Naujausios
Net nuovargis pasimiršo
– Kaip Lietuva sutiko savo čempionus?
– Tokio lygio pasitikimas, koks šiemet mums buvo suorganizuotas Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-ojoje komandoje, buvo tikrai pirmas. Gaisrinės išvarytos, sirenos įjungtos, Kuršėnų meno mokyklos orkestras groja, departamento direktoriaus pavaduotojas Donatas Gurevičius pavardėmis perskaitė visus čempionato dalyvius, šeimos nariai su gėlėmis pasitiko, kolegos, kas galėjo, suvažiavo su mumis pasisveikinti. Galiausiai tortas, ne šiaip iš prekybos centro, o net su logotipu! Labai šiltas sutikimas, ir tai labai smagu, pajutome, kad tikrai kažką naudingo Lietuvai nuveikėme. Net varžybų, laiko juostų nuovargis pasimiršo.
Bet čempionatas baigėsi, parsivežti medaliai ant sienos sukabinti, grįžome į tuos pačius darbus, į tuos pačius rūpesčius, gyvename toliau tuos pačius gyvenimus, kaip ir visi žmonės.
– Įvairių spalvų medalių iš čempionato parsivežta visa krūva. Vyrams sekėsi puikiai, o kaip sekėsi varžytis moterims?
– Lietuvai šiemet atstovavo keturios moterys. Dvi – ugniagesė gelbėtoja Dovilė Gideikaitė ir aš – iš Šiaulių priešgaisrinės. Dovilė dirba 3-iojoje komandoje, kur yra pasiruošimo čempionatams aikštelė.
Visų kolegės, kaip ir kitų mūsų dalyvių, pasiekimų individualiose ir komandinėse rungtyse neišvardysiu, bet žinau, kad jie įvertinti tikrai ne vienu medaliu.
Man, sakyčiau, sekėsi labai gerai ir medalių kiekis iš visų keturių pasaulio čempionatų, kuriuose teko dalyvauti, šiemet didžiausias: keturi aukso medaliai, trys – sidabro ir vienas – bronzos. Nepaisant to, galvoju, kad mano bėgimai galėjo būti geresni. Nors to ir užteko, kad būtų iškovoti medaliai, vis dėlto, sakyčiau, nenubėgau blizgančiai. Galbūt sukliudė trauma, kurią patyriau likus mėnesiui ir vienai savaitei iki čempionato per treniruotę sporto klube. Peties skausmas didžiulis, rankos nevaldau, o varžybos ant nosies! Galvojau, kad išvis neišvažiuosiu. Sėkmė, kad nenutrūko raiščiai, kineziterapijos pagalbos dėka pakilau. Bet rezultato, kokio norėjau ar tikėjausi, nepadariau.
– Koks yra nugalėtojo skonis?
– Gauti apdovanojimai labai malonūs – būti pirmiems tarp dalyvių iš 25 pasaulio valstybių, labai geras jausmas. Kai kurie net nežinojo, kur ta Lietuva yra, o čia – čempionato laimėtojai! Tiesą sakant, tie, kurie sportuoja, tie mus žino. Ir vien pagal tai, kiek kartų per apdovanojimus ant pakylos lipa lietuviai vyrai, moterys, mišrios komandos, žino, kad mes esame stiprūs.
Kai lipi ant apdovanojimų pakylos, jausmas yra nerealus. Jautiesi pasiekęs kažką ypatingo, net Lietuvos vėliava, atrodo, tampa dar ryškesnė – pasiimi ją ir bėgi. Tokia euforija! Mūsų net aprangos su vėliavėlėmis, marškinėlius pasidarome, kad visi žinotų, kad mes – ugniagesiai iš Lietuvos.
O važiuojant į čempionatą Lietuvos vardas, sakyčiau, net truputį ima slėgti. Juk išvažiuoju dalyvauti ne kaip Regina Bartkutė, o kaip Lietuvos rinktinės narė. Ir vyrai lygiai taip pat jaudinasi – jie nori pagarsinti Lietuvą. Laimėjimai ir pralaimėjimai čia nėra asmeniniai – jei pralaimima, verkia visa rinktinė, jei laimėjimas – visi laimingi.
Pirma treniruotė
– Kokia jūsų pradžia į čempionatą, kuris, neabejoju, moteriai nėra lengvas tiek fiziškai, tiek psichologiškai?
– Po vidurinės mokyklos aš įstojau į gaisrinę saugą – 1997 metais mes, keturios moterys, buvome pirmos, kurios įstojo studijuoti gaisrinės saugos Vilniaus Gedimino technikos universitete. Prieš tai tokius specialistus ruošė tik Kaliningrade, ir mokėsi ten vieni vyrai. Baigusi studijas pradėjau dirbti Šiauliuose.
Nebuvo taip, kad sporto labai nemėgčiau, bet jis tikrai nebuvo pagrindinis dalykas mano gyvenime. Nebuvau iš tų, kurie sportuoja nuo mažumės. Sporto man buvo tiek, kiek jo buvo mokykloje per fizinį arba universitete. Man artimiau kažkuriuo metu buvo joga, šokiai, tik ne sportas.
Kai pradėjau dirbti Šiaulių priešgaisrinėje, 2017 metais kolegos pakvietė pasitreniruoti prie ugniagesių treniruotėms naudoto bokšto. Galvoju, pasiūlė, reikia pabandyti. Vyrai pavasarį kaip tik pradėdavo treniruotis, nes birželio mėnesį – Lietuvos čempionatas. Iš smalsumo nuėjau. Davė apsirengti dydžiu visai ne man pritaikytą kovinę ugniagesio uniformą su visa amunicija, apsimauti gerokai per didelius daugiau negu kilogramą sveriančius batus, kažkuris paskolino vyriškas pirštines, dar uždėjo 20 kilogramų svorį, atseit gaisrinių šlangų ryšulį, ir liepė man užlipti į tą keturių aukštų pastato aukštumo bokštą – žodžiu, viskas taip, kaip į gaisrą eina ugniagesys. Šiaip taip užropojau. O tada sako: trauk virvę. Nieko neišeina! Pamokė: koja įremk, padaryk su kūnu taip, taip – po truputį eina. Jei išeina, einam tolyn. Liepė 80 kilogramų sveriantį manekeną, atseit nukentėjusįjį, pakelti – nekyla, net nuo žemės nepajudinu! Kolegos sako man, gal tu į sporto klubą pavaikščiok. O aš tuo metu šokius lankiau, nieko su fiziniu krūviu neturėjau.
Aišku, kad aš nuėjau į tą sporto klubą. O paskui man kolegos ir sako, kad jau tuoj tuoj Lietuvos čempionatas, į Vilnių išvažiuojam, kad ir aš turėčiau dalyvauti. Tik pavasarį pradėjau ruoštis, o jau birželį į varžybas! Beje, varžybose minėto manekeno taip ir nepakėliau, tik už pakarpos nutempiau. Prisimenu, prisėdau po rungties ir galvoju, kad ne man tokie sportai.
Bet tais pačiais metais vis tiek išvažiavau į tarptautinį čempionatą Lenkijoje. Net trasą pabaigiau ir netgi medalį gavau – ne dėlto, kad laimėjau, o todėl, kad dalyvavau.
Paskui taip pat metai iš metų – vyrukai važiuoja ir mane vežasi. O aš nuo tada lygiagrečiai – tradiciškai nuo kiekvienų metų kovo 11 dienos į treniruotes prie bokšto, kur, išsidėlioję analogiškas trasas, ruošiamės ugniagesių varžyboms, ir į sporto klubą.
Privalau pasakyti visoms mergaitėms ir moterims, kad, norint pasiekti sportinių aukštumų, nebūtina sportuoti nuo mažumės. Aš sportuoju tik nuo 2017 metų, kai man buvo netoli 40 metų, ir aš tikrai neatėjau į sportą su raumenimis, mano patirtis rodo, kad jei žmogus nori ir tendencingai siekia, jis gali daug pasiekti.
Laimėjimas – Lietuvai
– Pasaulio čempionatas Amerikoje – jau 34-asis? Nuo ko prasidėjo tokie čempionatai?
– Vienas protingas amerikietis prieš daugiau negu tris dešimtmečius sugalvojo būdą, kaip atrinkti labiausiai ugniagesio darbui tinkančius stipriausius vyrus. Pradėjo atrinkti išbandant rungtimi, kurios pagrindu dabar organizuojami stipriausių ugniagesių čempionatai: kopimas į bokštą su kovine apranga, visa sunkia amunicija, deguonies kaukėmis ir kt. Toks metodas atrankose labai pasiteisino.
Šiais laikais ugniagesiai gelbėtojai į darbą priimami, vadovaujantis jau kitokiais reikalavimais, o senasis atrankos metodas sėkmingai taikomas varžybose.
– Kaip atrenkami pasaulio stipriausių ugniagesių čempionato dalyviai?
– Lietuvos stipriausio ugniagesio čempionatas, kuris vyksta birželio mėnesį, tam ir organizuojamas, norint atrinkti žmones, kurie valstybės lėšomis atstovaus Lietuvai. Kalbant apie vyrus – valstybės lėšomis siunčiami tik šeši ugniagesiai, nors Lietuvos čempionate dalyvauja apie 60. Žinoma, ne visų tikslas patekti į rinktinę – vieni ateina savęs išbandyti, kiti pažiūrėti savo rezultatą, treti dar kažko.
Departamentas skyrė finansavimą ir vienai moteriai.
Taigi iš 15-os dalyvavusio pasaulio čempionate septyni buvo komandiruoti valstybės lėšomis, kiti vyko savo, profsąjungų, Šiaulių miesto savivaldybės lėšomis.
– Dalyvių iš Šiaulių apskrities skaičius tiek šiemet, tiek ankstesniais metais didžiausias. Kas tai nulemia?
– Šiemet į Ameriką dalyvauti čempionate vyko net septyni Šiaulių apskrities priešgaisrinių darbuotojai: penki iš Šiaulių valdybos, vienas iš Akmenės tarnybos ir vienas iš Pakruojo. Paaiškinti tai paprasta – treniruočių bazė yra Šiauliuose.
O bazė kažkada atsirado aktyvių šiauliečių ugniagesių dėka. Tiesiog gaisrinėje įsidarbino žmonės, kurie sportavo nuo mokyklos, na, taip sakant, jiems sportas įaugęs į kraują. Kalbu apie dabar vyriausiąjį specialistą pajėgų valdyme Laimoną Kivilių ir Lietuvos rinktinės kapitoną, 2-osios komandos viršininką Andrių Ašmontą. Tai jie kažkada sužinojo, kad vyksta kažkokios ugniagesių varžybos – susižiūrėjo, sutarė treniruotis ir važiuoti į Lietuvos čempionatą.
Pirmą kartą nuvažiavo per menkai pasiruošę, nusivylė.
Tada pradėjo treniruotis. O treniruotėms reikia bazės. Susirado bokštą su laiptais, kažkokius pagalius pritaisė, kūjį iš „Senukų“ nupirko, iš senų žarnų surišo nešulius, virvę iš kažkur įsigijo, net manekeną patys susikonstravo. Taip ir sukūrė a la bazę. Kas tau duos tikrą žarną treniruojantis tampyti, plėšyti, tai užsidėdavo ant pečių padangą ir – bokšto laiptais į viršų.
O paskui – Europos Sąjungos lėšos. Šiaulių priešgaisrinės valdybos vadovai protingi – galvoja, reikia kažką daryti. Reikia nupirkti bokštą tokį, kokio reikia, reikia manekenų, kitos įrangos. Pradėjo mūsų entuziastai Šiauliuose net varžybas organizuoti. Bet kartu atsirado ir galimybė treniruotis, o kuo daugiau treniruojiesi, tuo geresnis rezultatas. Taip Šiauliuose ir atsirado daugiau stiprių ugniagesių, kurie pajėgūs dalyvauti pasaulinio lygio renginyje. Tiesiog vadovai tuo laiku labai protingai pasielgė.
Kaip sakau, nieko nebūtų buvę be valdžios, kaip ir nieko be mūsų entuziastingų žmonių, kurie ne tik inicijavo, kad Šiauliuose būtų bazė, bet ir į departamentą važiavo, kad į stipriausių ugniagesių čempionatus būtų komandiruojamos ir moterys.
– Ugniagesių čempionatai moterims turėtų būti ganėtinai sudėtingi dėl fiziškai sunkių užduočių.
– Tikrai nelengva. Moterims lygiai tokie patys krūviai kaip ir vyrams. Tik tiek, kad mūsų apranga gal lengvesnė, nes tiesiog mes pačios lengvesnės, mūsų batai lengvesni. Visa kita lygiai taip pat. Per gaisrą gi nėra taip, kad vyras dabar tą darys, o moteris – šitą. Aišku, operacijų vadovai atsižvelgia, visi draugiški, bet moterys dirba tomis pačiomis sąlygomis kaip ir vyrai – ir žarnos, ir švirkštai, ir visa kita.
– Dabar po Pasaulio stipriausiųjų ugniagesių čempionato – laikas pailsėti?
– Įtemptas treniruočių laikas prasidės pavasarį – tradiciškai prie bokšto renkamės kovo 11 dieną, nepaisant to, ar lauke ledas, ar lyja, ar vėjas. Paprastai treniruojamės 4–5 kartus per savaitę, daugiau neišeina – raumenų grupės turi turėti laiko pailsėti, kitaip iki čempionato raumenys gali būti pervargę.
O dabar vidutiniškai tris kartus per savaitę keliauju į sporto klubą – reikia palaikyti fizinę formą.
