Naujausios
Kai sulauki brandaus amžiaus, mintys vis dažniau ima klysti į jaunystės laikus. Dažniausiai prisimenu studentiškas dienas. Ir ne tik auditorijas su fantastiškomis dėstytojomis ir dėstytojais, kuriuos iš karto įsimylėdavome ir „kirviais“, kurių bijodavome, o į egzaminus eidavome būtinai susipynusios kasytes.
Kartais menu didžiulį kolūkio bulvių lauką. Mūsų kursas jame pluša jau kelias dienas. Ant ežios poilsiui prisėdęs kursiokas traukia „Kazbeko“ cigaretę ir tarsi senis postringauja: „Aš jau seniai niekuo nesistebiu“. Dvidešimtmetis. Negi tiek daug gyvenimo patirties? O gal tik tokia anuometinio jaunimo poza?
Nežinau, stebino ar nestebino jį gyvenimas vėliau, kai baigę universitetą išsiskirstėme po įvairius Lietuvos kampelius. Tik mačiau jo eilėraščių knygą, prisotintą giliausių jausmų, išreikštų taikliom ir kartu originaliom meninėm priemonėm. Jei niekas nestebina, turėtum ir nejausti. Bet šis vaikinas, jautė. Matyt, atsaini tuometė kalba buvo tik savotiškos originalumo paieškos.
Dabar šio kursioko jau nebėra. Tai sužinojus, mane ir kitus kursiokus labai nustebino. Galėjo parašyti dar ne vieną eilėraščių knygą. Deja, likimo nepasirinksi...
O mane kažkodėl visada stebino viskas. Ir tada, kad studentai, užuot krimtę mokslus, kiekvieną rudenį turėjo plušėti kolūkių laukuose, vasaromis dirbti darbo ir poilsio stovykloje. Ir dabar, kai aplink vyksta tiek daug į logikos rėmus nebetelpančių dalykų.
Važiuoju aplankyti anūkų. Pakeliui užsuku į prekybos centrą. Prigriebsiu po kokį žaislą. O žaislai – ne šiaip sau kokios mašinytės. Tankai, karinės mašinos, šautuvai. Kokį edukacinį krūvį tokie žaislai neša? Kokią žinutę transliuoja? Kad užuot taikiai žaidus su draugu, nusitaikyti į jį šautuvėliu?
Kaip ir ką vaikas žais su patrankomis? Karą? Kurį jau keleri metai žaidžia mūsų politikai? Ne tik žaidžia. Ne tik leidžia didžiulius pinigus, kuriuos galėtų išleisti gyvybei ir gyvenimui. Ne tik gąsdina žmones, kuriems ir šiaip jau gyvenimas – nesaldus, ujamas nuolatinės skubos suspėti su naujausiomis technologijomis, spaudžiamas finansinių nepriteklių ir biurokratinių reikalavimų, bet ir provokuoja karą. O bendrą emocinį foną pajutęs verslas ruošia žudynėms net mažus vaikus – gamina žaislinius tankus.
Ar įmanoma nesistebėti?
Kai didžiausiųjų patriotų ir protingiausiųjų žmonių iniciatyva stovėjome Baltijos kelyje, o šaltą Sausio tryliktąją, šildydami vienas kitą gerumu, tikėjimu ir pasitikėjimu, vienybe, budėjome prie Lietuvos parlamento vylėmės, jog tokie orūs, susirūpinę savo Tėvyne liksime visada.
Deja, dar neprinokusius jaunutės ką tik atgautos Laisvės vaisius skubiai nusiskynė ne patriotai, o prisitaikėliai, visais laikais gebėję gyventi gerai. Laisvės žirgu jie patys išjojo į dar geresnę savąją gerovę. O žmones pavertė Laisvės eksperimentu, nesukurdami net minimalių sąlygų kaip toje laisvėje gyventi. Žinokitės. Mokykitės. Gyvenkit kaip išmanote.
Ir išsilaisvino iš Lietuvos trečdalis lietuvių. Išvažiavo ten, kur laisvėje gyventi buvo paprasčiau ir aiškiau.
O likusieji mokomės gyventi iki šiol. Jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Vis eksperimentuojame. Su valstybe. Su žmonėmis. Su jų sveikata. Su kovidais. Su skiepais. Su kenksmingu maistu, kurį prekybos centrai pirmiausia neva „triskart patikrinę“ parduoda, o po to, kai pirkėjas tą nuodą suvalgė, mandagiai paprašo jį skubiai grąžinti.
Eksperimentuojame su privačiomis medicinos įstaigomis, kurios bent jau rajonuose neturi net echoskopo ir gali pacientą už Ligonių kasų ir jo paties pinigus tik pasiųsti į valstybinę gydymo įstaigą išsamesniam ištyrimui. Beje, ir pasiųsti gali ne kasdien. Registratorė mandagiai gali pranešti, jog gydytojas šiandien neatvažiuos, nes „nuleido“ automobilio padangą. Stebiuosi, kam tokios poliklinikos iš viso reikalingos? Apdergti pacientų protą?
Eksperimentuojame su savo vaikais, kurie sostinėje ir šalia jos priversti lankyti lenkiškus darželius, nes lietuviškų rajone nėra arba juose trūksta vietų. Laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje vaikui atimama teisė kalbėti ir mokytis gimtąja kalba! Ar įmanoma, kad tai nestebintų?
Ir kasmet aimanuojame dėl prastėjančios demografinės situacijos. Bet viską darome, kad ji dar labiau prastėtų. Kad lietuviai emigrantai, svetimoms šalims prigimdę šimtus tūkstančių vaikų, negrįžtų, nes baiminasi karo, kuris kalbant buvusios krašto apsaugos ministrės žodžiais, gali prasidėti jau po metų.
Stebina nuolatiniai dvigubi standartai. Gyvenimas pagal posakį; „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.“ Antai, kai Lietuvą valdė konservatoriai, prieš jų sprendimus protestavusius Šeimų maršo dalyvius drausmino tituluotasis ir nepakeičiamas faktinis Lietuvos vadovas: „Kas protestuoja prieš valdžią, protestuoja prieš valstybę“. Šiandien, kai norėdami patys sau pasiskirti ministrą (kaip patys išsirinkti dovaną gavę pinigų vokelyje) protestuoja kultūrininkai lyg pasakoje apie auksinę žuvelę keldami vis nerealesnius reikalavimus, patriarchas tyli. Tik stebisi, ko ten tas valdžios paskirtas kultūros ministras „trainiojasi po renginius“.
Ar ne keista, kai prieš vieną valdžią protestavę teisiami net 86 žmonės, o prieš kitas valdžias protestavusieji galėjo lipti pro Švietimo ir mokslo ministerijos langus, faktiškai apsigyventi ministerijoje, pastaruoju metu reikalauti keisti valdančiąją koaliciją, ignoruodami rinkėjų valią?
Keista, stebina, perša tik vieną išvadą, jog teisinga ir gera tik vienintelė pirmojo šalies vadovo palaikoma valdžia. Kas prieš ją ir lojaliuosius juos tarnus, privalo būti atstumiami, suniekinami, išmetami už borto ar net teisiami. O oponuojantis viešasis žodis uždusinamas nerealiomis baudomis.
Kartais atrodo, jog Lietuvoje įsigali kažkoks naujoviškas asmenybės kultas. Sudievinamas vienas asmuo, o keli jam tarnaujantys paskelbiami šventaisiais ir neliečiamais.
Panašu į visišką nuprotėjimą. Deja, oficialios diagnozės nėra. Beprotybei duodamas kelias.
Gal Lietuva ir visa senoji Europa jau užklupta senatvės demencijos? Šiam sindromui būdingas pasimetimas, sutrikusi atmintis (šiuo atveju istorinė), neadekvatus situacijos vertinimas, sunkiai atpažįstami draugai ir giminaičiai, o vėlyvojoje stadijoje – net agresija.
Gal todėl keistai ir neadekvačiai pradedami vertinti istoriniai įvykiai, santykiai su kaimynais, savi piliečiai laikomi priešais? Tuo tarpu svetimos šalies neva dėl suklastotų rinkimų neišrinkta prezidentė turi visas prezidento privilegijas įskaitant apsaugą net atostogaujant brangiuose užsienio kurortuose. Vadinasi, maža, ne itin turtinga Lietuva išlaiko du prezidentus. Dėl abejotino „unoro“, kad Lietuva mat priglaudžia disidentus.
Stebiuosi kaip stebėčiausi staigiu protingo žmogaus nupušimu.
Gal vis dar nesuaugu, nors esu jau gana solidaus amžiaus? Gal tiesiog nemoku likti abejinga neteisybei? Gal nemoku susitaikyti su visokiomis gyvenimo logikos neatitinkančiomis keistenybėmis? Tad kasdien stebėdama gyvenimo realijas, stebiuosi ir neatsistebiu. O gal ir stebėtis neverta, jei negali nieko pakeisti?
Vis dėlto reikia. Tai reiškia, jog esame dar gyvi ir neabejingi. O neabejingieji dar gali bent šį tą pakeisti.