Naujausios
Autorę šiauliečiai yra įsiminę kaip patyrusią memuaristę, parašiusią ir išleidusią biografines knygas apie Šiaulių krašto asmenybes: kunigą, skulptorių Antaną Rimavičių (1998); architektą, skulptorių, pramoninio dizaino pradininką Viktorą Kunicką (2008); mokytoją Eugeniją Rudytę (2011); signatarą Antaną Račą (2017); advokatą Leopoldą Petrauską (2018); disidentą, Kryžių kalno sergėtotoją Mečislovą Jurevičių (2019) ir kitas.
Pristatoma knyga „Raktažolė pelenėlė“ – jau 12-oji autorės knyga, sugulusi į jos parašytų knygų lentyną. Autorė neslepia, kad „rašyti apie gyvo žmogaus tikrą gyvenimą yra didelis malonumas, juolab, jeigu knygos herojus yra kūrėjas, sėjėjas, džiaugsmingai vykdantis savo pašaukimo misiją“.
Šįkart knygos smaigalyje – ne vienas herojus, o unikalus Šiaulių botanikos sodas; knygos subjektai yra keliolika pasakotojų, kurių prisiminimai, vedžiojami patyrusios rašytojos ranka, sugrįžta prie pradžioje buvusios kuklios Šiaulių pedagoginio instituto mokomosios bazės-agrobiologinės stoties, vėliau nušviečiamas studentų praktikos stoties tapsmas tikru Botanikos sodu. Visa tai ir sudėliota į knygą.
Knyga – tarsi paminklas
Kodėl pavadinime skamba žodis raktažolė? Todėl, kad autorės teigimu, jis primena kuklutį drėgnų vietų augalėlį raktažolę pelenėlę, kurią pri(si)mena tik mūsų senoliai. O jei prakalbome apie drėgnas vietas, tai būtina priminti, kad dabartinis Botanikos sodas atsiradęs labai pelkėtoje, nuošalioje Šiaulių vietoje, triukšmingame pageležinkely. Tik darbštūs pirmeiviai kūrėjai, vedami sodo įkūrėjo, Šiaulių miesto garbės piliečio, „gamtos namų profesoriaus“ Stasio Gliaudžio (1928 –2022), išpuoselėjo sodą, jame kartu su ne vienos būsimųjų pedagogų laidos studentais sukasė lysves, pasodino pirmuosius medelius ir augalus, kastuvais sunešė įstabų kalnelį, imituojantį piliakalnį, sodo viduryje.
Knyga tarsi simboliškas paminklas jo kūrėjui S. Gliaudžiui ir jo bendraminčiams, joje gausu fotografijų, kurių autoriai: Algirdas ir Birutė Musneckiai, R. Struoga, R. Parafinavičius, R. Vainorienė, V. Puronas, R. Bernotaitė, K. Grušas, R. Lengvenytė-Vitkauskienė, R. Poškutė, D. Šukys, Ž. Valainytė, B. Žymantienė.
Autorė išstudijavo, surinko ir knygoje panaudojo VU ŠA Botanikos sodo archyvo nuotraukas, dalį vertingų fotoliudijimų gavo iš asmeninių S. Gliaudžio ir jo sūnaus Stasio Gliaudžio jaunesniojo, A. Grišaitės, A. Klimienės, K. K. Vilkonio, S. Žvigaičio archyvų. Viena iš fotografijų autorių B. Musneckienė yra pati parengusi ne vieną vienetinę knygą apie S. Gliaudį.
Knygoje spinduliuoja ir šviesūs žmonių veidai, ir įspūdingi gėlių žiedai. Leidinys primena šios unikalios gamtos salos Šiauliuose radimosi istoriją. Autorė knygoje kalbina universiteto žmones, stovėjusius prie sodo atsiradimo ištakų, remiasi prof. A. Klimienės, prof. V. Motiekaitytės, dr. K. K. Vilkonio ir kitų prisiminimais. Prisiminimų nuotrupų pateikiau ir aš, priminęs, kad S. Gliaudys buvo tas žmogus, kuris vertė aplinkinius patikėti gamtos stebuklais, mokė gamtos pamokų savo studentus, būsimuosius pedagogus.
Daugelis knygos pasakotojų dalyvavo knygos pristatymo renginyje. Vienas iš jų – dizaineris Vilius Puronas, kurio net penkios ažūrinės metalo plastikos skulptūros (architektė V. Petronytė) kaip eksperimentinė-dekoratyvinė įranga rado savo vietą ir Botanikos sode. Knygoje V. Puronas sako, kad „dviejų kompozicijų (metalo plokščių ir želdinio lapų) simbiozė tapo viena iš reprezentacinių zonų VU ŠA botanikos sode“, o „Metalo ir augalo sąšauka – gana retas tikslinis sprendimas arba (ir) originali skulptūrinio žanro atmaina meno istorijoje“.
Knygą autorė pradėjo rašyti 2021 metais, kada Botanikos sodas minėjo 60-metį. Nuo tada ji kalbino ir fiksavo, dokumentavo sodo kūrėjų, vadovų liudijimus. Knygoje prisiminimais dalijosi ne tik S. Gliaudys, bet ir vėlesnieji sodo vadovai: doc. dr. Kęstutis Kazimieras Vilkonis, prof. Asta Klimienė, prof. Vida Motiekaitytė, dabartinis sodo vadovas (nuo 2016 m.), „gamtininkas nuo Dievo“, dr. Martynas Kazlauskas, kuris laikosi principo, kad botanikos moksle svarbiausia yra studijų, mokslo, herbariumų ir gyvųjų augalų kolekcijų – botanikos sodų sinergija.
Botanikos sodo puoselėtojai
Per 30 metų Botanikos sodo gyvenimo, pokyčių liudininku teko būti ir man, tuometiniam Pedagogikos fakulteto dekanui. Apie tai rašau ir pristatomoje knygoje, apie tai priminiau ir jos sutiktuvių metu. Dabartiniai sodo gyvenimo liudininkai labiau akcentuoja mokslinius tyrimus, kolekcijų turtinimą, edukacinę veiklą ir panašius dalykus.
Prisiminiau praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio situaciją tuometinėje instituto Agrobiologinėje stotyje. Tada sodo plėtimu, jo ištekliais rūpinosi dvi asmenybės: dr. K. K. Vilkonis į stotį žiūrėjo kaip mokslinininkas, o šviesios atminties Adolfina Vitkauskaitė – kaip agronomė, kuriai svarbiausia buvo, kad viskas sodo daržuose būtų padaryta laiku ir gerai, kad visus metus instituto kabinetus puoštų stotyje užaugintos gėlės.
Ji atlėkdavo kaip vėjas į fakultetą kaip kokia jubiliatė, su glėbiais gėlių. Tą grožį pamatę gatvės praeiviai šiauliečiai šypsojosi, jie juk nežinojo, kad jai paskausdavo nugarą ne tik sėjant, ravint, laistant, bet ir skinant, komponuojant puokštes auditorijoms papuošti. Į K. K. Vilkonio atjautos kupiną siūlymą: „Tegul Instituto dėstytojai patys ateina ir prisiskina gėlių“, ji tik ranka numodavo: „Man nesunku“.
Dr. K. K. Vilkonis tuo metu nudilino bent du komplektus savo automobilio padangų važinėdamas po visą Lietuvą ir rinkdamas retus, nykstančius mūsų augalus. Taip dėstytojas prisidėjo ir prie sodo turtinimo, tada pradėjo kurti Lietuvos žaliojo rūbo kolekciją.
Pagarba mokslo vyrui
Puikūs tų laikų pri(si)minimai apie prie Botanikos sodo ištakų stovėjusį S. Gliaudį, neapsakomai išradingą, protingą, darbštų gamtos pasaulio atsidavėlį. Paraleliai su Agrobiologinės stoties kūrimu, jis Šiaulių universitete kūrė dar ir Gamtos kabinetą, vėliau išaugusį į Botanikos ir Zoologijos kabinetus, tiksliau – nedidelius muziejus.
Dažną savaitgalį, atėjęs į Universitetą savais dekano reikalais, rasdavau S. Gliaudį ramiai besidarbuojantį, tvarkantį tuos kabinetus, purškiantį kažkokiais chemikalais iškamšas, kurios tikrai ištisus dešimtmečius puikiai laikėsi. Savo laiko jis niekada nedalijo į laiką, skirtą sau, ir darbo laiką. Jam visas laikas buvo jo laikas, skirtas toli gražu ne tik gamtai, bet ir plačiam interesų spektrui: politikai, sociologijai, etikai, estetikai...
Prisimenu, kad iš jo publikuotų ir ypač sovietmečiu laikraščių atmestų straipsnių išeitų įdomus ir naudingas leidinys, gyvosios, klastojimui nepasiduodančios XX a. pabaigos – XXI a. pradžios istorijos liudijimas. Neatsitiktinai 1988 metais Šiaulių vadovai S. Gliaudį apdovanojo Spaudos dienos proga už aktyvų dalyvavimą sprendžiant įvairias miesto problemas laikraščių puslapiuose. S. Gliaudžio nuoširdų darbą vėliau pastebėjo tada dar tik žymus Čikagos gamtosaugininkas Valdas Adamkus, per savo atstovus įteikęs solidų čekį, kad S. Gliaudys įkurtų Šiauliuose Gamtos muziejų.
Pagirtina, kad pristatomoje knygoje paminėti, aptariami ir S. Gliaudžio mokslo tyrimai. Jis netapo mokslų daktaru, profesoriumi, bet jo žinios buvo to vertos. Kita vertus, iki šiol sklido legendos, tikri ar išgalvoti pramanai, kad ne vienas Lietuvos mokslininkas savo disertacijose yra „pasinaudojęs” S. Gliaudžio tyrimais, atradimais, skaičiavimais. Mažai kas jam už tai padėkojo, atsiprašė. Vienas iš tų, kurie pripažino S. Gliaudžio tyrinėjimus apie žiedadulkių klausimus, buvo habil dr. J. Balžekas, atkreipęs dėmesį, kad šiaulietis S. Gliaudys „daugiau negu penkerius metus kruopščiai darbavosi ir nustatė keliasdešimties (90) augalų rūšių išskiriamą žiedadulkių kiekį iš žiedo, iš augalo, iš tų augalų hektaro”. Pagarba mokslo vyrui.
O S. Gliaudžio autoriniai moksliniai straipsniai žiedadulkių klausimais, paremti jo kruopščiais ilgamečiais tyrimais, yra skelbti žurnaluose „Mūsų sodai”, „Mokslas ir gyvenimas”, knygose „Takas į gamtą”, vadovėlyje „Bitininkystė”. Nedaug trūko, kad būtų baigta ir apginta mokslų daktaro disertacija, bet kukliajam autoriui vis pritrūkdavo laiko…
Keičiasi laikai, kinta ir prioriteta. Sode dabar oganizuojamos įvairios edukacijos (sodo edukatorė Lina Šuntaitė-Kruopienė) suaugusiems ir mokiniams. Kaip teigia dr. R. Vainorienė, Botanikos sodo specialistai M. Kazlauskas, R. Vainorienė, R. Šulskienė, Ž. Valainytė dalyvauja kuriant STEAM užduotis ir programas, nes tai vienas iš šiuolaikiškiausių ugdymo būdų, integruojantis gamtos mokslus ir kitas disciplinas – technologijų, inžinerijos, menų, matematikos.
Apie žmones, tūkstančius darbų nudirbusius
Savo prisiminimais, įžvalgomis knygoje dalijasi Botanikos sodo darbuotojas, kraštovaizdžio architektas K. Grušas (knygoje publikuojami ir jo piešiniai), žymus Šiaulių krašto paveldosaugininkas, „Aukuro” klubo pirmininkas Darius Ramančionis, buvusios sodo vadovės habil. dr. Asta Klimienė, habil dr. Vida Motiekaitytė, dr. Rita Mikaliūnaitė, buvęs studentas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Jarutis, ilgamečiai darbuotojai Giedrius Girdvainis, Aldona Grišaitė, Stasys Žvigaitis, Birutė Balašaitienė, Indrė Šklenikienė, žinomas gamtininkas, fotografas Marius Čepulis ir kiti.
Knygos sutiktuvėse kalbėjo ir nuolatiniai Botanikos sodo bičiuliai: dr. Juozas Pabrėža, kelių vienetinių knygų, skirtų Botanikos sodo įkūrėjui S. Gliaudžiui, autorė Birutė Musneckienė, knygos autorės pagalbininkas Dalius Žymantas, redaktorius Algirdas Malakauskas, leidėjas Alius Tubutis.
Įvadiniame knygos žodyje B. Žymantienė teigia, kad ši jos „knyga apie kultūrą ir jos kūrėjus, dažnam šiauliečiui pažįstamus kaimynus, buvusius ir esamus mūsų aukštosios mokyklos studentus ir dėstytojus, išimtinai taurius vyrus ir moteris, sodinusius, sėjusius, laisčiusius, ravėjusius ir dar tūkstančius darbų nudirbusius, kad prie Šiaulių miesto atsirastų ir vis plačiau glaustųsi Botanikos sodas”.
O idėjų dabartiniams sodo vadovams, darbuotojams – į valias. Pavyzdžiui, ir ta dr. M. Kazlausko išsakyta mintis, kad nuo sodo iki Geležinkelių muziejaus vos 1000 metrų. Iniciatyvaus vadovo nuomone, „tik laiko klausimas, kada lankytojai – miestiečiai ir miesto svečiai – jaukiu dviračių takeliu ar dar smagiau – neįprasta transporto priemone „rankine drezina“, riedančia siauruko bėgiais, galės aplankyti Botanikos sodą ir Geležinkelių muziejų tos pačios išvykos metu“... Lauksime.
XXX
Rašinio pradžioje minėjau metų virsmą, liudijantį gamtos ir žmogaus ryšį įvairiausiais metų laikais, apie jį ne kartą yra rašęs ir S. Gliaudys. Savo vieną tekstą, spausdintą jo straipsnių rinkinyje „Gamtos namuose“ (2001), apie tą laiką, kai baigiasi tamsos ir laukimo metas, kai atbrenda sausis, jis pradeda P. Drevinio eilėmis:
„Sninga...
Virpa vidurdienio spalvos.
Tolumos, įdaubos, kalvos.
Eglės, pušelės gracingos –
Sninga ir sninga“.
Apie gamtą, joje gyvenančius, gamtos sodus brandinančius, auginančius žmones geriausia ir skaityti, kai sninga, kai gamta žiemoja. Tada dar labiau pajunti ir pristatomos B. Žymantienės knygos „Raktažolė pelenėlė“ prasmę ir svarbą.
