Naujausios
Gyvenimo vedimas
Vaikų dienos namus „Future Hub“ atidarė jauni žmonės Ernesta Nemanienė ir Gediminas Petkunas, į kompaniją pakvietę Elviną Kaminskį.
Namų vadovė Ernesta sako, kad tai buvo gyvenimo vedimas. Kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu jie savanoriavo, vedė kelias edukacijas vaikų dienos namuose „Tik tu“, kur dirbo jos draugė. Namuose begeriant kavą Gediminas pasakė, kad jis norėtų dirbti tokioje vietoje, kad tai prasminga duoti kažką vaikams.
„Mes abu nesame verslų darytojai, mums abiem pirmiausia kyla klausimas, ką aš galiu duoti kitam žmogui. Paskambinau draugei, bet ji pasakė, kad darbo vietų nėra. Važiuodami apgailestavome ir Gediminas tarsi juokaudamas tarstelėjo, kad ko mes čia pergyvename, reikia savo dienos centrą atidaryti. Ir aš staiga tariau: o kodėl ne? Per atidarymą Gediminas sakė, kad su manim reikia atsargiai juokauti, nes kaip mat prasideda veiksmas. Aš pajutau, kad mes galėsime čia vaikams savo patirtį atiduoti iš širdies, o ne taip, kaip kas nors liepia. Tai atvėrė galimybes mus tiems vaikams kažką parodyti kitaip, duoti, būti“, – užsivedusi pasakojo Ernesta.
Ji dirba V. Kudirkos progimnazijoje psichologo asistente ir Klaipėdos universiteto magistrantūroje studijuoja konsultacijų psichologiją.
Keliai su latviu Gediminu susikryžiavo dar prieš 9 metus, tačiau jis gyveno Anglijoje, Ernesta – Lietuvoje. Ryšys nutrūko po pirmo pasimatymo. Ir štai po septynerių metų Gediminas vėl jai parašė. Pradėjo bendrauti, pajuto, kad yra panašaus mąstymo, vyko gilūs pokalbiai. Gerus metus paskraidžius vienam pas kitą į Angliją ir į Lietuvą, Gediminas nusprendė, kad jam nebereikia tos Anglijos ir atvažiavo į Lietuvą. Šiauliuose gyvena nepilnus metus.
Gediminas pasakojo, kad 20 metų Anglijoje bandė pasijausti kaip namuose, bet taip ir nepavyko. Lietuvoje pajuto, kad jam čia gerai. Kol kas dar bando prisitaikyti, jau pradeda suprasti kalbą.
Gediminas turi lietuviškų šaknų. Jo tėtis – lietuvis, tačiau jis užaugo Latvijoje rusakalbių šeimoje. 18-os metų išvyko į Didžiąją Britaniją ir ten gyveno du dešimtmečius. Ten jis įgijo pedagogo profesiją, dirbo su raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Taip pat baigė dramos mokyklą, turi ir aktoriaus profesiją. Lietuvoje jau spėjo nusifilmuoti dviejose reklamose.
Su vaikų dienos namus lankančiais vaikais Gediminas kalba angliškai. Įdomu, kad vaikai laisvai su juo šia kalba bendrauja. Kartu lavina ir šios užsienio kalbos įgūdžius.
Įsikurti padėjo žmonių gerumas
„Aš auginu dvynes dukras. Joms tuoj sueis 10 metų. Man atrodė įdomūs Gedimino auklėjimo ir bendravimo metodai. Jis randa būdą kaip prieiti prie mano mergaičių ir joms parodo prasmę tame, ką jos daro, arba jo padedamos pradeda nebematyti prasmės tame, ką daro negerai“, – sako Ernesta.
Pati dirbdama mokykloje matė, kokių sudėtingų vaikų yra, norėjosi jiems padėti. Gediminas vaikų dienos namuose tapo užimtumo specialistu. Norint atidaryti vaikų dienos centrą, reikėjo socialinio darbuotojo. Ernesta dar yra įkūrusi viešąją įstaigą „Valandėlė sau“. Čia priklausomybių konsultantu dirbo Elvinas, turintis daug patirties dirbant su paaugliais, organizuojant jų patyrimines stovyklas. Jis sutiko prisijungti prie vaikų dienos namų veiklos.
Kilo patalpų klausimas. Nei Šiaulių miesto, nei Šiaulių rajono savivaldybės patalpų neturi. Vienai draugei, kuriai pasiūlė dabartines jų patalpas nuomotis, tuo metu jų nereikėjo ir ji pasiūlė jiems.
„Vaikų dienos namus įkūrėme iš žmonių suaukotų pinigų ir daiktų. Turiu draugę gydytoją, kuri turi daug sekėjų socialiniuose tinkluose. Ji yra kaunietė, bet gyvena Vilniuje. Savo socialiniuose tinkluose ji pasidalijo su savo sekėjais apie mūsų norus atidaryti vaikų dienos namus. Gydytoja paprašė žmonių, jai dėkingų pacientų, paaukoti lėšų į nurodytą vaikų dienos namų sąskaitą. Po šio posto pradėjo kristi pinigai į sąskaitą. Per parą žmonės suaukojo 1 500 eurų. Tai buvo kažkoks kosmosas. Tu jauti, kad Lietuvos žmonės yra tokie geri, šitaip prisideda. Mes jau turėjome ir nuomai, ir dažams, supratome, kad įsikurti mums užteks“, – vos sulaikydama ašaras graudinosi Ernesta.
Sulaukė dovanos ir iš kitos bičiulės – iš SEB banko Vilniuje atvežė 20 panaudotų kompiuterių.
„Ši draugė Dana Ivanauskaitė yra menininkė. Ji davė mums leidimą prekiauti džemperiais, ant kurių atspausti jos meniniai darbai. Kai žmogus išsirenka spalvą ir meno kūrinį ant to džemperio, ir jį nusiperka, pusė gautos sumos atitenka mūsų dienos namams“, – džiaugėsi vadovė.
Brolis jai sukūrė elektroninę parduotuvę, kuri yra tinklalapyje www.valandelesau.lt Ten galima pamatyti visas džemperių spalvas, pasirinkti meno kūrinį ir užsisakyti. Žada, kad ateityje atsiras ir marškinėlių.
Reikia išgyventi
Vaikų dienos centrai gauna finansavimą iš valstybės ir iš savivaldybės. Kadangi „Future Hub“ įsikūrė rugsėjį, jie tokio finansavimo negauna. Nors turi visus dokumentus dirbti su 25 vaikais, Šiaulių miesto savivaldybė iki metų pabaigos sutiko mokėti tik už 15 vaikų. Vienam vaikui skiriami 56 eurai, o turinčiam specialiųjų poreikių – 119. Už mėnesį gauna 700–900 eurų. Patalpų nuomai ir atlyginimams neužtenka.
„Mes dar jauni, maži, pradžia yra sudėtinga. Tenka pridėti iš savo atlyginimo, kad viską susimokėčiau. Reikia sulaukti kitų metų. Kažkur vasario mėnesį jau turėtume gauti finansavimą. Turime išgyventi“, – liūdnai kalba Ernesta.
Ji aktyviai rašo projektus, nors didelės patirties tam neturi. Rašė projektą, kad gautų išmaniąją lentą, projektorių. Nori vaikus mokyti kompiuterinio raštingumo. Vasario mėnesį rašys projektą, kad galėtų organizuoti vaikams emocinės paramos grupeles, auginti jų emocinį intelektą. Ieško psichologo, nes kol nėra baigusi magistrantūros, pati negali dirbti.
Vadovė pasakojo, kad vaikų dienos namus lanko autizmo spektro sutrikimą turintis berniukas. Jis sukelia daug rūpesčių, pykstasi su kitais vaikais, juos išbalansuoja. Tačiau Ernestai labai norėjosi nors kartą per savaitę suteikti galimybę mamai pailsėti. Per socialinius tinklus kreipėsi, kviesdama žmones savanoriauti. Atsišaukė V. Kudirkos progimnazijos specialioji pedagogė Austė. Ji ateina kartą per savaitę, padeda ir kitiems vaikams.
Laipteliais į viršų
Vaikų dienos centras veikia antradieniais – penktadieniais nuo 14 iki 19 valandos. Jį lanko 8–14 metų vaikai.
Gediminas pasakoja, kad čia laukia daug iššūkių: bandai vieną būdą bendraudamas su vaikais, matai, kad neveikia. Keiti kitą būdą. Tai – augantis procesas.
„Mūsų mintys gali būti vienokios, o realybėje jos gali veikti kitaip. Aš eksperimentuoju. Stebiu vaikus. Jei matau, kad vaikas atsitraukia, tada ieškau būdo, kaip prie jo prieiti“, – apie savo darbą pasakoja užimtumo specialistas.
Jis pastebėjo, kad vaikams patinka mėtyti. Pasiūlė mėtyti į kažką, tada pradėjo skaičiuoti taškus. Kai įjungė matematiką, vaikams nebepatiko. Tuomet grįžo prie mėtymo be taškų, kad visi būtų laimėtojai. Kai vaikai jausis gerai, bus galima ir matematiką įvesti.
Vaikai žaidžia beisbolą su iš popieriaus padarytais kamuoliais, lazdą pasidarę irgi iš popieriaus. Ernesta aiškina, kad tai gilesnis procesas, kad vaikas suprastų, jog beisbolą galima žaisti ne tik tada, kai mato beisbolo lazdą ir kamuoliuką, bet ir siekiama, kad tą beisbolą pamatytų kartono dėžėje, popieriuje. Užaugus jiems tokie įgūdžiai labai pasitarnaus.
Vaikams pasiūlė kompiuterio klaviatūra rašyti nedideles istorijas. Pastebėjo, kad nenori, ar neišeina. Tuomet pasiūlė pažaisti „Roblox“ žaidimą. Jis vaikams labai patinka. Pažaidus paprašė jį aprašyti. Tada jau jiems įdomu, rašo daugiau. Siekiama integruoti tai, kas vaikams patinka, kad nebūtų atstūmimo reakcijos. Taip laipteliais pamažu keliaujama į viršų.
Galimybė kitaip praleisti laisvalaikį
Dažnai dienos centrų darbuotojai kalba apie tai, kad didelė dalis vaikų į centrus ateina tik pavalgyti. Ernesta pasakoja, kad pačioje pradžioje buvo keturi berniukai, kurie ateidavo tik pavalgyti. Daugiau jokios veiklos nenorėjo. Buvo sunku. Dabar tokių vaikų nėra. Natūralu, kad vaikai išalksta, jie nori pavalgyti, jie čia pamaitinami, bet jiems įdomu ir kiti dalykai.
Elvinas juokiasi, kad jo patirtis dirbant su paaugliais didelio optimizmo nežadėjo. Sakė Ernestai, kad jei išgyvens metus, toliau viskas bus gerai.
„Jei tas vaikas kol kas ateina tik pavalgyti, svarbu, kad jis ateina. Jis tuo metu nebūna gatvėje ir neprisidaro kažkokių problemų. Kol jis valgo, aš galiu su juo pabendrauti, pasidomėti juo. Tai ilgalaikis procesas ir tas rezultatas toks: ateina, pavalgo, pabendrauja, pažaidžia. Iš ketvirto, penkto karto jau nori kažką veikti. Būna visaip, kartais jie pavargę, kartais aš pavargęs. Kartais jie neturi kantrybės, kartais aš neturiu. Tai tiesiog gyvenimas. Čia ateinantiems vaikams iš socialinės rizikos šeimų, turinčių mažiau galimybių, šis dienos centras yra pagalba kažkaip kitaip praleisti laisvalaikį arba pamatyti kitokių pavyzdžių. Gal šiuo metu jie nesupranta ir galvoja, kad čia yra nesąmonė, bet jie mato, kad su jais bendrauji, klausi, bandai sudominti“, – apie savo darbą kalba Elvinas.
Darbas su vaiku prasideda nuo elementarių dalykų. Pavyzdžiui, aiškinimu, kad prieš valgant reikia nusiplauti rankas, pavalgius išsiplauti lėkštę. Daugeliui tai yra natūralu, bet vaikui tai yra nauja. Jis to namuose arba nedaro, arba už jį padaro tėvai.
„Yra pandemija, kai tėvai daugybę dalykų daro už vaiką, o kai jam sueina 16 metų, reikalauja iš jo dalykų, kurių išmokti nesudarė erdvės, – pažymi Elvinas ir priduria: „Valgyti gaminame kartu. Vaikai pamažu drąsėja. Nuo to prasideda pokalbis apie mokyklą, apie santykius, meilę.“
Jis pasakoja, kad centre vaikai mokosi atsakomybės.
„Jeigu aš paklausiau arba mes susitarėme, jam yra keista, kad to susitarimo reikia laikytis, nes yra suaugusiųjų, kurie nesilaiko žodžio, pameluoja. Jiems ta atsakomybė – tai kosmosas, nes jie taip įpratę gyventi. Toks darbas yra nuolatinė kūryba. Kartais matai, kad vaikas yra labai pavargęs. Tiesiog jam pasiūlai pagulėti ir nieko neveikti. Aš galiu jį bandyti versti daryti pamokas, tačiau naudos nebus, jam tiesiog reikia poilsio. Jį mokykloje verčia, namuose verčia, o jis net nesupranta, dėl ko jis turi taip daryti. Bandai su jais kalbėtis, kad jie patys pradėtų mąstyti, kodėl jiems reikia mokytis ar daryti kitus dalykus. Kai vaikas supranta, kokią naudą tai neša, kad apsimoka, jis pakeičia nusistatymą. Kartais aš sakau: „Tiesiog ateik, čia yra maisto, yra šilta – jau yra pliusas. Šalia kažką paveiksime, pamokas padarysime.“ Jie pamato naudą“, – apie kelią į vaiko pasaulį sako Elvinas.
Suaugę vaikams gali atverti kitokį pasaulį
Ernesta norėtų vaikų dienos centrą lankančius vaikus nuvesti į įvairias miesto vietas, praplėsti jų pasaulį.
Paklausus, ko jiems dabar trūksta labiausiai, Gediminas atsako: „Vaikų.“
Natūralu, kad kasdien visi vaikai nesusirenka. Norint, kad žaidimas būtų sėkmingas, reikia daugiau vaikų. Tikisi, kad po Naujųjų centras įgaus dar platesnę veiklą.
Šiuo metu jiems labai reikėtų 15 sulankstomų stalų su kėdėmis, kad kiekvienas turėtų savo darbo erdvę, sėdmaišių.
Vaikų dienos namai įsikūrę Vytauto ir Žemaitės gatvių sankryžoje, šalia ten esančios vaistinės. Vaistininkės pasveikino juos su įkurtuvėmis, padovanojo vitaminų.
Praleidę laiką vaikų dienos namuose, jo lankytojai namo dažniausiai vyksta miesto autobusais. Ernesta sako, kad jai dažnai suveikia „mamiškumas“, pasidaro gaila lietuje tamsoje stotelėje laukiančių vaikų, susisodina juos į savo automobilį ir išvežioja po namus.
Neseniai iš Šiaulių moterų LIONS klubo dovanų gavo skalbyklę ir džiovyklę. Jos Ernestai reikėjo, kad tuo metu, kol vaikai laiką leidžia centre, ji galėtų išskalbti, išdžiovinti ir atiduoti švarias mažųjų mokyklines uniformas, kurios kartais labai „prašosi būti išplautos“.
Paklausti, kaip pasitinka Kalėdų šventes, atsako: „Kūrybiškai.“ Kitą savaitę iš popieriaus darys eglutę ir visas dekoracijas.
„Bus kukliai ir daug popieriaus“, – juokiasi.
Prieš gražiausias metų šventes šie jauni ir iniciatyvūs žmonės dėkoja visiems, juos parėmusiems ir padėjusiems įveikti įsikūrimo rūpesčius, ir taip pat viliasi ateityje sulaukti žmonių pagalbos, kuri gali atverti vaikams naujo pažinimo vartus, praplėsti jų pasaulį, ištraukti juos iš gatvės ir padėti atsilaikyti nuo rizikingų pagundų.
