Naujausios
Širdies šiluma keturiems vaikams
„Pasikalbėkim popiet, kai parsivešiu vaikus iš mokyklos“, – paprašyta papasakoti apie savo verslą ir jo kūrimo sunkumus pažada Ramunė. Pavakarę kalbamės, o ji visa veiksme. Kalbėdama pjausto daržoves, gamins valgį vaikams.
Dabar jų namuose du. Penkiolikmetis Markas ir vienuolikmetis globotinis Tomas, kurį moteris augina nuo ketverių metukų ir meiliai vadina savo pagranduku. Būtų įsivaikinusi. Tačiau pačiai vienai auginant tris savo vaikus, neleistų finansinės galimybės.
Vyresnieji Guoda ir Aleksandras jau išėję iš namų. Studijuoja ir dirba.
O mama, kalbėdama apie savo mylimukus, mintyse jau rikiuoja kitus darbus. Reikia iškasti jurginus, pasirūpinti kitomis gėlėmis. Joms taip pat reikia širdies šilumos kaip ir vaikams.
Darbštumo Ramunę išmokė mama. Išmokė ir meilės žemei. Nes žemė – didžioji žmonių maitintoja. Išmokė meilės viskam, kas gyva. To keturių vaikų mama moko savo atžalas.
Ramunė neseniai parskrido iš Turkijos. Šiemet pirmąsyk gyvenime sau leido atostogauti užsienyje. Pavasarį buvo Italijoje.
Iki šiol prabangesnėms atostogoms neturėjo nei laiko, nei finansinių galimybių. Nes privalėjo išauginti vaikus ir įgyvendinti didįjį savo gyvenimo tikslą – sukurti verslą.
Nusibodo popierinis darbas
Turizmo administravimo magistrės diplomą turinti Ramunė keliolika metų dirbo administratore Kelmės krašto partnerystės vietos veiklos grupėje. Iš prigimties kūrybingos moters nežavėjo biurokratinis darbas, kur kasdien reikėdavo įsigilinti į daugybę dokumentų. Tačiau ant jos pečių krito atsakomybė už keturis vaikus. Todėl dirbo. O atliekamą eurą atsidėdavo savo svajonės įgyvendinimui.
Šalia darbo moteris septyniolikos arų sklype augino gėles. Daug rankų darbo. Sodinti, ravėti, prižiūrėti, rudenį iškasti. Tačiau gėlės žydėjo nuo pavasario iki vėlyvo rudens: narcizai, tulpės, bijūnai, rudeniop jurginai. Iš jų Ramunė darydavo ir tebedaro puokštes. Už puokštes gautos lėšos mažą versliuką padėjo išauginti į didesnį.
„Lietuviškos gėlės vėl atėjo į madą. Atsirado naujos, patvarios jurginų veislės. Nuskinti jų žiedai išsilaiko nenuvytę kelias dienas. Žmonės mielai perka puokštes. Aišku, mano rinka – mažytė. Didesnei rinkai neužtektų nei žemės ploto, nei fizinių jėgų. Turiu savą pirkėjų ratą. Realizuoju beveik visas gėles. Bet toks verslas tik prisidūrimui. Iš jo nepragyvensi. Nes čia ne Vilnius ar koks kitas didmiestis. Antai mano draugė Riešėje puokštes parduoda keliskart brangiau“, – mintimis dalijasi Ramunė.
Idėją savo verslui moteris turėjo jau seniau. Ją padiktavo gyvenimas Aukštmiškio miške. Kai Ramunė ištekėjo, abu su vyru ieškojo įperkamo būsto. Aptiko seną, negyvenamą girinkiją. Namas statytas 1937 – aisiais metais. Matyt, panašaus amžiaus ir didžiulis ūkinis pastatas. Audros apdraskė jo stogą. Pastatas nyko. „O ką, jeigu jo vietoje ant tų pačių akmeninių pamatų pastačius namelį su apartamentais poilsio gamtoje išsiilgusiems svečiams?“– puoselėjo mintį. O perkopusi keturiasdešimtmetį, pasiryžo: „Ant nosies penkiasdešimt, o aš dar nepradėjau gyventi taip, kaip noriu pati.“
Labiausiai įkvėpė perskaityta istorija apie jauną porą, kuri, įrenginėdama būstą Nidoje, visą vasarą gyveno palapinėje. Suprato, jog reikia labai norėti – ir svajonė būtinai išsipildys.
Devyni pragaro ratai
Ramunė parengė projektą, kad gautų paramą savo svajonei įgyvendinti. Įsipareigojo sukurti vieną darbo vietą sau. Dirbs pagal specialybę – administruos turizmą.
Tačiau iki to buvo labai daug fizinio darbo. Dirbo pati su vaikais. Nes prireikė nemažai savų lėšų. Teko skolintis ir iš banko. Norėjosi kiek įmanoma daugiau darbų atlikti patiems, kad verslo sukūrimas kuo mažiau kainuotų.
„Patys griovėme seną ūkinį pastatą. Pamenu, vieną dieną net verkėme iš nuovargio. Rytoj turi atvažiuoti technika, kuri išlygins teritoriją, o mes dar nebaigę griauti“, – prisiminimais dalijasi Ramunė.
Bet sunkus fizinis darbas, anot jos, buvo niekis palyginti su pastangomis, kurias reikėjo įdėti, kad įveiktum visus biurokratinius barjerus.
Laimei pasisekė su statybininkais. Įmonėje, kurią samdė, dirbo labai kvalifikuoti žmonės. Darbus atliko kokybiškai. O tai labai svarbu, kuomet statybų imasi moteris, stokojanti statybos žinių ir patirties.
Vintažinis stilius
Kad jos apartamentai poilsiui išsiskirtų iš kitų Ramunė nusprendė įrengti juos vintažiniu stiliumi. Naujas pirko tik lovas. Bet jas susirinko pati su vaikais.
Kitus baldus: bufetus, stalus, spinteles pirko naudotus. Dažniausia skandinaviško stiliaus. Kai ką smulkesnio padovanojo socialinių tinklų draugai. Visus naudotus baldus rekonstravo pati, taip pat pasitelkdama vaikus.
„Statybininkai dirba, o aš šalia jų šveičiu paskui impregnuoju senus bufetus, spinteles, kad galėčiau perdažyti.“
Perdažė pagal apartamentų spalvą. Mat, namelyje – dveji dviviečiai apartamentai: baltieji ir žalieji. Taigi, ir baldai turėjo būti dažomi atitinkama spalva.
Kad su baldų restauravimu nieko bendro neturėjusi inteligentė gebėtų tai padaryti, teko ieškoti informacijos, pasitelkti savo fantaziją. Pavyzdžiui, senas, apdriskusias bet dar tvirtas kėdes atnaujino pertraukusi gobeleną ir pakeitusi paminkštinimus. Senovinius stalus, spinteles, nušveitusi senuosius dažus, perdažė.
Dabar tiek baltieji, tiek žalieji apartamentai dvelkia prabanga. Tarsi būtų įrengti kokio žinomo dizainerio.
Prie prabangos įvaizdžio prisideda ir japoniško stiliaus ofurinė vonia, skirta atsipalaidavimui bei erdvi terasa su minkštais baldais.
Knygų namelis
Savo išmone sukurtus apartamentus svečiams Ramunė norėjo pavadinti Pelėdų nameliu, kadangi miške šalia namų yra daug pelėdų. Tačiau pasirodė, jog Lietuvoje jau yra svečių namų tokiais pavadinimais. Todėl pavadino „Knygų nameliu“. Mat, apartamentuose yra daug knygų, kurias skaityti gali poilsiautojai. Daugelį jų padovanojo pažįstami ir socialinių tinklų draugai. Tad apartamentuose įkurdintos knygų lentynos primena biblioteką.
Pokylių kelti čia negalima. Triukšmingų kompanijų vežtis – taip pat ne. Apartamentai skirti ramiam poilsiui, energijos pasisėmimui iš gamtos.
Tačiau, pasak Ramunės, tik vieni kiti svečiai vaikšto po mišką. Daugelis apartamentus miške pasirenka tik kaip bazinę apsigyvenimo vietą. Apsistoja dviem – trim dienom. O pernakvoję važinėja po Kelmės rajoną, Žemaitiją, pasiekia Klaipėdą, ilsisi prie jūros. Mat, namelis miške palyginti geroje vietoje – tik trys kilometrai iki Rygos – Kaliningrado autostrados.
„Knygų namelyje“ svečiai lankosi jau pusantrų metų. Tačiau investicijos dar neatsipirko. Prireiks dar ne vienerių metų.
Dauguma svečių iš Lietuvos. Bet pasitaiko ir užsieniečių. Jie ypač džiaugiasi mišku, civilizacijos nesugadinta gamta, laisve. Labai vertina, kai šeimininkė pasidalija vaisiais ar daržovėmis. Ir, žinoma, dėmesį. Pavyzdžiui, praėjusią žiemą vidurnaktį važiavo pasitikti svečio iš Lenkijos, nes jis pasiklydo tarp miško keliukų.
Ar nebuvo baisu? „Gal kai kas ir gyventi tokioje vietoje bijotų“, – filosofiškai į klausimą atsako verslininkė.
Ramunei daug ir sunkiai teko dirbti, kol įkūrė apartamentus. Nemažiau darbo ir įkūrus „Knygų namelį“. Kartais vieni svečiai išvažiuoja dvyliktą valandą, keturioliktą valandą jau atvyksta kiti. Per porą valandų turi pakeisti patalynę, rankšluosčius, išvalyti patalpas, paruošti viską naujų svečių priėmimui.
Neseniai prieš atvykstant svečiams iš Vokietijos skubėjo nupjauti žolę. Žoliapjovė pastrigo, norėjo pataisyti netyčia prie peilių prikišo pirštus – neteko pusės piršto. Greitoji pagalba išvežė ligoninėn, kad prisiūtų nupjautą pirštą. O čia atvažiuoja svečiai. Jais teko pasirūpinti penkiolikmečiui sūnui Markui.
Problemų neišvengsi kaip ir kiekviename versle. Tačiau Ramunė sako niekuomet nenorėtų grįžti prie biurokratinio darbo. „Išaugau savivaldybės funkcijas vykdančiojo kelnes“.
Savas verslas suteikia daugiau laisvės, daugiau erdvės kūrybai. Sunkų darbą atperka įdomūs susitikimai su įvairiausiais žmonėmis. Prisiklausai įdomiausių istorijų.
Trim dienom buvo apsistoję olandai. Buvo labai smagu žiūrėti, kaip jie džiaugiasi viskuo. Tuomet pajauti savo nuveikto darbo prasmę.
Nebijoti siekti svajonių
Ar verslininke tapusi moteris dar kartą ryžtųsi pereiti tuos pragaro ratus, kuriuos perėjo? Ramunė susimąsto – gal ir nenorėtų. Bet veidas vėl nušvinta jaukia tik jai būdinga šypsena: „Tikriausiai pakartočiau!“
Gal paprasčiau buvo kasdien eiti į darbą? Mėnesio pabaigoje gauti fiksuotą atlyginimą, kuris galbūt net didesnis už iš verslo gaunamas pajamas?
Verslininkė sako, jog jai atliekančios pajamos – panašios kaip ir atlyginimas, kurį gaudavo dirbdama. Didelę dalį iš verslo gaunamų lėšų suvalgo mokesčiai, skelbimai. Nepigiai kainuoja ir apartamentų išlaikymas. Darbo ir rūpesčių, ko gero, daugiau negu samdomam darbuotojui. Bet daugiau ir laisvės.
Moteris ateityje svajoja plėsti verslą. Įsigyti dar vieną objektą mieste trumpalaikei nuomai. Nes tai perspektyvus verslas.
Laikai keičiasi. Keičiasi ir gyvenimo būdas. Žmonės, sugrįžę iš didmiesčių ar užsienio atostogų pas tėvus, nenori spaustis ankštuose namuose, neturėti privatumo. Todėl labiau linkę nuomotis atskirą būstą.
„Reikia nebijoti siekti savo svajonių. Bijant gyventi – neverta. Juk nepasisekus, visuomet yra išeitis – grįžti į pirmykštę padėtį. O pabandyti reikia,“– įsitikinusi Ramunė.
