Naujausios
Lietuvą apskriejo filmuota medžiaga, kaip Klaipėdos universiteto ligoninėje Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai iš motinos paima vos penkių dienų kūdikį.
Vaizdas – kraupus. Trys vyrai: du policininkai ir vaiko teisių gynėjas prieš bejėgę ką tik pagimdžiusią motiną.
Dar viena vaiko teisių gynėja kiša motinai pasirašyti kažkokį aktą ir tikina, kad kūdikis paimamas į saugią aplinką. Po to, nepaisydami pasipriešinimo ir mamos verksmo, bejėgį mažylį išsineša. Nežinia kur.
Kur toji saugi aplinka? Kodėl kartu nepasiima ir motinos, kuri krūtimi turi maitinti tokį mažą kūdikį? Kodėl tėvams neleidžiama net įregistruoti savo vaiko?
Atmintyje dar gyvas ir kitas vaizdas, kai vaiko teisių gynėjos taip pat su policijos pagalba Palangoje iš motinos išplėšė jos kaklą apsivijusį klykiantį vienuolikos metų berniuką. Nes teismas priėmė sprendimą, kad vaikas turi augti su tėvu ir jo sugyventine.
Anuomet jau iš vaiko reakcijos buvo aišku, jog teismas priėmė gal ir įstatymu grįstą, bet nežmonišką sprendimą. Nes vaiką atskirti nuo mamos, kuri jį išnešiojo ir pagimdė, atidavė visą motinišką meilę, kuri dėl jo nemiegojo naktimis, aukojo savo laiką, jaunystę, gyvenimą, materialinius resursus – mažų mažiausia nežmoniška.
O pastarosiomis dienomis Klaipėdoje nutikusioje istorijoje, kiek suprantu, nebuvo nė teismo sprendimo. Žiniasklaidoje užsiminta tik apie tai, kad medikai iškvietė pareigūnus, nes įvyko žodinis konfliktas. Kas su kuo konfliktavo – paslaptis. O pareigūnai pakvietė ir pastiprinimą – vaiko teisių gynėjus ir įvaikintojus.
Vaiko teisių gynėjai kūdikį apgynė brutaliausiu būdu. Atskyrė nuo motinos.
Žodinį konfliktą, matyt, sukėlė suaugusieji. Bet nubaustas kūdikis. Tiesiog paimtas iš šeimos, kur, prigludęs prie jį išnešiojusios motinos krūtinės, jaučiasi saugiausiai.
Ar laikina globėjų šeima jam duos motinos pieno? Ar mylės taip, kaip gali mylėti tik motina? Jeigu jau tie globėjai tokie dieviškai pasiaukojantys, kodėl kartu su mažu kūdikėliu nepriima pagloboti ir jo motinos?
Kitą dieną viešojoje erdvėje pasirodo labai miglotas Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos paaiškinimas. Esą tai labai retas ir jautrus atvejis, kai iš šeimos reikia paimti tokį mažą kūdikį. „...šeima gali susidurti su sunkumais, kurie nulemia tam tikras aplinkybes, dėl kurių tėvui ar vienam iš tėvų kurį laiką gali būti sudėtinga tinkamai pasirūpinti savo vaiku, jam pačiam gali būti reikalinga specialistų pagalba, tėvystės įgūdžių stiprinimo programa.“
Kas nutiko konkrečiai, kad reikėjo imtis tokių drastiškų priemonių, nutylima. Apsiribojama bendro pobūdžio informacija pritaikoma bet kokiam atvejui. Tik konstatuojama, kad kitų nepilnamečių vaikų šie tėvai neturi. Į vaiko teisių saugotojų akiratį nebuvo patekę. Vadinasi, neasocialūs. Mama iš ligoninės išrašyta anksčiau nei kūdikis, bet savo mažylį kasdien lankė.
Tai kodėl paimtas naujagimis? Ar nepagalvota, kaip šita trauma atsilieps ką tik pagimdžiusiai motinai? Kur šiuo atveju Moterų krizių centrai, Šeimų gerovės centrai? Ar juose nebūtų atsiradę vietos kūdikiui ir motinai? Galiausiai tokiais atvejais ieškoma artimos aplinkos žmonių, kurie pasirūpintų motina ir kūdikiu.
Biurokratinės tarnybos lyg šydu prisidengia Duomenų apsaugos įstatymu, kad apie konkretų įvykį kuo mažiau sužinotų visuomenė. O gal tiesiog neturėjo ką pasakyti, nes kūdikį paėmė nepagrįstai?
Jeigu tikėti vienu Facebook paskyroje paviešintu įrašu, atvežta į ligoninę gimdyvė nenorėjo sėsti į ratukus, kad nesužalotų kūdikio, nes jau buvo pradėjusi gimdyti. „Dėl ginčo su medikais mamai iškviestos tarnybos, kurios dar ir jos bute apsilankė. Nustatyta, kad tėvai nenupirkę kraitelio, vadinasi, yra įtartini. (Kad kūdikis turėjo gimti tik po mėnesio ir kraitelį suruošti būtų užtekę laiko, nesumąstyta – RM). O dėl įvykusio ginčo, pasak medikų, gal ir mamos sveikata sutrikusi.“
Taigi, mamą jau galima eliminuoti. Tėvas, kuris, kaip pranešta vienose žiniose, išreiškė nepasitenkinimą dėl blogos kūdikio priežiūros, eliminuotas, nes dar nenustatyta jo tėvystė. Su vaikeliu galima daryti ką tik nori.
Vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė tvirtina, jog tokį mažą kūdikį iš tėvų galima paimti tik labai kraštutiniu atveju.
Ar tikrai čia buvo kraštutinis atvejis ar tik medikų kerštas? O gal suokalbis su vaiko teises neva saugančiais biurokratais? Gal paprasčiausias biznis, nes globėjams neblogai mokama? Gal dar kokios neaiškios užmačios?
Kai nėra aiškumo, galima kelti įvairiausius klausimus.
Visuomenė taip ir daro. Vieni socialiniuose tinkluose rašo, kad vaikas veikiausiai bus atiduotas įvaikinti kokiai nors lesbiečių ar gėjų šeimai. Kiti – kad už solidų honorarą atiduos įsivaikinti užsieniečiams. Treti, kad vaikelis bus paaukotas kaip organų donoras. Ir dar prideda, jog Anglijoje ir Norvegijoje panašiu būdu kaip šis dingsta tūkstančiai vaikų. Tikinama, jog tokiose vaikų grobimo schemose dalyvauja ir medikai, kurie esą nužiūri silpnesnę gimdančią auką. Išprovokuoja konfliktą. Pripumpuoja jai raminamųjų vaistų, padaro neadekvačia, kad būtų proga atimti vaiką. Kai kurios motinos po tokių įvykių net nusižudo.
Baisu skaityti tokius postus. Labai norisi tikėti, kad šis atvejis – netoks. Kad viskas baigsis gerai. Kad kūdikis bus grąžintas tėvams. O šeimai bus suteikta pagalba. Tik ar tikrai jos reikia? Ar šeima po tokio tarnybų akibrokšto tomis tarnybomis pasitikės?
Bet peno spekuliacijoms buvo suteikta daugiau negu reikia. Nes tokios situacijos ir komentarai sėja piliečių baimę ir nepasitikėjimą valstybe.
Žmonės įbauginti iš kitų Europos šalių į Lietuvą atslenkančia nebaudžiamų biurokratų savivalės mada. Ir Lietuvoje jau pasigirsta istorijų, kai silpnesnių šeimų vaikus įsivaikina užsieniečiai, pakeičia jo vardą, pavardę – ir tėvai daugiau nieko nesužino apie savo vaiką. nesužino net ar jis dar gyvas.
Neseniai teko bendrauti su viena bendruomenės globos namų globotine, kurią norėjo įsivaikinti pagyvenusių užsieniečių šeima. Jie mergaitei jau buvo parinkę naują vardą, aišku ir pavardę, nusprendę kokiame koledže ji mokysis. Tačiau paauglė paklausė savęs, kas tuomet liks iš jos tapatybės. Atsisakė įtėvių ir liko gyventi globos nameliuose. Paprasčiau, kukliau, bet savo Tėvynėje, su tėvų, kokie jie bebūtų, duota pavarde ir vardu.
Beje, toks paauglės veiksmas sukėlė Įvaikinimo tarnybos nepasitenkinimą. Vaikų namelių direktorė turėjo aiškintis, ar neįtakojo mergaitės sprendimo. Neįtakojo, bet vienareikšmiškai atsakė, jog pritaria paauglės apsisprendimui – nepardavinės Lietuvos vaikų.
Nemalonūs įvykiai Klaipėdoje sutapo su pirmosios ponios Dianos Nausėdienės surengta tarptautine konferencija apie gimstamumo skatinimą. Konferencijoje teigta, jog gimstamumas Lietuvoje ir kitose Europos šalyse drastiškai mažėja. 2006 metais Lietuva turėjo 44 tūkstančius abiturientų, pernai – perpus mažiau – tik 22 tūkstančius.
Kadangi gimdo jau vyresnės moterys, maždaug 28 metų amžiaus, kas dešimtas kūdikis gimsta per anksti, nepilnai išnešiotas. Pernai gimė tik 19 086 kūdikiai. Vyresniųjų žmonių mirtys gimimus lenkia 20 tūkstančių. Nyksta lietuvių tauta. Mūsų vietą mūsų žemėje greitai užims kitų tautybių galimai ir kitos rasės žmonės.
Tačiau kai kurių socialinių tinklų autorių nuomone, pirmoji ponia, užuot samprotavusi ir apgailestavusi dėl mažo gimstamumo, privalėjo skubiai važiuoti į Klaipėdą ir pasidomėti, kas ten dedasi. Nes kūdikių grobimas iš ligoninių taip pat neskatina gimstamumo.
Deja, tų, kurie gali pakeisti situaciją, komentarų viešojoje erdvėje nėra. Nei pirmosios ponios, nei Seimo narių, nei ministrų.
Todėl veiksmų imasi piliečiai. Viešojoje erdvėje nusiritusi pasipiktinimo banga davė vaisių. Bus tiriami vaiko teisių sergėtojų veiksmai. O kūdikis, tikėkimės, bus grąžintas į šeimą.
Deja, juodas darbas jau vis tiek padarytas. Pasėta dar daugiau nepasitikėjimo valstybe ir mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomais pareigūnais.
Pernelyg didelis biurokratų kišimasis į šeimą, vaikų priežiūros ir auklėjimo kontrolė dažniausia ne ten, kur reikia, atima jaunų šeimų norą turėti vaikų. „O jeigu taip nutiks ir man? Kam tuomet vargti? Devynis mėnesius vaikščioti nėščiai, gimdyti skausmuose, aukotis kūdikį auginant, atsisakyti karjeros. Kad koks nors biurokratas atimtų ir atiduotų globėjams arba įtėviams? O jeigu karas, kurį kone kasdien kursto visokio plauko valdžios ir kuriam kiekvieną dieną ruošia mus?“
„Reikėtų išsiimti širdį ir vietoj jos įsidėti metalo gabalą, kad galėtum ramiai ir abejingai funkcionuoti šitame ant išprotėjimo ribos esančiame pasaulyje,“ – sakė viena pašnekovė, auginanti mažamečius vaikus.