Naujausios
Spėja visur
Šiaulių rajono sodų bendrijoje „Toločiai“ ne pirmi metai gyvenančių Norkų namo laiptai šiemet vėl papuošti ryškiai oranžiniu moliūgu. Netrukus visi sės prie bendro stalo – Monika padarys eskizą, o Robertas aštriu peiliuku išmargins moliūgą originaliais raštais. Vaikai vieną kitą rudens gėrybę nešis į darželį ir mokyklą, kitus šeima, kaip ir pernai, planuoja „apgyvendinti“ poilsio erdvėje prie bendruomenės tvenkinio – tikisi, kad prisijungs ir daugiau kaimynų.
Monikai ir Robertui smagu, kad bendrija kasmet pasipildo naujakuriais ir kad nemaža jų dalis greitai įsilieja į vietinį gyvenimą, noriai dalyvauja vietos šventėse. Moliūgų paroda – tik vienas iš renginių.
„Bendrai kažką daryti labai įdomu ir svarbu. Neseniai bendruomenėje prie tvenkinio cepelinų sugalvojome išsivirti. Tiesiog atėjau pas kaimynę atsigerti kavos ir sakau: Daiva, tu labai skanius cepelinus verdi, gal išverdame prie tvenkinio, aš tau padėsiu, pavalgysim visi kartu. Kalbinau, kalbinau. Sako, tiek to, darom. Su puodais ir bliūdais prie tvenkinio atvarė. Stalą pasistatėm. Išsivirėm. Atėjo, kas norėjo. Kaip buvo smagu!“ – šypsosi M. Norkuvienė.
Bendri pavalgymai Toločių žmonėms, anot iniciatyvios moters, nėra retenybė – po beveik kiekvienos talkos susirenka į krūvą, šašlykų, dešrelių išsikepa, sriubos išsiverda, pabendrauja.
Monika su vyru noriai prisideda ir organizuojant kitus bendrus renginius. Reikėjo Kalėdų eglutę papuošti – bendromis jėgomis papuošė. Joninių naktį bendruomenės tvenkinyje suorganizavimo maudynes – į „stebuklingu“ per patį vidurnaktį virtusį vandenį lindo ir vyrai, ir moterys, ir net vaikai. R. Norkus, tvenkiniui užšalus, kasmet išpjauna eketę žiemos maudynėms, bando prisikviesti kuo daugiau kaimynų.
„Bet ateina tik žmona ir uošvė. Dar sūnus pabando ir keli draugai“, – skaniai nusikvatoja 38-erių R. Norkus, ir priduria neprarandantis vilties, kad ši idėja kada nors vis dėlto „prasimuš“.
Kai daug ką veiki, anot Roberto, tai laikas skriete skrieja.
„Mes gyvi dėmesiu, judėjimu, mums reikia bendravimo. Kur tik kas kviečia, niekad nepraleidžiam progos pabūti, susitikti, pabendrauti. Neatsisakome, jei ir pagalbos paprašo. Reikia žolę nupjauti – padėsim, kaimynui pagelbėti – patalkininkausim, medžius raunam – dalyvausim, sniegą reikia kasti – organizuosim, nuvežt, atvežti, parvežti – kaip nepagelbėti“, – ryškia žemaitiška tarme porina Robertas.
Rotis-Tutis ir kiti planai
Tikras žemaitis Robertas iš Telšių rajono, Luokės, su šiauliete Monika susipažino prieš trylika metu jo gimtajame kaime, kuriame mergina viešėdavo pas savo senelius.
Netrukus juodu apsigyveno Šiauliuose, Ežero gatvėje, – Monika universitete studijavo anglų filologiją, o Robertas ir toliau dirbo miškuose – miškininkas jis jau kokius du dešimtmečius.
„Toks laukinukas esu. Va, ir mūsų augintinis iš miško. Prieš 9 metus radau miške lakstantį su antkakliuku. Kažkas paliko. Dirbu dirbu, žiūriu, kažkas prie kojos“, – pasakodamas vyras paglosto pro šalį skuodžiantį keturkojį Rotį.
Skelbė – gal kas pasigedo šuniuko, gal atsišauks. Deja. Apsitarė, kad pamestinuką reikia vežti į prieglaudą, bet pirmiau pasiūlė jį giminaičiams – žmonės sutiko paimti, bet esą būsiantis prie būdos pririštas.
„Galvoju, prie kokios būdos, jis net auksinės grandinėlės nenutrauktų toks mažutis, kiekvieną kauliuką galėjai suskaičiuoti. Taip ir liko pas mus. Dar su pieniniais dantukais buvo, greitai vienas po kito ėmė kristi“, – seną istoriją prisimena Monika.
Nors augintinį pavadino Ročiu, šeimoje jis dažniau šaukiamas Tučiu. Reikalas tas, kad Norkų vaikams būdavę sunku ištarti „r“. Taip Rotis ir virto Tučiu.
Betgi grįžkime į pradžią. Gyvendami Šiauliuose, Monika ir Robertas atvažiavo į Toliočių kaimą aplankyti čia butą įsigijusių draugų – gražu, tylu, ramu, o ir Šiauliai čia pat. Tad kai sugalvojo įsigyti namą, paieškas pradėjo būtent nuo čia.
„Greitai nusižiūrėjom namuką, kuris patiko. Ėmėme taupyti pinigus pradiniam įnašui, bet kol taupėme, tą namuką nupirko. Taip man, prisimenu, tada širdį suspaudė. Per mėnesį kaimynystėje kitą susiradome. Nieko jame nebuvo – tik sena krosnis ir plikos sienos. Iškart atsirado įsivaizdavimas: čia vaikų kambarys, čia mūsų, čia bus siena, čia kita siena. Jutau, kad tas namas mano“, – prisimena M. Norkuvienė.
Taip prasidėjo kaimiškas gyvenimas. Gavę raktus, nelaukdami ėmė griauti, versti viską iš eilės. Vieną dieną Robertas žmonai pasiūlė išnuomoti butą Šiauliuose ir kraustytis gyventi į kaimą.
„Susidėjome daiktus, pasiėmėm savo pirmagimį ir atsikraustėme. Name viskas išversta, tai pasistatėm kieme palapinę, biotualetą nusipirkom, valgyti – ant šašlykinės, praustis – pas mamą. Porą mėnesių taip ir gyvenome“, – pasakoja moteris.
O tada Monikos mama neištvėrė: baikit kvailioti, vaikas dulkėmis kvėpuoja. Jauna šeima laikinai persikraustė pas ją. „Laikinai“ išaugo į devynis mėnesius, kol galiausiai su meistru sutarė dėl namo remonto.
Po mėnesio pirmas namo aukštas buvo baigtas. Dar keletas dienų baigiamiesiems darbams, ir name atsirado sofa, reiškusi, kad nuo šiol šeima nakvos savo namuose.
Pirmas aukštas įrengtas, bet darbų beveik 150 kvadratinių metrų name – nors vežimu vežk.
Pernai sugalvojo namo stogą apšiltinti, o kartu ir sienas.
„Pasiėmiau atostogas stogui keisti ir sienoms šiltinti. Tuo pačiu susitvarkėme ir namo fasadą. Mano atostogos buvo ant stelažo su plaktuku. Kaimynai juokiasi, sako, Robertai, iš kur tu tokią žmoną ištraukei. O man kas, mes gi taip atostogaujam! Jis apačioje lentą nupjauna, man paduoda ir sako: kalk. Aš nusitaikau! Tiesiog komanda dream team (geriausia). Ir aukščio baimė praėjo, ir kitokių baimių nebeliko“, – pasakodama nusikvatoja M. Norkuvienė.
Šiemet – naujas planas.
„Sako, Monika, imkis atostogas, šiltinsime pamatą. Savaitė ir baigiam. Praėjo trys savaitės ir niekas čia nebuvo pasibaigę – pradėję nuo pamato, priėjome prie kiemo tvarkymo, vejos lyginimo ir bortelių dėjimo... Mūsų Turkija! Sakau jam – noriu normalių atostogų. O Robertas „dar keli metai ir viskas“, – sako 32 metų moteris.
Planų dar mažiausiai trejiems metams: reikia terasą pastatyti, pirtelę, tvorą, trinkeles reikia iškloti.
Svajonės pildosi
Nekalbant apie tai, kad plaktukas ir kiti statybos darbai visai priimtini, M. Norkuvienė yra pareigūnė – Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresnioji specialistė, aiškiau sakant – gaisrų tyrėja.
Prieš dvejus metus gavusi tokio darbo pasiūlymą jauna moteris nedvejojo. Nors dabar atvirai pripažįsta: nerimo ir baimių dėl to buvo nemažai.
„Galvoju sau, nu, Monika, čia ir papuolei, gaisrinei reikia protingų žmonių, pareigūnai – rimti, protingi, solidūs, o tu čia tokia... Bet pradėjau dirbti. Aš nežinau, kas toje gaisrinėje, bet ten viskas gerai – visi žmonės kaip žmonės. Iš pradžių, aišku, sudėtinga – daug baimės, nežinomybės, didelė atsakomybė. Iš žmogiškosios pusės skaudu – žmonės likę be namų, be daiktų. Bet bėgant laikui išmoksti atsiriboti. Dabar priešgaisrinės į nieką kitą nekeisčiau.“
Ji prisimena savo vaikišką svajonę – svajojo būti arba verslininke (tėvai Šiauliuose turėjo padažų įmonę), arba gaisrininke (tėtis Ričardas Kazlauskas buvo gaisrinės pamainos vadas, o šiuo metu – Kuršėnų komandos viršininkas). Verslininke netapo, užtat išsipildė svajonė dirbti priešgaisrinėje. Norėtų baigti Ugniagesių gelbėtojų mokyklą ir tapti ugniagese. Ir būtinai išsilaikyti C kategoriją, kad galėtų ne vien gesinti gaisrus, bet ir vairuoti gaisrinį automobilį.
Panašiai kaip mama galvoja ir vienuolikametis Norkų sūnus Adrijus – norėtų tapti ugniagesiu. Bet, sako, tik tokiu atveju, jeigu netaps futbolininku.
Ir vidurinioji šeimos atžala šešerių Amėja jau nupiešė savo svajonių darbą – ugniagesė.
„Kaip nepatiks, jei tiek mūsų Amėjai, tiek ketverių Ailingai labai patinka pasisvečiuoti gaisrinėje. Kaip nepatiks, jei kolegos ir saldainių turi, ir limonado, ir šokoladinio kremo, ir jutubą įjungia. Ne darbas, o tiesiog svajonė!“ – juokiasi M. Norkuvienė.
Visada kartu
Nors visos trys šaunios šeimos atžalos dar nedidelės, tai nėra priežastis darniai šeimai negyventi aktyviai – nesportuoti, nekeliauti, nesimėgauti kitais užsiėmimais.
Šeima „pasinešusi“ žygiams pėsčiomis ir baidarėmis. Jau įveikta ne viena trasa, o kitų metų planuose – ir kur kas rimtesnės, reikalaujančios daugiau ištvermės ir pasirengimo. Pradžią ketina padaryti sausio mėnesį Klaipėdoje organizuojamame naktiniame žygyje.
Jau minėta, kad sutuoktiniai propaguoja sveiką gyvenimo būdą, lįsdami į eketę ar ledinį vandenį. Bubių tvenkinyje jau įvyko ledinių maudynių atidarymas. Prie tokio paties pomėgio jiedu po truputį pratina ir savo vaikus.
„Nesame tuo užsikrėtę. Intensyviau – tik nuo praeitų metų, bet dabar planuojame tai daryti visus metus“, – pasakoja M. Norkuvienė.
Šeimai nesvetimas ir bėgiojimas, antri metai dalyvauja Radviliškio Vasario 16-osios bėgime nuo miesto centro iki Eibariškių mikrorajono, užbaigiant maudynėmis tvenkinyje. Aistra ir futbolas, kiti aktyvūs žaidimai kieme. O žiemą geriausias sportas – sniego kasimas.
„Sukasi kalną – vaikai nuo jo voliojasi. Taip smagu gyventi kaime, ypač kai aplinkui nuostabūs kaimynai. Maži vaikai – ne kliūtis gyventi aktyvų gyvenimą, viską galima kartu daryti. Aišku, kartais norisi ir dviese pabūti, išvažiuoti, bet tada mane sąžinė ima graužti – o kodėl vaikai negali kartu skristi, juk jie mūsų vaikai. Gera pabūti dviese, bet tai ne mūsų filosofija“, – įsitikinusi M. Norkuvienė.
