Naujausios
Straipsnis skirtas Šiaulių teismų reparticijos (apygardos) įkūrimo 250-osioms metinėms paminėti
A.Tyzenhauzas kilęs iš senos Livonijos kilmės vokiečių baronų giminės, nuo XVI amžiaus glaudžiai susijusios su LDK politiniu elitu.
A. Tyzenhauzas gimė Žaludkų dvare, Lydos paviete, Livonijos vokiečių baronų šeimoje. Jo tėvas buvo Benediktas Tyzenhauzas, Skapiškio ir Mirabelio dvarų savininkas, o motina – Ona Bieginskytė.
A. Tyzenhauzas turėjo du anksti mirusius brolius ir penkias seseris, iš kurių dvi tapo Vilniaus benediktinių vienuolėmis. Pats A. Tyzenhauzas nebuvo vedęs, todėl po jo mirties didžioji dalis dvarų perėjo į seserų vyrų rankas. Jis mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, kurioje, be įprastų humanitarinių disciplinų, dalyvavo ir teatriniuose vaidinimuose. Jo mokslus ir tolesnę karjeros pradžią rėmė LDK kancleris Frydrikas Mykolas Čartoriskis, kurio dvare jaunas A. Tyzenhauzas susipažino su būsimuoju Abiejų Tautų Respublikos valdovu Stanislovu Augustu Poniatovskiu.
Ši pažintis tapo lemiama – kai 1764 metais S. A. Poniatovskis buvo išrinktas karaliumi, A. Tyzenhauzas tapo jo artimiausiu ekonominių reformų patarėju. A. Tyzenhauzas visą gyvenimą liko karaliaus šalininkas ir bičiulis, remiamas jo pasitikėjimo bei paramos.
1761 m. A. Tyzenhauzas tapo Abiejų Tautų Respublikos Seimo atstovu. Nuo 1762 iki 1764 m. ėjo Lietuvos valdovo kanceliarijos didžiojo raštininko pareigas, o 1764–1765 m. buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju žirgininku.
1765 m. karalius S. A. Poniatovskis jam patikėjo Lietuvos rūmų iždininko, Gardino seniūno ir LDK karališkųjų ekonomijų valdytojo pareigas. Šis paskyrimas įtvirtino jo, kaip vieno svarbiausių LDK administracijos ir ūkio reformatorių, vaidmenį. Savo veiklos pradžioje A. Tyzenhauzas aktyviai įsitraukė į valstybės modernizavimo procesus, prasidėjusius po 1764 m. S. A. Poniatovskio išrinkimo karaliumi.
Antano Tyzenhauzo reformos Šiaulių ekonomijoje
A. Tyzenhauzo veikla Šiaulių ekonomijoje buvo viena plačiausių urbanistinės ir administracinės modernizacijos programų XVIII a. LDK.
Nuo 1765 metų A. Tyzenhauzas, paskirtas LDK rūmų iždininku, ėmėsi plačių ūkinių ir administracinių pertvarkų. Jam buvo patikėta valdyti karališkąsias ekonomijas, tarp jų ir Šiaulių, kuri tapo viena svarbiausių jo veiklos teritorijų.
Šiaulių ekonomija tapo bandymų erdve naujiems ūkio ir pramonės organizavimo principams, atspindintiems Apšvietos epochos idėjas ir siekį padidinti valstybės pajamas.
A. Tyzenhauzas siekė pertvarkyti žemės ūkį ir pramonę. Jis įvedė keturlaukę sėjomainą, pradėjo diegti pažangesnes žemdirbystės priemones, skatino gyvulininkystę ir linų auginimą.
Šiaulių ekonomijos žemės buvo perorganizuotos, o jų pagrindu įkurta 21 palivarko sistema. Palivarkai turėjo tiekti žaliavas manufaktūroms ir didinti iždo pajamas. Tokia pertvarka buvo siejama su valstybės stiprinimu ir ekonominiu savarankiškumu.
1768–1775 m. A. Tyzenhauzas Šiauliuose ir aplinkiniuose miesteliuose steigė manufaktūras ir dirbtuves, kurios tapo pagrindiniu jo ekonominių pertvarkų instrumentu. Buvo įkurta linų, vilnonių audinių, čerpių, plytų, odos ir metalo dirbinių manufaktūros, taip pat bravorai ir popieriaus dirbtuvės.
Dirbtuvių veiklai vadovavo užsienio meistrai, daugiausia iš Šveicarijos ir Vokietijos. Jie mokė vietos darbininkus ir kūrė darbo organizavimo sistemas, pritaikytas prie vietinių sąlygų. Reformų dalimi tapo vietos amatininkų ir valstiečių mokymas. Į Šiaulius buvo siunčiami mokiniai iš ekonomijų kaimų, kad jie įgytų amatų ir administravimo žinių.
A. Tyzenhauzas rėmė amatų mokyklų steigimą ir darbo disciplinos diegimą pagal Vakarų Europos pavyzdžius. Jo vadovaujama administracija siekė sukurti naują kvalifikuotų darbininkų sluoksnį, kuris galėtų pakeisti priverstinį baudžiauninkų darbą, tačiau ši idėja liko neįgyvendinta dėl lėšų stokos ir pasipriešinimo iš vietos bajorijos.
Manufaktūros veikė Šiauliuose ir aplinkiniuose miesteliuose – Žagarėje, Joniškyje ir kituose. Dalis darbininkų buvo vietos gyventojai, atlikę prievoles karališkajame ūkyje, todėl manufaktūrų veikla glaudžiai siejosi su valstiečių darbo sistema.
Šiaulių urbanistinė pertvarka
A. Tyzenhauzas inicijavo Šiaulių miesto urbanistinę pertvarką. Miestas tuo metu buvo vienaukštis, medinis, neplaningai užstatytais namais. Įgyvendindamas karaliaus S. A. Poniatovskio ekonominę politiką, A. Tyzenhauzas siekė ne tik pertvarkyti žemės ūkį ir pramonę, bet ir sukurti naujo tipo miestą – racionaliai suplanuotą administracinį ir gamybinį centrą, atitinkantį Apšvietos epochos planavimo principus.
Pagal Vakarų Europos pavyzdžius A. Tyzenhauzas pradėjo pavaldžių miestų ir miestelių, tarp jų ir Šiaulių, urbanistinę pertvarką. Miestuose buvo leista statyti tik pagal ekonomijos kamarninko (matininko) nurodymus.
Šiauliai buvo perstatomi radikaliausiai. Miesto planui parengti buvo pakviestas profesionalus architektas Džiuzepė de Saka iš Veronos (Italija), kuris 1774 m. vadovavo Šiaulių mieto pertvarkai.
Buvo suformuota nauja gerokai didesnė stačiakampė, beveik kvadratinė turgaus aikštė, stačiakampis gatvių tinklas, išmatuoti vienodi sklypai, numatytas planingas gatvių užstatymas.
Suplanuota pradinė aikštės teritorija tarp dabartinių Vasario 16-osios, Vilniaus, Varpo g. ir Aušros al. Jos centre pastatyti dviaukščiai mūriniai austerijos (užeigos) ir pašto pastatai, aplink ją paruošti projektai prekybininkų ir amatininkų namams, pastatyta daug naujų privačių mūrinių, medinių ir mišrių medžiagų pastatų, pietryčiuose stovėjo anksčiau pastatytas triaukštis mūrinis įvairių įstaigų pastatas (rotušė), smuklė, vakariniame kampe – medinė sinagoga, dabartinėje Vilniaus gatvėje – manufaktūrų ir pirklių pastatai.
Pertvarkius miestą, pasikeitė gatvių tinklas. Miestą kirto tiesi dabartinė Vilniaus g. su naujais namais, išnyko daugelis iš aikštės ėjusių gatvelių pradžių, daugelio jų pavadinimai, trasos ir namų skaičius pasikeitė, atsirado naujų gatvių. Iš turgaus aikštės nuo bajoriškųjų teismų pastato (rotušės pastatas) į Didždvarį buvo nutiesta dabartinė Aušros alėjos pradžios atkarpa.
Daugelis miesto pertvarkos darbų buvo atlikta A. Tyzenhauzui administruojant Šiaulių ekonomiją. Po jo nušalinimo perstatymo projektai sustojo ir nebuvo iki galo užbaigti. Liko neužstatytos ir nesuformuotos aikštės šiaurės rytų ir šiaurės vakarų pusės ir prasidėjo chaotiškos statybos.
Pagal A. Tyzenhauzo planą Šiauliai turėjo būti perstatyti iš pagrindų. Miestas suformuotas pagal klasicistinį geometrinį planą, kuriame centrinė Turgaus aikštė tapo ašimi, aplink kurią išsidėstė administraciniai, prekybiniai ir gyvenamieji kvartalai, taip pat ir amatininkų dirbtuvės. Gatvės suplanuotos stačiakampiu tinkleliu, vedančiu iš aikštės į pagrindines miesto kryptis.
Siekta sukurti tvarkingą ir reprezentatyvų miesto vaizdą, būdingą XVIII a. karališkųjų ekonomijų centrams ir naujai kuriamiems pramoniniams miestams.
Šiauliuose tuo metu buvo pastatyta daugiau kaip dvi dešimtys plytinių namų, įrengtos dirbtuvės, sandėliai ir administraciniai pastatai. Tuo pat metu pradėta statyti ir kitų viešųjų pastatų grupė – amatininkų dirbtuvės, sandėliai, ligoninė ir gydytojų būstai. Statybose naudotos vietinės plytos ir čerpės, todėl A. Tyzenhauzas įsteigė plytinę ir čerpių dirbtuvę, kuri tiekė medžiagas visam Šiaulių regionui.
Ši pertvarka padėjo formuotis Šiaulių miesto branduoliui aplink dabartinę Nepriklausomybės aikštę, kur buvo sutelkta ekonomijos administracija ir prekyba.
Buvo statomi mūriniai namai su vienodais fasadais, kad miestas atrodytų tvarkingas ir reprezentatyvus. Įsakyta sodinti klevus, liepas, šermukšnius. Taip pat kiekvienoje sodyboje privalėjo pasodinti po dvi obelis ir vyšnias.
Buvo uždrausta namus dengti šiaudais dėl gaisro pavojaus, o privalėjo dengti čerpėmis. Mūriniai namai turėjo būti trijų aukštų, bet nesant tam finansinių galimybių apsistota prie dviejų aukštų. Miestiečiams tai buvo labai sunki prievolė. Apie neįgyvendintus planus Šiauliuose pastatyti trijų aukštų mūrinius namus karališkuosiuose Šiauliuose žlugo dėl priežasčių, kurias aiškiai išdėstė revizorius, nusiųstas į miestą po A. Tyzenhauzo nuopuolio: „Šiaulių miesto planas, suformuotas praėjusios valdžios, yra pernelyg didelis ir savo projekte numato trijų aukštų mūrinius namus, tačiau nėra nė vieno miestiečio, kuris galėtų ne tik tokį namą pasistatyti, bet ir jame gyventi“.
Šiaulių pietinėje ir vakarinėje dalyse buvo suplanuoti manufaktūriniai kvartalai, kuriose įsikūrė audimo, vilnonių, lininių audinių, odos ir metalo apdirbimo dirbtuvės. Jos veikė pagal centralizuotą organizacinę struktūrą – kiekviena manufaktūra turėjo vadovaujantį meistrą ir apskaitos raštininką, tiesiogiai pavaldų ekonomijos administracijai. Daugelyje jų dirbo baudžiauninkai ir samdyti amatininkai, tarp jų ir užsieniečiai.
A. Tyzenhauzo manufaktūrų teritorijose buvo pastatyti vienodo tipo darbininkų gyvenamieji namai. Šis urbanistinis modelis buvo pritaikytas ir Žagarės bei Joniškio apylinkėse, kurios priklausė Šiaulių ekonomijai.
Jo pastangomis Šiauliai įgijo modernų, tvarkingą ir reprezentatyvų pavidalą.
A. Tyzenhauzas pirmasis Šiauliuose įgyvendino racionalaus, suplanuoto miesto modelį, paremtą Apšvietos epochos tvarkos, simetrijos ir estetikos principais. Toks miesto planavimas buvo naujas reiškinys LDK, ir jis suformavo centrinę miesto struktūrą, kuri iš esmės išliko iki šių dienų.
Didelis dėmesys skirtas ir viešajai tvarkai. Miesto gyventojams buvo nustatyta pareiga rūpintis gatvių švara, statyti mūrinius, čerpėmis dengiamus namus, prižiūrėti apšvietimą ir dalyvauti miesto priežiūros darbuose. Iš surinktų mokesčių buvo sukurta vadinamoji komunalinė kasa, iš kurios finansuota miesto infrastruktūra, gatvės, tiltų ir vandens telkinių priežiūra, mokami gydytojų atlyginimai, ligonių priežiūra, gimdyvių globa, miesto švaros ir gaisrinės išlaidos, bei teikiama socialinė pagalba. Toks modelis buvo naujovė LDK miestuose ir žymėjo socialinės politikos formavimosi pradžią.
(Tęsinys – kitose „Atolankose“)
