Naujausios
Pomėgis per tris kartas
Ingrida užaugo prie Kelmės prigludusiame Verpenos kaimelyje. Anuomet čia buvo tarybinio ūkio centras. Ūkis laikė arklių, kuriuos prižiūrėjo Ingridos mamos dėdė. „Negalėdavau sulaukti, kol mama nusiveš mane pas dėdę, kai jis fermoje darbuodavosi prie arklių“, – mena nuo mažens šiuos gyvūnus įsimylėjusi moteris.
Kai namiškiai parsivesdavo arklį nusivagoti daržą, Ingrida išprašydavo, kad leistų jai nujoti iki pievos.
Vėliau ūkis nupirko keletą sportinių žirgų. Jais rūpintis patikėjo Ingridos mamai. Mat, ji pažinojo žirgus, nes būdama jauna užsiiminėjo žirgų sportu. Tik neturėjo specialaus trenerio. Naudojosi raitosios armijos kariškio paslaugomis ir patarimais.
„Žiūrėdavau į žirgų konkūrų varžybų epizodus per televiziją ir svajodavau, jog aš taip pat kada nors josiu, šokinėsiu per kliūtis, – pasakoja Ingrida. – Kartą per šventę Užventyje paprašiau Kurtuvėnuose dirbančio trenerio, kad leistų pajoti tikru sportiniu žirgu. „
Dvylika metų treniruočių ir varžybų
Matyt, tada ir įvyko tas didysis užsikabinimas. Prasidėjo treniruotės. Iš pradžių vietinės reikšmės konkūro, ištvermės varžybos, kuriose užimdavo prizines vietas. Vėliau – ir respublikinės, kuriose ne kartą laimėta. Mėgstamiausia sportininkės rungtis būdavo šokinėjimas per kliūtis.
Dvylika metų treniruotės keturis kartus per savaitę, savaitgaliais – varžybos buvo tapę Ingridos kasdienybe. Plius vadybininkės darbas.
Reikėjo ir savo žirgo. Ashley. Toks labai kilmingos kumelaitės, kuri parvežta iš Vokietijos, vardas. Ji buvo pirmasis Ingridos, o vėliau – ir jos dukros Gustės žirgas.
„Dabar Ashley – pensininkė, – tarsi apie žmogų apie savo varžybų partnerę kalba ponia Ingrida. – Jos niekuomet niekam neatiduosiu. Šiuo metu ja mokau jodinėti vaikus. Per varžybas Ashley dar ir dabar jaunesniems žirgams duoda į kaulus. O kai visai pasens, tegu pas mus gyvens tol, kol gyvens. Ji to nusipelnė.“
Prieš trejus metus moteris atsisakė sporto. Nes tuo metu dar dvylikametei dukrai Gustei, kuri iš mamos ir močiutės paveldėjo meilę žirgams ir ekstremalaus sporto troškimą, reikėjo stipresnio žirgo nei senstanti Ashley. Atidavė savo žirgą.
Vienuolikos metų Trakėnų veislės kumelė Elmė turėjo potencialą. Be to, puikiai pažįstamas žirgas. Nesunku patarti dukrai, „ką su juo daryt ir ko nedaryt, kokius mygtukus suspaudyti, kad lengviau ją suvaldytų.
Gustė savo pirmose varžybose startavo būdama devynerių. Daugkartinė įvairiausių varžybų prizininkė. Ypač sėkmingi šie metai. Pelnė pirmąją vietą Rietavo žirgyno taurės konkūre. Priekulėje, Edmundo Klimovo taurės varžybose Gustei atiteko antroji vieta, Lietuvos taurės varžybose užėmė ketvirtąją vietą, patekdama į stipriausių raitelių penketuką. Kokią vietą užims žirginio sporto reitingų lentelėje, paaiškės metų pabaigoje, kai bus susumuoti visi pasiekimai.
O šiuo metu penkiolikmetė atkakliai treniruojasi. Kadangi šaltuoju periodu nėra galimybės treniruotis namuose, varžybiniai žirgai išvežti į Šiaulių rajone esantį žirgyną, kuris turi maniežą. Keturis kartus per savaitę mama ją vežioja į treniruotes.
Mini žirgynėlis Bazviečiuose
Pakeleivius, važiuojančius link Raseinių pro Liolius, kartais sudomina ir nustebina pakelėje pievoje įrengtas mini žirgynėlis su aikšte, o kartais ir joje besitreniruojantys raiteliai bei išvaizdūs veisliniai žirgai.
Tai Ingridos ir Renato Kisielių nuosavybė. Tėvų sodyboje Bazviečių kaime buvo senas ūkinis pastatas. Ingrida ir Renatas pamanė, kad jį renovavus ir sutvarkius, būtų galima laikyti žirgus. Prieš tai savo žirgą laikydavo Kurtuvėnuose, kur tekdavo nuomotis gardą ir maniežą. Tokiam žingsniui tuomet pritarė ir Ingridos tėvai.
Dabar Kisielių šeima turi penkis sportinius žirgus. Apie kiekvieną jų ponia Ingrida pasakoja su ypatinga meile.
Jau minėtos vyriausioji ir labiausiai nusipelniusi Ashley bei Elmė.
Pekka – labai graži penkerių metų Lietuvos jojamųjų veislės kumelė jau paruošta aukšto rango varžyboms. Prieš pusantrų metų atsivedė ypatingą kumelaitę Primaverą, kuri praėjusiais metais pripažinta geriausia Baltijos šiltakraujų veislės žirgų kumelyte.
Paskui Trakėnų veislės Grosetas. Jį kaip atlikusį, netinkamą varžyboms pirko iš Lietuvos žirgyno. Buvo sulysęs, išsišėrusiais plaukais. Tekdavo uždengti gūnią, kad nesušaltų. Tačiau parsivežus į Bazviečius ir tinkamai juo pasirūpinus, žirgas atkuto. Tapo labai gražus. Puikūs sportiniai duomenys.
„Žirgyno darbuotojai manė, kad žirgą perku iš gailesčio. Ten daug žirgų. Nuolatinė kova už būvį. Po kurio laiko skambino ir klausė, ar jis dar gyvas. Bet, matyt, tinkami pašarai, meilė ir gera priežiūra padarė savo. Grosetas labai išgražėjo, išaugo. Gustė pati jį prajodinėjo. Kitąmet galės dalyvauti jaunų žirgų čempionate“, – Groseto istoriją pasakoja jo šeimininkė.
Pliušinis arklys
Žirgynėlio pavadinimas taip pat atsirado tarsi savaime. Kai dukra Gustė buvo maža, tėvai nupirko jai poni kumelę su kumeliuku. Kumeliukas buvo toks mažas ir toks gražus tarsi pliušinis žaislas. Todėl ir visas žirgynėlis buvo pavadintas „Pliušiniu arkliu“.
Vėliau poni arkliukus teko parduoti, nes mažoji Gustė greitai išaugo ir galėjo jodinėti aukštu sportiniu žirgu.
Pakeleiviai pamatę pievoje gražius veislinius žirgus ir besitreniruojančias mamą su dukra sustodavo, prašydavo, kad leistų pasižiūrėti, prieiti prie žirgo, o kartais ir pajoti. Jie paskatino priiminėti lankytojus, ir tokiu būdu uždirbti bent dalį lėšų žirgų išlaikymui padengti. Dabar nedidelis šeimos žirgynėlis visai neblogai funkcijonuoja. Žirgynėlyje lankosi mokinių klasės, švenčiančios bendraamžių gimtadienius ar norėdami daugiau sužinoti apie žirgus. Neseniai lankėsi Grupinio gyvenimo namų žmonės, kuriems žirgynas atstojo terapiją. Edukacijos pasiprašė futbolininkų stovykloje treniravęsi sportininkai. Žirgai kviečiami papuošti bendruomenių šventes.
Be to, ponia Ingrida treniruoja žirgų sportu besidomintį jaunimą. Turi kelis mokinius. Ypač gabios ir varžybose prizus jau skina Rusnė ir Augustė.
Brangus pomėgis
Įmonėje „Ronelda“ vadybininke dirbančiai Ingridai Kisielienei rūpintis ne tik darbu, bet ir žirgais, priiminėti lankytojus, treniruoti mokinius, vežioti dukrą į treniruotes – didžiulis iššūkis ir fizinis krūvis.
Moteris džiaugiasi, kad „žirgais užsikrėtęs“ ir vyras Renatas. „Aš vežu dukrą į treniruotes, o jis po darbo važiuoja į Bazviečius, pas žirgus. Jis ir pašeria, ir gardus išvalo, ir ganytis išveda, ir į varžybas nuveža. Labai daug prižiūrint žirgus padeda ir mano tėvai.“
Sportinio žirgo išvaizdai labai svarbi higiena. Būtina iššukuoti karčius, išvalyti, o kartais ir išskusti kailį, sutvarkyti kanopas. Visa tai užima daug laiko, juolab, kad jauni žirgai kartais priešinasi prižiūrėtojo rūpesčiui.
Žirgai ir jų priežiūra – ne tik didžiulis darbo krūvis, bet reikalauja daug finansinių išteklių. „Aš pati daug ko atsisakau, kad išlaikyčiau žirgus, – sako Ingrida. – Žirgai – brangus malonumas.“
Kad žirgas gerai atrodytų ir būtų pajėgus dalyvauti varžybose, jam reikia kokybiško pašaro. Avižos, jų želmenys, žolė, šienas, koncentruoti pašarai. Tėvai savo sklype žirgams užaugina liucernos.
Kas pusantro mėnesio žirgą reikia kaustyti. Vien priekinių kojų pakaustymas – 80 eurų.
Vietos veterinarijos gydytojai žirgus tik paskiepija, gali paimti kraują tyrimams. Rimtesnių paslaugų, pavyzdžiui, patyrus traumą ar susirgus žirgus tenka vežti gydyti į Latviją arba Lenkiją. Lietuvoje mažai gydytojų specializuojasi gydyti žirgus. Ir daugelis jų neturi reikiamos patirties.
Svarbiausia draugystė ir ryšys
Ingrida stebisi, jog kai kurie žmonės į žirgą žiūri tarsi į dviratį. Mano, jog ant jo be saiko galima jodinėti, daugybę kartų šokinėti per kliūtis vien tam, kad pasidarytų asmenukę socialiniams tinklams:
„Žirgas nėra tik daiktas arba įrankis. Nėra dviratis, kurį gali minti kiek nori, po to numesti į kampą. Jis – gyvas padaras. Todėl reikia protingai paskirstyti jo darbo krūvį. Pavyzdžiui, per kliūtis jis gali šokinėti tik porą kartų per savaitę.
Ir patikimas žmogaus ir žirgo ryšys nebūtinai užsimegs, kai jis tave nešioja ant kupros. Todėl savaitgaliais tiesiog išsivedu juos pasivaikščioti po mišką, po laukus. Tuomet užsimezga tvirtas ryšys, tikra draugystė. To mane mokė ir treneris.“
Ir ta draugystė, virstanti savotiška terapija, pasak ponios Ingridos, kompensuoja visus patiriamus vargus bei išlaidas.
„Visą dieną dirbu su žmonėmis. Pavargstu. Vakare nuvažiuoju į žirgyną, apkabinu žirgą ir pasidaro ramu. Iš žirgo pasisemiu ramybės.“
