Naujausios
Idėjos, kurią įgyvendinti padėjo Šiaulių m. savivaldybės Sporto skyrius bei „Gubernija“, generatorius – šiaulietis kultūrologas ir teisininkas Jonas Nekrašius. Prieš keletą metų Juozo Vinčos vardo gatvė atsirado Vinkšnėnuose, Šiaulių rajone.
Į legendinio šiauliečio atminimo iškilmes iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos bei Šiaulių atvyko gausus būrys Juozo Vinčos artimųjų ir giminaičių.
Žinomiausia sporto pasaulyje tarp dalyvavusiųjų – Klaipėdoje gimusi 77-erių Larisa Vinčaitė, Juozo Vinčos dukterėčia. Krepšininkė, pasaulio suaugusiųjų (1971) ir Europos jaunių čempionė (1965, 1967) su TSRS rinktinėmis, LTSR rinktinei 1967–1971 metais atstovavusi 41-eriose rungtynėse, keturis kartus Lietuvos čempionė ir TSRS čempionato trijų bronzos medalių laimėtoja su Vilniaus „Kibirkštimi“.
Iš pradžių svečiai buvo pakviesti į Šiaulių m. savivaldybę, kur su jais susitiko vicemeras Justinas Švėgžda. Vakare visi rinkosi į „Guberniją“. Čia Larisa Vinčaitė papasakojo, kad ir tarybiniais metais Juozas Vinča būdavo gana dažnai minimas straipsniuose apie jos pasirodymus krepšinio aikštelėje.
„Išties atrodė, kad tai buvo svarbus Lietuvos sporto istorijos puslapis“, – sakė L. Vinčaitė. Ji labai džiaugėsi, kad organizatoriai ją įkalbėjo „kažką padaryti dėl istorijos“ ir minėjo, kad kai kurie giminaičiai, kvietimą iš pradžių priėmę nelabai entuziastingai, galiausiai vis tik susiruošė ir „net nesitikėjo, kad viskas gali būti taip gražiai ir prasmingai suorganizuota“.
Boksininko Vinčos pasiekimas olimpiadoje, kur jis pasidalijo 5–8 vietas su dalyviais iš Kanados, Airijos ir Didžiosios Britanijos, buvo geriausias Lietuvos olimpiečių rezultatas olimpinėse žaidynėse tarpukariu. Tuomet jis pirmąją savo dvikovą prieš Prancūzijos atstovą laimėjo, o kitoje lietuvį antrajame raunde nokautavo boksininkas iš Pietų Afrikos, kuris vėliau pralaimėjo dvikovą dėl trečiosios vietos ir galutinėje įskaitoje liko ketvirtas. Iš viso pussunkio (iki 79 kg) svorio kategorijos turnyre varžėsi 20 sportininkų iš 17-os valstybių.
Tarp pirmųjų Juozo trenerių buvo jo brolis Česlovas, bokso pradžiamokslį išėjęs Rusijoje, į kur Vinčos buvo pasitraukę per Pirmąjį pasaulinį karą. Taip pat – žinomas atletas Petras Rimas, 1923 m. suorganizavęs sporto būrelį žemės ūkio kooperatyvų sąjungoje „Gamintojas“. Šio būrelio, vėliau pavadinto „Darbas“, treniruotės vyko labai skurdžiomis sąlygomis. Netrukus Juozas Vinča buvo pakviestas į Lietuvos dviratininkų sąjungos Šiaulių skyriaus sporto klubą, kur jau buvo gausu įvairių sporto šakų sekcijų bei geresnė treniruočių bazė.
1926-ųjų pavasarį atletas pradėjo tarnybą kariuomenėje ir Kaune tobulino bokso įgūdžius jau atstovaudamas LDS Kauno skyriui, jį treniravo ir Steponas Darius.
Prieš 1928 m. olimpines žaidynes Amsterdame, kad boksininkas geriau joms pasiruoštų, Lietuvos sporto lyga komandiravo jį į Prancūziją. Ten Vinča porą mėnesių treniravosi ir rungtyniavo.
Po olimpiados atletas išvyko į JAV ir praleido ten beveik 3 metus. Pateko į legendinio Juozo Žukausko (geriau žinomo kaip Jack Sharkey) aplinką, rungtyniavo kaip profesionalas, nes gaudavo už tai atlygį. Tačiau kai patyrė traumą, sugrįžo į Lietuvą, į Klaipėdą.
Uostamiestyje tarnavo pasienio policijoje ir vėl tapęs sportininku mėgėju boksavosi atstovaudamas Policijos sporto klubui bei treniravo kitus. Tarp jo auklėtinių buvo kiek vėliau Šiaulių bokso tėvu pakrikštytas Vaclovas Peleckis (1910–2009). Pastarojo vardas į Šiaulių miesto bokso istoriją irgi įrašytas aukso raidėmis. Peleckis buvo pirmasis 1968 m. olimpiados sidabro medalio laimėtojo Jono Čepulio, į Šiaulius atvykusio iš Zvanagalos (Pasvalio r.) ir dirbusio Gelžbetonio konstrukcijų gamykloje-2, o paskui persikėlusio į Kauną, treneris.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pirmasis bokso profesionalas Lietuvoje Vinča atsidūrė Rygoje, o nuo 1950-ųjų jau gyveno JAV.
Bokso dvikova „Gubernijos“ rūsiuose ir papildytas ekskursijų maršrutas
Tiesiog neįtikėtinas sporto kelias, nuvedęs Vinčą iš provincijos į Kauną, o vėliau – ir į Paryžių, Grenoblį, Amsterdamą, Londoną bei JAV, vertintinas ir šiandieninės bokso sporto bendruomenės. Renginyje dalyvavęs Lietuvos bokso federacijos prezidentas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Darius Šaluga Vinčą vadino „nemirtingu žmogumi, kurį turi Šiauliai ir Lietuva“. Sakė, kad didžiuojasi šiauliečiais, o jų sporto atminties išsaugojimo iniciatyvas vadino unikaliomis.
Tiek pats Juozas Vinča, tiek ir kiti jo šeimos nariai, yra dirbę „Gubernijoje“. Tad ir sąsajos su šia seniausia Lietuvos įmone, gyvuojančia nuo 1665 metų ir švenčiančia 360 metų sukaktį, nebuvo atsitiktinės.
Iškilmingą renginį paįvairino kvietimas prieš atminimo lentos atidengimo ceremoniją nusileisti į gamybinių patalpų rūsį. Čia įrengtame keliolikos deglų apšviestame ringe buvo surengta parodomoji dviejų boksininkų dvikova, perkėlusi visus į šimtą metų atgal tvyrojusią atmosferą. Dabar ringe kovojo Matas Norkus ir Edvinas Strautininkas, o teisėjavo Vytautas Sližys. Vienam iš sportininkų asistavo bendravardis Peleckio sūnus, taip pat bokso treneris Vaclovas.
Pasibaigus dvikovai Vinčos atminimo lentą iki tol dengusį audeklą nuėmė jaunieji Šiaulių bokso atstovai, Europos jaunių bei jaunučių pirmenybių dalyviai – bronzos laimėtoja Gabrielė Sinickaitė ir 5-ąją vietą iškovojęs Dominykas Garbenis.
„Gubernijos“ gamybos vadovas Mindaugas Bistrickas pasidžiaugė, kad kartu su Šiauliais auganti įmonė remia ir miesto sporto komandas, o ši atminimo lenta nuo šiol papildys rengiamų ekskursijų po įmonę maršrutą. Taip sklis žinia ir apie legendinį šiaulietį sportininką.
Išleis knygą
Iškiliąją Šiaulių ir Lietuvos bei išeivijos sporto asmenybę primins ne tik atminimo lenta, vardinis raktų pakabukas, ženklelis su Vinčos portretu, du ekslibrisai, kuriuos sukūrusi grafikė Lolita Braza juos padovanojo Larisai Vinčaitei, bet ir 2026-aisiais pasirodysianti knyga apie Juozą Vinčą.
Ją rengia kultūrologas Juozas Nekrašius, talkinant klaipėdiečiui sporto istorikui ir Klaipėdos sportininkų namų-muziejaus vadovui Algirdui Vaicekauskui. Atsiliepė ir Vinčos šeimos žmonės, giminaičiai, pasidaliję unikaliomis ir niekur nepublikuotomis nuotraukomis bei istorijomis. Visa tai apibendrins jau baigiama rengti ir greitai pasirodysianti knyga.
Nekrašius pasidalijo su renginio dalyviais ir keliolika pagrindinių Vinčos gyvenimo bei pasiekimų faktų. Daugiausiai sportinių laimėjimų pasiekęs bokse, Vinča iš pat pradžių dar buvo ir sunkiaatletis, kai 1926-aisiais pelnė Lietuvos čempionato bronzą. Tai buvo jo pirmasis respublikinėse varžybose laimėtas apdovanojimas.
Lietuvos bokso čempionu jis tapo 4 kartus: 1926, 1927, 1928 ir 1934 m. Vinča buvo ir Pabaltijo (toks terminas tarpukariu vartotas labai dažnai apibūdinant Baltijos valstybes) ir Rytų Prūsijos čempionas. Antrojoje savo sportinės karjeros pusėje Vinča taip pat buvo imtynininkas, dalyvaudavęs ir kečo, populiaraus tarp žiūrovų imtynių atmainos-šou, pasirodymuose.