Naujausios
Nuo ko prasidėjo Sąjūdis
– Brežnevinės stagnacijos laikais, remiamas tarybinių funkcionierių šiauliečių, puikiai melžiau socialistinę karvutę Šiaulių šlovei ir miestiečių labui. Kartu su kitais partiniais balsavau už TSRS griūties pradžią, kai nuo TSKP skėlėme LKP. Padėjau partinį bilietą tik tuomet, kai Lietuvai nebereikėjo LKP, nes pati Lietuva tapo Sąjūdžiu. Kai Sąjūdis tapo nebelietuva, tapau LR piliečiu, t.y. niekuo netapau. Buvau XX a. antros pusės Lietuvos maža maža dalelytė, ja ir esu, – apie „socialistinės tėvynės“ pabaigos pradžią kalbėjo Vilius Puronas.
– Nuo ko Jums prasidėjo Sąjūdis?
– Ne vienerius metus rinkau spausdintą medžiagą, partiniu bilietu ir Vykdomojo komiteto pažymėjimu prisidengęs slapta domėjausi lietuvybe tam, kad atsiradus galimybei paskelbčiau 27 dalių tęstinį straipsnį apie Lietuvos heraldiką miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“. Kas mane vertė tai daryti tuomet, kai Vytis buvo politinis nusikaltimas, o mano vadovai Brežnevą gerbė? Tu, Tėvyne, kuri buvai gyva ir LTSR būsenoje, ir atgimstanti Sąjūdžiu.
Plūstelėjo neformalioji spauda. Tai buvo naujas reiškinys, neįprastas. „Sąjūdžio žinių“ pirmasis numeris, egzotiška ir drąsi vertybė, mane pasiekė šviestas peršviestas, daug vietų pieštuku taisytas. Atsišvietėme mudu su Petru Labanausku, Vykdomojo Komiteto bendrojo skyriaus vedėju. Jo žinioje tuomet buvo dauginimo aparatas. Vėliau pasirodė daugybė kitokių prosąjūdietiškų laikraštukų, kaip atsvara tarybiniams oficiozams „Tiesai“ ir „Komjaunimo tiesai“, rajoniniams laikraščiams. Žmonės juos godžiai pirko. Girdėjau nuogirdas, kad kai kas iš to visai gražų kapitaliuką susikalė.
– Pasirodė ir naujoji Šiaulių spauda. Jus, Viliau, prisimenu kaip šiaulietiškos spaudos žinovą.
– 1989–1993 m. laikotarpyje suskaičiavau apie 35 laikraštinio pobūdžio spaudinius. Tų, kurie man pakliūdavo, nebepaleisdavau, rinkau. Toji gausa vėliau įpareigojo mane pratęsti Šiaulių laikraštijos statistiką („Šiaulių naujienose“ „Kaip pilypai iš kanapių“, 1995 05 06). Tai buvo tarsi tęsinys ankstesniojo straipsnio „Šiaulių laikraštijos istorija“, kuris buvo patalpintas 10 000-ajame „Raudonosios vėliavos“ numeryje 1988 m.
– Jūs kaip ir kolekcionavote to meto neformaliąją spaudą. Ką sukaupėte?
– Negaliu sakyti, kad kolekcionavau, tiesiog įdomesnius egzempliorius priglausdavau. Dabar mano, pavyzdžiui, prosovietinių laikraštėlių rinkinėlis, yra šiokia tokia vertybė.
Atvažiavo broliukas Eugenijus: „Žiūrėk, Viliau, ką atvežiau. Panevėžio stotyje tau nupirkau. Buvo gėda žmonių...“ – ištiesė rusišką laikraštpalaikį „Jedinstvo“ (Nr. 1, 1989 m. kovas). Žiūrėjau kaip ožys į naujus vartus. Kas per cūdai, neformalus oficiozas?
Nuo to laiko pamilau prosovietinę makulatūrą, pirkau kur papuolė, kaupiau. Jutau, kad tuojau bus retenybių retenybė. Užsiprenumeravau Pabaltijo karinės apygardos organą „Za Rodinu“. Jei iš Sąjūdžio inspiruotų leidinukų spinduliavo lietuviška Tiesa, Dora, Šviesa, tai iš prosovietinio spaudalo plūdo artima ir pažįstama „polupravda“, visiškas ideologinis pasimetimas ir baimė: „Tarybinė Tėvynė pavojuje, draugai!“ Sukaupiau beveik pilnus komplektus „Vienybė-Jedinstvo-Jednoscz“, Interdviženije Litvy“, „Vmieste i na ravnie“, ėjusio ir lietuviškai „Lygūs ir drauge“ pavadinimu, ir kt. Netruko pasirodyti šiaulietiškasis „Signal“ rusų kalba, kuris, išsigandęs savo fašistinio pavadinimo, antrajame numeryje persikrikštijo į „Naš putj“ („Mūsų kelias“), kelis savo numerius dubliavęs „vietos kalba“. Dar ir dabar meiliu žvilgsniu paglostau spėjusius susikaupti rinkinius. Dauguma jų, taip pat ir šiaulietiškasis „Naš putj“, buvo spausdinti užsienyje ir karinėmis mašinomis nelegaliai įvežti į Lietuvą.
Sąjūdis Vykdomajame
– Sąjūdžio grupė buvo įsikūrusi ir miesto Vykdomajame komitete, jai priklausėte ir Jūs. Kaip tai buvo galima padaryti?
– Todėl, kad Šiauliuose antagonistinės dvivaldystės nesijautė. Tiesa, buvo savotiškas pasimetimas valdymo prioritetuose, tačiau tos netvarkos, kuri lydi bet kokią revoliuciją, mieste nebuvo. Miesto ūkis tvarkėsi.
Kai 1988-ųjų pabaigoje Sąjūdžio miesto taryba pasiūlė įkurti grupelę miesto Vykdomajame komitete, mums atrodė normalu, nieko didvyriško. Juk tokia ar kitokia atstovavimo forma tuose rūmuose – natūralus tiltas tarp opozicijos ir pozicijos. Tuometiniai miesto vadovai: pirmininkas A. Morkūnas, pavaduotojas Z. Sabalys netiesiogiai rėmė tautos Atgimimą, kiti vadovai buvo geri savo reikalų žinovai, bet garsintis oficialiais Sąjūdžio nariais negalėjo. Sąjūdis – tai oficiali opozicija tuometinei valdžiai. Kaip susidvejinti sėdint valdininko kėdėje?
Mums, vidutinio kalibro tarnautojams, tai nebuvo sudėtinga. Užsirašėme septyniese: aš – miesto vyriausiasis dizaineris, bendrojo skyriaus vedėjas Petras Labanauskas, VK pirmininko padėjėja Nijolė Galinienė, administracinės komisijos atsakingoji sekretorė Birutė Žymantienė, švietimo skyriaus darbuotoja Virginija Žlabienė, Aldona Ramanauskienė iš Civilinės metrikacijos skyriaus.
Po kurio laiko, gal praėjus kokioms trims savaitėms, mane pasiekė gandai, kad LKP Šiaulių miesto komiteto pirmojo sekretoriaus Vaclovo Volkovo nurodymu mus numatyta išmesti iš darbo, nes „kitose organizacijose būti sąjūdininkais galima, o Vykdomajame Komitete – ne“. Instinktu nejutau grėsmės, plepalai. Panašu į centralizuotą komandą iš Vilniaus, kurią vykdyti vietos vadovams nebuvo nei noro, nei suinteresuotumo. Be to, labai greitai kito situacija.
Inteligentijos sambūris Bijotėje
– Devyniasdešimtųjų metų pabaiga – Sąjūdžio laikas – jau istorija. Daug kas užrašyta, bet daug kas – ir pamiršta. Ką iš to laiko prisimenate?
– Šiaip stengiuosi nieko nepamiršti. O apie Sąjūdį... Pirmasis viešesnis Sąjūdžio inteligentijos sambūris buvo organizuotas 1988 m. rugsėjo pradžioje Bijotės poilsiavietėje, kuri priklausė Šiaulių „Ventos“ baldų susivienijimui.
Oficialiai tas sambūris vadinosi Lietuvos kultūros fondo Šiaulių miesto rėmimo grupės aktyvo kūrybine stovykla „Persitvarkymas: kultūros situacija“. Kažkas nauja, pakilu. Pamenu pasisakant vilniečius Romualdą Ozolą ir profesorių Jokūbą Minkevičių, mūsiškį inžinierių Joną Keldušį, Vaclovą Vingrą, save ir kitus. Buvo kalbama apie atgimimą, apie lietuvybę, apie dusinančią brežnevinę stagnaciją. Buvo ir Trispalvė.
Scenoje pasirodė Šiaulių dramos teatro aktoriai, kurių veidai rodė, kad jie dirba labai lietuvišką tėvynės mylėjimo darbą. Kilniais balsais vertė tarybų valdžią – nekompetentingą ir netikusią. Prisimenu, kad artistams-kritikams trūko abėcėlinių ekonomikos žinių, todėl jų pasirodymai atrodė lėkštoki.
Prisvilusio blyno kulinarams publika darė nuolaidas: juk bendražygiai. Toje scenoje pamačiau ir savo parodiją, mat, jų supratimu, buvau stagnacinio aparato sraigtelis, todėl, žinoma, reakcionierius. Buvo rodomi mano jefreitoriški judesiai, šūkaujama: „Mes – provincija ir nėra ko gėdytis!“
Publika nesijuokė, o aš įširdau. Esu juk dėkingas personažas, mane lengva parodijuoti taip, kad publika kristų iš koto.
Trispalvė ant vandentiekio bokšto
– Minėjote, kad situacija sparčiai kito. 1988 metų vasario 16-ąją miesto valdžios įstaigose (taip pat ir miesto laikraščio redakcijoje) buvo budima vos ne iki ryto ir kas valandą partijos komitetui pranešinėjama apie situaciją, o po metų Lietuvos Nepriklausomybės diena paminėta oficialiai ir iškilmingai. Jus, Viliau, turėjote būti atsakingas už Vasario 16-osios puošybą?
– Iškart turiu pasakyti, kad niekas žvyro į guolius nepylė: miesto puošimo mechanizmas, mano puoselėtas anais stagnacijos metais, sukosi negirgždėdamas, žmonės dirbo su entuziazmu, įmonių vadovams pritariant ir materialiai remiant.
1989-aisiais Vasario 16-ąją pirmą kartą po karo buvo nutarta pažymėti laisvai, iškilmingai ir gražiai. Ir, žinoma, visiškai kitaip, kaip iki tol buvusias tarybines šventės: tarybinę atributiką keisti tautine, o miesto puošimo projektą derinti su miesto Sąjūdžio taryba, o ne su LKP miesto komitetu.
Miesto sąjūdininkai, matyt, buvo gavę instrukciją iš Vilniaus savo veikloje nesinaudoti esamu valdžios aparatu. Viską turėjo padaryti atgimstanti tauta. Tauta buvome mes visi, nes turguje nenusipirksi naujos. Instrukcija – sau, o gyvenimas – sau.
Pergalės aikštės buvo numatyta nepuošti ir ten šventės nešvęsti, kol stovi tarybinis karys su PPŠ automatu. Renginį teko įsprausti Gegužės 1-osios gatvėje (dabar Vasario 16-sios).
Scenarijuje numatyta iškelti tautinę vėliavą virš vandentiekio bokšto, dominuojančio miesto siluete. Ši vėliava buvo šventės pagrindinė ašis, pagrindinis akcentas: bažnyčia turėjo šventinti, tautinių šokių ansamblietis – nešti, sąjūdiečiai – iškelti. Man – ne tiek ideologiška, kiek inžinerinė užduotis. Vandentiekininkams pateikiau stiebo su matomomis atsparomis (duoklė tuometinei madai) eskizą. Smaige atstojo pusmetrio skersmens aliuminio rutulys su žaibolaidžiu. Tipinė vėliava netiko, nes išnyks aukštybėje, dangaus mėlynėje. Komunalininkams teko siūti specialią, 3x6 m dydžio. Iškilo audeklo problema. Raudonojo liko nuo anų švenčių, geltoną ir žalią reikės dažyti. Dažų, kaip visada, nėra. Be to, audeklas, nepritaikytas tokiai burei, vėtrų pagairėje bematant turėjo pavirsti skutais.
Transparantus pakeičiau eglių ar pušų vainikais. Vietoj Vladimiro Lenino fasaduose atsirado Vytis sukryžiuotų trispalvių fone. Pagrindinį Vykdomojo komiteto pastato portalą puošti nederėjo iš etinių paskatų (kol sąjūdietiškoji valdžia neįsikūrė ten), todėl buvo nutarta dekoruoti antraeiles duris į priėmimo skyrių. Tautinių trispalvių ir Vyčio kompozicijos puošė naująsias Vilniaus gatvės arkas ir Saulės laikrodžio postamentą. Žmonės mane kvietė konsultuoti darant vainikus, kuriuos numatyta dėti ant Lietuvos karių kapų senosiose kapinėse.
(Bus daugiau)
