Naujausios
Editos istorija aktuali ir JAV
Vakarą Šiauliuose pradėjo pati Edita – aktorė V. Juozaitytė perskaitė ištraukų iš šiaulietiškai parašytos knygos.
„Editas kompleksas“, savotiškas „Pietinia kronikų“ tęsinys, pasakoja istoriją iš kitos perspektyvos – paprastos merginos, kilusios iš Šiaulių pietinio rajono, akimis.
Pasak vakarą moderavusios Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovės dr. Nomedos Šatkauskienės, knyga „Pietinia kronikas“ tapo fenomenu, reiškiniu, „net prasilenkiančiu su normalybe, iškėlusio Šiaulius iš pietinio tiesiai į Holivudo kalvų aukštumas“.
Rašydamas naująjį romaną, R. Kmita sakė patyręs vidinį spaudimą: žinojo, kad po „Pietinia kronikų“ sėkmės nauja knyga vis tiek bus bestseleris – skaitytojai ją pirks.
„Aš nenoriu vien ant tos bangos, inercijos „važiuoti“. Visą laiką skaitau sau garsiai, žiūriu, kad skambėtų taip, kaip turi skambėti, stengiuosi, kad nebūtų bent jau prasčiau, negu buvo. Kai rašiau „Pietinia kronikas“, į pabaigą galvojau: pirmas romanas, jau reikia finalizuoti, nors dar tarsi turiu visokių priekaištų. Galvojau, kaip bus, taip bus, kitą knygą tikrai geresnę parašysiu. Bet kai ta knyga pradeda gyventi tokį gyvenimą, supranti, kad, ką berašysi, vis tiek visi lygins ir sakys: „Ai, vis tiek ne taip.“
Nuo „Pietinia kronikų“ iki knygos „Editas kompleksas“ praėjo devyneri metai. Kodėl tiek ilgai?
„Reikėjo kažkaip užgyventi tą istoriją, – sakė R. Kmita. – Norėjosi padaryti kuo geriau. Aš per tą laiką dar parašiau, nežinau, turbūt tris knygas, vieną pjesę išverčiau, dar kažką ten pridariau, bet „Edita“ visą laiką kažkur mintyse sukosi.“
Kai medžiagos romanui sukaupė tiek, kad nebežinojo, ką daryti, rašytojas nusprendė sukurti dramaturginį stuburą – taip prasidėjo pjesės, kuri galiausiai tapo Eglės Vertelytės režisuotu spektakliu „Šok, Edita, šok“, kūryba. Spektaklio premjera Šiauliuose vyko šių metų birželį.
Knygos pristatymo vakaras sutapo su kitu itin svarbiu įvykiu – spektaklio „Dance, Edita, Dance“ premjera Niujorko teatre. Kaip Edita atsidūrė Niujorke?
Pasak R. Kmitos, praėjusių metų rudenį Amerikoje atsidūrė Sondros Litvaitytės, šiaulietės, baigusios Juliaus Janonio gimnaziją, dėka. Būtent jai kilo idėja pristatyti Šiaulius ir pietinį Niujorke – tą padarė R. Kmita su romanu „Pietinia kronikas“, architektė Aušra Černiauskienė su paskaitomis apie Šiaulių architektūrą, režisierė Julija Juknaitė su dokumentiniu filmu apie pietinį, grupė „Colours of Bubbles“ su koncertais.
Nors idėja iš pirmo žvilgsnio atrodė gana beprotiška, žmonės renginiuose – ir po R. Kmitos skaitymų, ir po dokumentinio filmo rodymų – turėjo daug klausimų.
„Supratome, kad yra labai universalių dalykų, kurie žmones kabina. Yra ir labai lokalių, egzotiškų, apie kuriuos nori paklausti, sužinoti daugiau. Ir tada pagalvojome, kad reikia kažko daugiau.“
Tuo „daugiau“ tapo spektaklis. R. Kmitos pjesė buvo išversta į anglų kalbą. Spektaklio prodiusere tapusi Sondra organizavo kastingą, ieškojo teatro. Niujorke Editą vaidina amerikietė aktorė Annie Thomas, spektaklį režisavo lietuvių kilmės režisierė Rūta Mėta Pauliukaitytė.
Knygos pristatymo Šiauliuose vakarą laukė siurprizas – iš ekrano niujorkietė Edita kreipėsi į šiaulietę Editą. Aktorė patvirtino, kad Editos istorija jaudina ir už Atlanto: „Tai spektaklis apie mane septyniolikmetę.“
Apsuptas moterų
R. Kmita dažniausiai sulaukia šių klausimų: kodėl sugalvojai rašyti būtent apie Editą ir kaip sekėsi autoriui, vyrui, parašyti apie moterį?
„Sau visą laiką kartodavau G. Flobero frazę, kad „ponia Bovari – tai aš“, sakydavau: „Edita – tai aš.“ Man atrodo, kai esame įsimylėję, sutrikę, kai nežinome, kaip elgtis, kai apima pyktis ar kitos emocijos, mes esame labai panašūs. Mes vienas kitą suprantame, susišnekame, nes esame tai patyrę.“
Rašydamas romaną, R. Kmita skaitė knygas apie moterų psichologiją, obsesiją, žiūrėjo filmus, tinklalaides. Romane Edita įsimyli vaikiną, kuris apie tai nė nenutuokia, nes realybėje tėra keletas atsitiktinių susidūrimų. Rašytojas sakė iš paauglystės atsimenąs jausmą, kai bet kokius ženklus skaitydavo kaip labai reikšmingus, kaip būdavo svarbu, pažiūrėjo, nepažiūrėjo, ką sako horoskopai ir taip toliau.
„Čia visų mūsų istorijos, visos draugės tai praėjo“, – išgirdo įvertinimą iš kalbintų bendraamžių, su kuriomis kartu bandė prisiminti paauglystę, išsiaiškinti detales.
N. Šatkauskienė atkreipė dėmesį, kad Rimantas, būdamas literatūros tyrinėtojas, ir romanus rašo kaip meninį tyrimą – ne tiek pasikliauja savo fantazija, įkvėpimu, bet surenka labai daug medžiagos.
Skaitytojai domėjosi, ar, parašęs knygą, Rimantas geriau pažįsta moteris?
Rašytojas sakė ir taip visą laiką gyveno supamas moterų: vaikystėje – mamos, tetos, močiutės, studijavo lietuvių filologiją, tad kurse vyrai buvo visiška mažuma, humanitariniame lauke dirba irgi beveik vien su moterimis.
„Visas gyvenimas yra toks: šeimoje dabar esu aš ir trys moterys. Visą laiką jos aplink, man gal dėl to nebuvo baisu imti ir kalbėti moters vardu“, – sakė R. Kmita.
Rašytojas priminė, kad literatūroje įprasta praktika, kai vyras rašytojas rašo apie moters personažą: „Dramaturgai daugiausia sukūrė moterų personažų, bet dramaturgams niekas neuždavinėja šio klausimo.“
Kinematografiška kūryba
Naujojoje knygoje svarbias laikmečio detales atspindi ir filmai, klipai – herojė dirba videonuomos punkte.
Rašydamas knygą, R. Kmita daugybę filmų peržiūrėjo tarsi Editos akimis. Pagrindiniu įsimylėjimo filmu parinko „Purvinus šokius“, nors jis Lietuvoje nebuvo visų nunešęs viena banga, kaip, pavyzdžiui, „Titanikas“. Paaiškėjo, kad spektaklio aktoriai jo net nebuvo matę, tad teko daryti peržiūrą.
N. Šatkauskienės nuomone, visi R. Kmitos kūriniai yra labai kinematografiški.
„Galbūt ir „Editą“ pastatys kine, nes irgi labai daug yra laikmečio dvasios. Bet iš tikrųjų knyga yra apie jausmus, nes Edita yra labai daug apie save galvojanti, viską reflektuojanti, sprendžianti, abejojanti. Ta plotmė, kaip jinai mąsto, kaip subręsta, man atrodo, ir bus linija, kuri sujungs praėjusį laikmetį su šiuolaikiniu jaunu žmogumi, kuris irgi yra linkęs daug galvoti apie save. Tai bus universalus pagrindas, per kurį šiuolaikinis jaunas skaitytojas atpažins save“, – sakė N. Šatkauskienė.
Apie pietinio trilogiją – trečią knygą – R. Kmita kol kas dar negalvoja. Dažniau išgirsta klausimą, ar bus filmas?
„Tai dabar reikia laukti, kol prodiuseris perskaitys“, – juokavo R Kmita.
Vakarą rašytojas baigė, paskaitydamas romano ištrauką – Editos mintimis ir žodžiais.
