasodino taip, kad būsimas vyras liko už nugaros, tad vėliau klausinėjama tegalėjo pasakyti jo kostiumo medžiagos raštą, spalvą ir nieko daugiau.
Per Naujuosius metus į Pakalnės gatvėje veikusį lopšelį-darželį atėjo sveikinimas Birutei Druktenytei – A. Musneckis ne taip užrašė pavardę.
Jaunuoliui į akį Birutė buvo kritusi jau anksčiau – įsiminė per gimnastikos varžybas. 1966 metais po 11 mėnesių pažinties pora susituokė.
„Nebuvo nei myliu, nei tų bučinių. Jis sakydavo: „Žodžiai nesvarbu, svarbu, ką jauti.“ Ir tikrai – pragyvenome nė karto nesusipykę.“
A. Musneckiai darniai bendradarbiaudavo – kartu rinko kraštotyrinę medžiagą, fotografavo, rengė parodas.
2013 metais pora buvo apdovanota Mikelio prizu – Lietuvos kraštotyrininkų darbą įvertinančiu apdovanojimu, kurį teikia Šiaulių kraštotyros draugija.
„Visko prisidirbau“, – sukauptą gausią kraštotyrinę medžiagą šmaikščiai įvertina B. Musneckienė. Stengiasi pagerbti, paminėti kuo daugiau Šiaulių šviesuolių – išėjusių amžinybėn ir tęsiančių veiklas.
Paukščių iškamšos, kriauklės, jūros žvaigždės ir paskutinė dovana – jūrų arkliukas – primena šeimos bičiulį Stasį Gliaudį. B. Musneckienė surinko S. Gliaudžio prisiminimus, išleido tris albumus.
Leidinių, skirtų įvairioms progoms, greitomis suskaičiuoja, yra išleidusi gal dvidešimt. Juos skyrė ne tik miestui ir žmonėms – dar viena „meilė“ yra medžiai, jų nuotraukos sudėtos į fotoalbumą „Sakmė medžiui“. Kai buvo nupjautas nudžiūvęs Spaudos ąžuolas, B. Musneckienė į namus kaip brangų prisiminimą parsinešė šakos dalį.
Dar vienas pomėgis – stebėti ir fiksuoti miesto kaitą. Kai buvo remontuojama Šiaulių katedra, B. Musneckienė fotografuoti eidavo kas savaitę, kaip į darbą. Rezultatas – sudarytos knygutės „Katedra šviečia ir skamba“, „Katedros šviesa“, surengta paroda.
Gausią savo veiklą B. Musneckienė apibendrino leidinyje „Darbai, darbeliai“. Jame nuveiktus darbus iliustruoja ir fotografijos.
Pirmoji B. Musneckienės pažintis su fotografija siekia vaikystės metus Baisogaloje – dėdė mokytojas prieangyje buvo įsirengęs mini fotolaboratoriją. „Ten buvau prilipusi“, – prisimena.
Atmintyje išliko ir kito dėdės, į Baisogalą grįžusio po 10 metų Vorkutoje, namai. Čia 1956 metais B. Musneckienė pasidarė pirmąsias nuotraukas.
Rimčiau fotografuoti pradėjo dirbdama vaikų globos namuose – reikėdavo nuotraukų dokumentams, įamžindavo ekskursijas.
„O dabar tai jau ligonis!“ – juokiasi.
Pastabi aplinkos stebėtoja, laiko fiksuotoja dabar aktyviai nuotraukomis dalijasi feisbuke. Vaikščiodama vis pamato kažką įdomaus – kodėl neparodyti kitiems.
Daugiausia apie fotografiją B. Musneckienė sužinojo iš savo vyro Algirdo – jis ir skatindavo, ir patardavo.
Paskutinė abiejų paroda „Šiauliai keičiasi“ 2020 metais buvo pristatyta Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.
A. Musneckis anapilin išėjo 2022 metų rugsėjo 28 dieną, per žmonos gimtadienį. Nuo tada B. Musneckienė savo gimtadienio minėjimą perkėlė į rugsėjo 24-ąją – judviejų vestuvių dieną.
