Naujausios
Bene daugiausia melodijų Eduardo Selelionio posmams sukūrė kompozitorius Mikalojus Novikas. Jo išleistoje populiariausių dainų kompaktinėje plokštelėje “Prisiminimų tango” ryškiausiai skamba Onos Valiukevičiūtės atliekama “Mūsų tango”:
“Skamba tango, mūsų tango / Rodos, visai arti. / Aidi tango, mūsų tango / Vėl tuo ritmu širdy”. Pagal poeto eiles Mikalojus Novikas sukūrė dainas “Saulės taku”, “Gimtinės keliai”, “Alkana širdis”, “Mėnesiena” ir kt.
Kūrybingai su Eduardu Selelioniu dirbo ir kompozitorius Algimantas Raudonikis. Populiari, neretai skambanti yra jo sukurta ir Alekso Lemano atliekama “Meilės aidas”. Ne vienas skaitytojas tikriausiai dar mena šio kūrinio priedainį:
“O meilė turi savo galią, / Kada verdenė jos gili. / Žinau, mes rasim vieną kelią / Ir nesiskirsim tam kely”.
Tačiau populiarumu kitoms Algimanto Raudonikio melodijoms negali prilygti jo daina “Švelnumas”. Bene didžiausi nuopelnai dėl tokio visuotino dainos pripažinimo tenka geriausiam mūsų operos solistui Virgilijui Noreikai. Nors jis jau iškeliavo Anapilin, bet jo atliekamas “Švelnumas” dar ir dabar dažnai skamba pageidavimų valandėlėse ar kitų solistų (Vaclovo Daunoro, Merūno Vitulskio, Rafailo Karpio, Juditos Leitaitės, Edgaro Montvido) koncertuose.
Beje, prieš penketą metų devyniolika Lietuvos tenorų susibūrė vienoje vietoje ir jie visi atliko viena populiariausių solisto Virgilijaus Noreikos atliekamų koncertinių kūrinių – tą legendinę Algimanto Raudonikio bei Eduardo Selelionio dainą, ją dedikavę ir solistui, ir visiems Lietuvos žmonėms.
Prisiminkime tą garsiąją dainą...
Kai už lango gruodas ar šarma,
Kai ateina sielon vienuma,
Kai širdis nešyla,
Kai ranka nekyla,
Man pro slogią tylą
Grįžta, grįžta tavo artuma.
Priedainis
Tas rankų švelnumas
Nuo širdies ir nuo veido
Tirpdo vienumos ledus.
Tu – ryto lengvumas,
Man gražinęs lyg aidą
Tuos, jau užmiršty, vardus.
Savo sunkią naštą tau nešu.
Nežinau, gal kaltas pats esu –
Kai jėgų pristinga,
Kai kelius užsninga,
Aš tave, lemtingą,
Tyliai tyliai pašaukiu balsu.
Smerk ir priekaištauki, jei gali,
Tik neleisk paklysti man kely.
Kai apkars man dienos,
Naktys mėnesienos,
Kai aš būsiu vienas,
Būki, būki žemėj netoli.
Verta prisiminti, jog prieš pora metų gydytoja, poetė Dalia Milukaitė-Buragienė parengė ir išleido almanachą “Tas rankų švelnumas“, skirtą Eduardui Selelioniui atminti. Leidinys buvo įspūdingai pristatytas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Ir dar keli žodžiai apie dainos autorių Eduardą Selelionį. Baigęs Kauno medicinos institutą, dirbo Raudonojo kryžiaus ligoninėje, keletą metų vadovavo Kelmės ligoninei; čia patirti įspūdžiai vėliau atsispindėjo jo poezijos knygose „Sąžinė“ ir „Kelias pro mirtį“. Jo pastangomis pradėtas statyti dabartinis ligoninės pastato kompleksas.
Atvykęs į Vilnių, beveik tris dešimtmečius redagavo žurnalą „Sveikatos apsauga“. Nepamiršo kūrybos, išleido keletą lyrikos rinkinių, taip pat devynias vaikiškos poezijos knygas. Daug energijos skyrė medikų poezijos pavasarėliams, parengė jų kūrybos almanachą „Skrenda paukštė baltaplunksnė“. Mediko profesija padėjo poetui geriau suprasti, pajausti žmogų širdimi ir protu. „Poezija – mano sielos duona“– yra kartojęs Eduardas Selelionis.
