Naujausios
Susergame dažniausiai visiškai netikėtai. Ir tas ekspromtas lietuviškoje sveikatos apsaugos sistemoje gali kainuoti net gyvybę.
Antai, blogai pasijuto vyresnio amžiaus žmogus, kelis dešimtmečius sąžiningai dirbęs ir mokėjęs privalomąjį sveikatos draudimo mokestį. Šaltkrėtis, silpnumas, aukšta temperatūra.
Pasikvietė greitąją pagalbą. Ši nuvežė į vieno Kauno apskrities rajono ligoninės Skubios pagalbos – priėmimo skyrių. Čia apžiūrėjo, į veną sulašino skysčių. Iškvietė taksi – keliauk namo.
Namuose ir vėl – nieko gero. Naktį iš kito, už šimto kilometrų esančio miesto pagelbėti tėvui važiuoja dukra. Veža į Kauno klinikų Priėmimo – skubios pagalbos skyrių. Čia nustato podagros priepuolį, stiprų kraujagyslių uždegimą ir išsiunčia atgal į rajono ligoninę.
Pirmą dieną toje ligoninėje žmogus dar sąmoningas, jaučiasi pakenčiamai. Antrąją jau nebeišlipa iš lovos, nepajėgia net šnekėti. Neatsako į artimųjų skambučius.
Dukra, namuose palikusi mažametį vaiką, vėlų vakarą važiuoja į rajono ligoninę. Tėvas atrodo baisiai. Lašelinė išsipylusi. Ligonis nevalgo ir nekalba. Slaugytoja teisinasi nespėjanti visų sužiūrėti. Ligonių daug, o ji dirba viena.
Dukra beldžiasi į gydytojo kabineto duris. Niekas neatidaro. Praveria duris – kabinete tamsu. Gydytojas ant sofutės snaudžia, o gal miega. Sutrukdytas kiek suirzo. Bet pavyko sužinoti bent tiek, kad ligoniui – sepsis. Kelti į Reanimacijos skyrių esą nėra reikalo, nes būklė, anot gydytojo, – stabili.
Tik paklausia, ar ligonis visuomet toks nekalbus. Kad pacientas, paprasčiausiai, jau nepajėgia kalbėti, gydytojas nesupranta. Arba apsimeta nesuprantąs.
Dėl sepsio vyrą kamuoja baisūs skausmai. Dukra ieško pažįstamų, kurie padėtų sunkios būklės tėvui rasti palatą kurioje nors Kauno ligoninėje. Vietų nėra, bet gal atsiras rytoj, kai išrašys pasveikusius pacientus.
Dukra neturi kitos išeities, kaip sėdėti palatoje iki vidurnakčio, valgydinti tėvą, girdyti jį arbata, ir motyvuoti vis nespėjančią slaugytoją, kad pastatytų naują lašinę, kad suleistų nuskausminamųjų ir antibiotikų.
Kai pagaliau išreikalavus visko, kas priklauso, ir aprimus skausmams, tėvas gali ramiai miegoti, dukra eina pernakvoti pas gimines. Ryte vėl stos į kovą dėl tėvo gyvybės.
Kitą rytą, pasitelkus pažįstamus medikus, pavyksta įtikinti rajono ligoninės gydytoją, kad ligoniui reikalinga angiochirurgo konsultacija. O tokio specialisto šioje ligoninėje nėra.
Ligonį pagaliau greitosios pagalbos automobiliu vėl išveža į Kauno klinikų Priėmimo – skubios pagalbos skyrių. Čia praeina visa diena, kol apžiūri visi specialistai, ir vakare pagaliau gauna vietą palatoje.
Tą patį vakarą ligonį skubiai operuoja. Kelias dienas laiko reanimacijoje. Paskui perkelia į skyrių. Po operacijos likusios gilios žaizdos. Tačiau tretinio lygio ligoninė negali laikyti tiek, kad žaizdos užgytų, ir pacientas visiškai pasveiktų. Vėl siųs į rajono ligoninę. Ten važiuoti – rizika.
Tenka prisiregistruoti Kaune, kad patektų į kurią nors antrinio lygio Kauno ligoninę. Ten gydo porą savaičių. Ligonis sveiksta. Tačiau vėl ilgiau kaip dvi savaites laikyti negali. Išsiunčia namo. Nors žaizdos dar neužgijo. Teks gydytis ambulatoriškai. Perrišinėti žaizdų atvažiuos slaugytoja.
Tokia sveikatos apsaugos sistema.Tik apgydytas, bet neišgydytas ligonis mėtomas lyg karšta bulvė. Iš vienos ligoninės į kitą. Nuo vieno mediko prie kito. Kartu su pacientu mėtoma ir gydytojų atsakomybė. Jeigu vėl kas nors baisaus nutiks, mėtys kaltę vienas kitam.
Ar valstybė labai nuubagėtų, jeigu, patekęs kad ir į universitetinę ligoninę, žmogus galėtų joje būti tol, kol visiškai pasveiks? Juk ligonio išlaikymas kainuoja ir antrinio lygio įstaigose. Ir slaugytojos kasdienis važinėjimas pas pacientą į namus valstybei kainuoja.
Girdžiu argumentą, jog tretinio lygio gydymo įstaigose dirba ypač aukšto lygio specialistai. Jų pagalba reikalinga daugeliui ligonių. Klinikų palatose trūksta vietų. Bet ar tikrai ir ar visada? Veikiau pati sveikatos apsaugos sistema verčia gydytojus išrašyti pusiau pagijusį ligonį.
Man asmeniškai atrodo baisu, kai gimdyvės po Cezario pjūvio metamos iš ligoninės po dviejų – trijų dienų, net neištraukus siūlų iš susiūtų žaizdų. Tai moterį – motiną, žmogų ir žmogiškumą paminanti sveikatos politika.
O jeigu jau viskas matuojama pinigais, tuomet kyla logiškas klausimas, kodėl tretinio lygio klinikose dirbantiems aukšto lygio specialistams, atliekantiems sudėtingas operacijas, kartais mokama mažiau negu retkarčiais į rajonų ligonines atvažiuojantiems ne tokio aukšto lygio specialistams? Todėl, kad rajonų gydymo įstaigų vadovai džiaugiasi, kad nors bent kas pabudėti ar pakonsultuoti ligonių atvažiuoja ir pasiruošę jiems mokėti tiek, kiek reikės?
Išeitų, jog gydymasis lyg loterija: gali laimėti, jei pakliūsi pas tikrą gydytoją arba gauti tuščią bilietą, jei pakliūsi pas abejotinos kompetencijos specialistą. Skirtumas tik toks, kad loterijoje prarandi vos kelis eurus už loterijos bilietą, o ligoninėje gali prarasti netgi gyvybę.
–-
Nesinori visos Lietuvos sveikatos sistemos piešti vien tamsiomis spalvomis. Universitetinėse, o kai kada ir regionų bei rajonų ligoninėse yra nemažai Hipokrato priesaikos skrupulingai besilaikančių savo srities žinovų, puikių chirurgų, kardiologų, traumatologų, endokrinolų, neurologų, gastroenterologų ir kitų specialistų, pas kuriuos rikiuojasi eilės pacientų, laukiančių vizito po kelis mėnesius.
Deja, kai prireikia skubios neatidėliotinos pagalbos, nėra kada laukti ir negali rinktis. Tiesiog loterija į kokio gydytojo rankas pakliūsi. Ypač, jeigu gyveni rajone. Todėl kartais pavydu didmiesčių gyventojams, kurie turi daugiau galimybių. Ir jomis neretai dargi piktnaudžiauja.
Neperseniausiai teko pabuvoti Šiaulių ligoninės Priėmimo – skubios pagalbos skyriuje. Greitoji pagalba atveža jauną vyruką. Lyg didžiausią, nepaeinantį ligonį į patalpas įveža gulintį. Slaugytoja įeina už širmos „priduoti“ nelaimėlį gydytojams. O tas, pasinaudodamas proga, sugriebia savo maišelį, nušoka nuo ratukų ir pabėga. Nei ačiū, nei išgraužk.
–-
Kartais pavydu ir gerų šeimininkų augintiniams, kuriuos beatodairiškai myli ir šeimininkai, ir veterinarijos gydytojai, besistengiantys suteikti visas įmanomas paslaugas.
Antai pavasarį, po įtemptų kovų dėl priešingos lyties atstovių konkurentai apkramtė vienos šeimos katinuką. Žaizdos negijo. Vargšelis prarado apetitą, sulyso. Šeimininkė nuvežė augintinį į rajono centre esančią gyvūnėlių kliniką. Čia apžiūrėjo, paskyrė vaistų ir pakartotinį vizitą po trijų dienų.
Situacija šiek tiek pagerėjo. Bet ne tiek, kiek reikėjo. Veterinarijos gydytojas įtarė sepsį. Nedelsdamas patarė šeimininkams vežti katiną į stacionarią kliniką Kaune. Čia pilkio žaizdos buvo išoperuotos, atlikti išsamesni tyrimai. Gyvūnėlis savaitę praleido stacionare. Visiškai pasveikęs grąžintas šeimininkams. Žinoma, tas malonumas kainavo kelis šimtus eurų. Bet ko nepadarysi dėl mylimo augintinio.
Tai gal būtų teisingiau ir žmonių įmokas Privalomojo sveikatos draudimo fondui laikyti individualiose sąskaitose ir, atėjus tai dienai, kai prireikia medikų pagalbos, žmogus pats susimokėtų už paslaugas tai ligoninei, kurią pats pasirenka, o ne tai, kuri, jo nelaimei, priklauso pagal gyvenamąją vietą.