Naujausios
Intensyvus metas
– Nelengvai suderinome pokalbio laiką – kasdien jūsų laukė kelionės į skirtingus miestus – Raseinius, Kelmę ir kitur. Kuo dabar esate užimta?
– Tikrai labai daug visokių dalykų. Intensyviai ruošiuosi kitų metų parodai Vilniuje, ji bus kovo pradžioje „Arkos“ galerijoje. Plius kūrybinės dirbtuvės, dar turiu įsipareigojimų Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai, rengiame labai įdomų leidinį vaikams su iliustratoriais ir rašytojais iš skirtingų šalių.
Į kitus miestus vykstu su kūrybinėmis dirbtuvėmis, autorinę techniką pristatinėju ir vaikams, ir suaugusiems.
– Minėjote būsimą parodą Vilniuje, kas joje bus eksponuojama – naujausi darbai ar retrospektyva?
– Dalis kūrinių bus iš ciklo „Kitas laikas“, labai tikiuosi, kad per ateinantį pusmetį kolekcija stipriai pasipildys ir naujais ieškojimais.
– Kur šiemet jau buvo pristatyta jūsų kūryba?
– Spalio 7 dieną Kuršėnų bibliotekoje atidaryta paroda „Nutrintys. Paslėptas laikas“, tai – dalis kolekcijos, kurią pavasarį pristačiau Klaipėdoje.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidarėme labai įdomią tarptautinio projekto „Kas sieja Sosnovskio barštį, meškėną ir dirbtinį intelektą?“ parodą, joje irgi buvo vienas mano kūrinys.
– Kaip jūs pažvelgėte į šią įdomią formuluotę ir ką radote bendro tarp Sosnovskio barščio, meškėno ir dirbtinio intelekto?
– Pažvelgiau su tam tikra ironija, nes skambesys man buvo įkvepiantis. Kalbame apie rimtus dalykus: invaziją, invazines rūšis, kurios lyg ir kelia grėsmę, bet aš sukūriau vaikišką pasaką, joje pasakojama apie tikrus, rimtus dalykus, bet netiesiogiai – mintis užslėpta.
– Ką norėjote pasakyti vaikiška knygute?
– Šiek tiek – apie globalines problemas, kai invazinės rūšys įsikeroja ir užvaldo vietines rūšis. O tos rūšys – ir gyvūnai, ir augalija, ir technologijos.
Buvo ir grėsmės užslėpta: per daug negąsdinant, gal labiau pateikiant retorinius klausimus, kaip galėtų skirtingos rūšys susigyventi bendroje terpėje. Tai – apie mūsų bendrą ateitį.
– Kaip jūs vertinate dirbtinio intelekto „invaziją“ į meną?
– Net nežinau. Turiu dvipusį jausmą, lyg ir baimė, o kartu atsirado labai patogus įrankis. Kažkokia grėsmė, ko gero, yra – ir autorinėms teisėms. Kadangi labai giliai temos nenagrinėju, nežinau, kiek grėsmės yra baisios, kiek ne, tiesiog evoliucionuojame ir reikia priimti taip, kaip yra. Ko gero, nepabėgsi, nes įrankiai yra labai svarbūs, supaprastina mūsų kasdienybę ir sunkius darbus.
– Minėtame projekte kūrė įvairių žanrų menininkai ne tik iš Lietuvos. Skirtingas buvo ir matymas, požiūris į pateiktą temą?
– Visi labai skirtingai pažiūrėjo. Į projektą kvietėme skirtingus menininkus, vieni – labiau šiuolaikiniai, kuriantys instaliacijas, buvo ir videomenininkas, fotomenininkas, tapytojas, aš, Vaidotas Janulis – grafikai.
Buvo įdomu stebėti bendrą kūrybinę laboratoriją, tai buvo tyriminis meninis simpoziumas. Pirmoje dalyje vaikščiojome po mišką, klausėmės filosofų ir gamtininkų. Antroje dalyje menininkai, sugrįžę į dirbtuves, „suvirškino“ visą informaciją ir reflektavo kūrybiniame darbe.
Iššūkis – miesto sienos
– Šią vasarą dalyvavote Šiaulių dailės galerijos ir Fotografijos muziejaus organizuotuose projektuose – Šiauliuose sukūrėte du sienų piešinius: „Perspektyva“ ir „Kvartalas“.
– Sienų piešiniai mane labiausiai gąsdino – didelės sienos kelia daugiausiai iššūkių. Aš bandau nuo jų pabėgti, bet nepavyksta. Visada, pradėdama daryti sieną, ir spjaudausi, ir baiminuosi, visa tai kelia didžiulę baimę, bet po pirmos dienos jausmas pradeda kisti ir iš didelio diskomforto zonos palaipsniui pereina į visai įdomią avantiūrą. Tiek Šiaulių dailės galerijos, tiek Fotografijos muziejaus projektai buvo avantiūros, kurias priėmiau ir įgyvendinau.
„Perspektyva“ buvo tiesiog kvietimas žiūrovui pažiūrėti ne tik į tai, ką žiūrime, bet ir iš kokios pozicijos žiūrime. Kadangi kūrinys yra bromoje, jo neįmanoma pamatyti iš priekio, reikia žiūrėti iš vieno arba kito šono. Geometrinės formos, kurios yra kūrinyje, visada transformuojasi. Žiūrint iš vienos pusės, jos įgauna vieną formą, žiūrint iš kitos – keičiasi. Esmė ir buvo: savo kasdienybėje kartais pažvelkime, iš kur mes žiūrime, čia gal netgi labiau filosofiškai, – iš kokios pozicijos. Kartais bambame, o gal reikėtų pagalvoti: ženk žingsnį į priekį ir tavo suvokimas gali pasikeisti.
Antras kūrinys pavadintas „Kvartalas“: išsikėliau tikslą pavaizduoti kažką visiškai paprasto ir sukurti absoliučiai neįpareigojančią atmosferą. Kėdės, gėlės, praviri langai, man atrodo, sukelia laisvą jausmą.
Išėjęs, pabendravęs su kaimynais, eini iš kiemo per tą patį bromą į judrią gatvę. Lyg perėjimas, tunelis iš jaukios, ramios kiemo erdvės į judrią gatvės erdvę. Kūrinyje užfiksuota ir ta močiutė iš trečio aukšto, kuri kieme prižiūri darželį, juo rūpinasi, tiek verslininkai, kurie zuja ir nepastebi tam tikrų dalykų.
Tai tiesiog kvietimas sustoti, pažvelgti į absoliučiai paprastą kasdienybę ir akimirką neskubėti.
– Susipažinote ne tik su kūrybine erdve, bet ir gyventojais?
– Tiek ir brome prie turgaus, tiek čia penkias dienas nuolat bendravau su žmonėmis. Jiems kyla visokių klausimų: kas čia vyksta, kaip keičiasi, ką čia darysi? Visada įdomu ir pažinti, išgirsti prisiminimų, įvairių refleksijų.
– Drauge užčiuopiate ir miesto dvasią?
– Taip, yra ir socialinis momentas. Kai piešinį nupieši ir palieki, kasdien vaikštai, nebepastebi. Bet tos penkios dienos yra labai įdomios.
Studijoje kuri, parodai parodas – mini kontaktas. O ten būni visą dieną. Gauni ir dovanų: kažkas kava pavaišina, apelsinais. Skalė veiklų – nuo iki.
– Rugsėjo 11 dieną Fotografijos muziejaus vidiniame kiemelyje pristatytas „Kvartalas“ – kelintas sienos piešinys kūrybinėje biografijoje?
– Trečias. Pirmas yra Kuršėnuose, Kultūros centre, jį kūrėme kartu su Egle Narbutaite, ji jau buvo dariusi sienos piešinių. Gavau pasiūlymą, atsisakiau, bet pasiūliau Eglei. O ji sako: „Darom kartu.“ Galiausiai sutikau pabandyti. Siena buvo didžiulė, reikėjo keltuvų. Gerai, kai pradedi nuo tokio darbo – kitos sienos nebebaisu.
Nenutrūkstantis meno vyksmas
– Kas vyksta jūsų dirbtuvėse, įsikūrusiose „Šiaulių krašto“ redakcijos pastate?
– Nuo kūrybinių projektų iki pasisėdėjimų su kolegomis. Nuo pirmo mėnesio, kai atvykome, jaučiausi labai jaukiai. Ir atmosfera tinkama, buvome šiltai priimti, ir lokacija gera, viskas susidėliojo, čia norisi būti. Kiekvieną dieną – nuo 8 valandos.
Neplanuotai čia atsiradome, kai pradėjome ieškoti vietos, netekę dirbtuvių universiteto bendrabutyje. Pabandėme ir atsidūrėme čia, gruodį bus jau dveji metai.
– Ne tik kuriate savo dirbtuvėse, bet ir pakviečiate lankytojus į „Meno vyksmus“?
– „Vyksmai“ vyksta maždaug kas 3–4 mėnesius. Kaskart pristatyti savo kūrybą būtų sudėtinga, mūsų pajėgos nėra didelės, norisi pasikviesti draugų. Parodas organizuojame temines, kartais kažką grupuojame, tai irgi lyg kūrybinis procesas. Kartais atsiranda pasiūlymų iš šalies – tokie įvairūs „Meno vyksmai“ ir vyksta.
Man atrodo, viskas, kas šioje erdvėje vyksta, gaunasi labai natūraliai. Per daug nesvarstai didelių koncepcijų. Kažkas ateina į vieną vyksmą ir paklausia: „Gal ir aš kažką galėčiau padaryti?“ Kažką Vladas (Vladas Vertelis, „Šiaulių krašto“ vyriausias redaktorius – red. past.) pasiūlo, kažkas paskambina ir paklausia. Tas bendruomeniškas vyksmas čia jaučiasi ganėtinai stipriai.
– Ar jau yra minčių apie būsimą – septintą – „Meno vyksmą“?
– Yra. Nusimato Tomo Buivydo grafikos paroda, jo videokūrinių taip pat bus. Planuojame ir kalėdinį susibūrimą.
Paslėpto laiko beieškant
– Kas šiuo metu jums svarbiausia kūryboje?
– Būsimoje parodoje, ko gero, vis dar analizuosiu paslėptą laiką. Man, kaip grafikei, labai įdomi ir pati technologija, ji duoda stimulą ir kartais atsako į klausimus. Tie kažkokie netikėti dalykai.
Norisi eksperimentuoti su technologijomis. Kuo daugiau eksperimentuoji, tuo atsiranda dar daugiau kelių ir nežinomų zonų, kurias galėtumei tyrinėti ir eiti gilyn. Ir visada traukia estetiniai, vizualiniai pasižaidimai. Kažkokių gilių tyrinėjimų aš neatlieku, tyrinėjimai būna technologiniai ir kartais šiek tiek filosofiniai.
– Parodų pavadinimuose minite kitą, paslėptą laiką. Koks jis?
– Gyvename pasaulyje, kai visi skuba, kai nėra laiko. Man pačiai to laiko labai žiauriai trūksta, bandau jo iš kažkur susirasti ir atrasti. Dėl to tas laikas ir paslėptas, nes jis kažkur dingsta. Laikas čia neskaičiuojamas valandomis, sekundėmis – kalbu apie tą laiką, kurį mes jaučiame. Ir jį jaučiame labai skirtingai, kartais, kai kažko laukiame, 15 minučių atrodo beveik valanda. O kai kažką linksmai darai, panyri giliai, laikas ištirpsta tokiu greičiu!
Filosofijoje yra terminas „ontologinis laikas“ – apie tą sunkiai apčiuopiamą laiką, kai jį sunku apibrėžti. Kūrybiniai ieškojimai ir yra apie kažkokį gal istorinį, archyvinį mūsų galvose esantį momentą, kurį bandai perteikti ir tą laiką individualiai ištransliuoti. Man sunku apie kūrybą kalbėti – ji taip sunkiai apčiuopiama. Tai – apie skirtingai suvokiamą jausminį laiko suvokimą.
– Į paslėptą laiką kūryboje atkeliauja ir nuotraukos?
– Dabar nuotraukų naudoju vis mažiau ir mažiau, pasižaidžiau gal kokius 5 metus. Prie portretų buvo urbanistiniai peizažai, gamtos peizažai.
Dabar nuotraukos, realūs vaizdai vis mažiau randasi, labiau – abstrahuoti vaizdai, kurie atrodo lyg nujaučiami, bet jie neegzistuoja. Abstrahuotas vaizdinys, naratyvas – ne pats pasakojimas, o pagauta akimirka.
– Parodoje Kuršėnuose lankytojai tai ir pamato?
– Kuršėnuose – nedidelė dalis jau sukurtos kolekcijos „Nutrintys. Paslėptas laikas“, septyni darbai. Šiek tiek papildyta iš ankstesnių kolekcijų. Kartais kūriniai pas mane iš vienos kolekcijos papildo kitą, kolekcijos niveliuojasi. Bet pagrindas išlieka – apie laiko apčiuopimą.
– Paroda Kuršėnuose – sugrįžimas į gimtinę?
– Per parodos atidarymą taip ir sakiau, stoviu prieš publiką, o publika – ir giminaičiai, ir draugai, ir draugų tėvai. Buvo labai keistas jausmas: su tais žmonėmis esi įpratęs kalbėtis visai apie kitus dalykus, o dabar stovi ir nesupranti: ar čia gimtadienis, šventė ar parodos atidarymas.
– Minėjote būsimą parodą Vilniuje, o Šiauliuose?
– Galbūt kitais metais paroda bus ir Šiauliuose.
