Naujausios
Ne per seniausiai visuomeninis transliuotojas LRT rodė istoriko Alfredo Bumblausko laidą „Neišspręsti istorijos ginčiai“. Joje buvo keliamas klausimas „Ar reikia saugoti lietuvių kalbą. Ir nuo ko ją saugoti?“
Į laidą kaip pagrindinė pašnekovė pasikviesta Vilniaus universiteto profesorė Loreta Vaičekauskienė, jai pritariamieji balsai: rašytojas Marius Ivaškevičius, nuomonės formuotoja Ieva Koncevičiūtė ir atsvara jų nuomonei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Violeta Meiliūnaitė.
Faktiškai diskusija vyko į vienus vartus. Dominavo mintis, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kitos kalbos vartoseną prižiūrinčios institucijos yra sovietmečio reliktas. Mat, anuomet kalbą reikėjo ginti nuo okupanto. O šiuo metu nėra nuo ko ją ginti. Tad ir kalbininko Aldono Pupkio sukurtos griežtokos vartosenos taisyklės – neaktualios.
Esą neteisinga, kad žmonės dėl ne taip pavartotų žodžių taisomi. Kad redaguojamos rašytojų knygos. Kalba yra gyvas organizmas. Ją formuoja patys kalbėtojai. Ir tegu tie žmonės kalba kaip nori. Juk kalbai nieko neatsitinka, kad lietuviškai kalbantys žmonės įterpia kokį rusicizmą, žargoną, kad kalboje padaugėjo anglicizmų. Tegu žmonės kalba kaip jiems patogiau. Tegu žodžius kirčiuoja taip kaip nori ar patys yra įpratę.
Bandyta įteigti mintį, jog šiuo metu, kai dauguma dirbančių žmonių naudojasi technologijomis, yra patogiau vartoti angliškus terminus, kurie pridėjus lietuvišką galūnę ar priesagą, tampa lietuviškais žodžiais. Esą kalbininkų sugalvoti atitikmenys nėra tokie patogūs. Todėl patogiau vietoj „patiktuko“ vartoti „laiką“, vietoj „naršyti“ vartoti „skrolinti“ ir panašiai.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos kišimasis į kalbinius procesus ir jų bandymas reguliuoti gyvą procesą, o kartais net bausti už neteisingą vartoseną prilygintas diktatūrai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės nuomonei skirta labai menkai laiko. Ji spėjo tik patikinti, kad Komisijos tikslas nėra bausti ir kad per pastarųjų 15 metų niekam neskirta jokios baudos.
Tad po laidos galima padaryti išvadą, jog nieko tokio kalbėti pusiau angliškai, pusiau lietuviškai, lietuviškąją savo šnekos dalį dar praskiedus ir rusicizmais.
Tik ar atlaikys mūsų kalba tokį stiprų svetimybių užkratą? Ir ar tikrai jos mums neišvengiamai reikalingos?
Negi tiek išsilervinome, kad jau sunku ištarti vienu skiemeniu ilgesnį lietuvišką žodį „patiktukas“ ir būtinai turime vartoti „laikas“?
Jeigu ir toliau tokiais tempais lietuviškus sakinius „gardinsime“ pačių sudarytais pusiau angliškais, pusiau lietuviškais naujadarais, rusiškais keiksmažodžiais, angliškais visokių įmonių pavadinimais ir atlikėjų sceniniais pseudonimais, lietuviški žodžiai paskęs tarp svetimybių. Ar tada dar kalbėsime lietuvių kalba? Ar lietuvių kalba nuo nešvaros netaps neaiškiu, autentiškumą praradusiu kratiniu? O gal apskritai jau nebus lietuvių kalba?
Ar nebus kažkas panašaus į vadinamąją graždanką, kai nutautinimo politiką vykdžiusios rusų caro valdžios įsakymu lietuviškus žodžius rašėme ne lotyniškais, o rusiškais rašmenimis?
Dabar tokių įsakymų niekas neduoda. Nors naujoji Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė, dar tik būdama kandidate į ministres, pareiškė, jog Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką Audrių Valotką reikėtų keisti kitu vadovu.
Ko gi lietuviškai gan neblogai kalbančiai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovei neįtiko valstybinės kalbos saugotojas? Pasikėsino į lenkų autonomiją Lietuvoje? Pareikalavo nuimti ženklus su vietovių pavadinimais, parašytus lenkų kalba?
Dabar už tai reikia keršyti? Ieškoti sau palankesnio viršininko?
Iš tiesų mūsų kalba pastaruoju metu serga pavojinga infekcine liga. Dėl tos infekcijos silpsta jos imunitetas. O nusilpusi visiškai gali būti nustumta į paraštes. Nes daugėja žmonių, kalbančių rusiškai, lenkiškai, angliškai ir kitomis pasaulio kalbomis. O lietuviai svetimų kalbų linkę uoliai mokytis ir nuolankiai kalbėtis su svetimšaliais jų kalba. Net savo Tėvynėje.
Rašinio pradžioje minėta filologijos profesorė sako, jog kalba negali būti vien gramatikos taisyklių rinkinys. Gal ir negali? Bet visuose dalykuose, susijusiuose su komunikacija ir kalba, būtinai turi rastis vietos ir lietuvių kalbos gramatikai. Antraip įsivyraus visiška netvarka ir beraštystė bus priimama ne kaip trūkumas, o kaip privalumas.
Kartą skaičiau seno gydytojo raštą vienai institucijai. Du sakiniai – šešios rašybos klaidos. Bet žmogus – gydytojas! Kažkaip įstojo į anuometinį Medicinos institutą. Kažkaip baigė studijas!
Tiesa, daugelis po Antrojo pasaulinio karo gimusių būsimųjų inteligentų mokėsi vakarinėse darbo jaunimo mokyklose, nes dieną dirbdavo. Nieko stebėtino, jei kai kurių tos kartos inteligentų raštuose pasitaikydavo gramatikos spragų. Žinoma, tik ne šešios dviejuose sakiniuose.
O dėl ko atsiranda šių dienų mažaraščiai? Klaiku, kai pamatai riebią rašybos klaidą, skelbime, kviečiančiame į kultūros renginį, kur bus pagerbta kokia nors iškili asmenybė. Klaidos padėkoje mokytojui.
O socialiniai tinklai – tiesiog klaidų džiunglės. Atrodo, jog lenktyniaujama kuris primakliavos kuo daugiau svetimų raidžių, tik jaunimui suprantamų trumpinių ir kitokios velniavos. Apie nosines, ilgąsias – trumpąsias balses, dvigarsių ir dvibalsių teisingą vartojimą – nėra ko ir kalbėti.
Ar galime tai pateisinti? Tiesiog peržengti tas klaidų džiungles lyg kokį šiukšlyną ir nekreipti dėmesio? Ir tikėti, jog tai nepavojinga? Nieko blogo nuo to mūsų kalbai neatsitiks?
Aš asmeniškai matau didžiulį pavojų. Nes kalba pradės panašėti į namus, kuriuose šeimininkas laiko krūvas nereikalingų labdaros gautų daiktų. O tarp jų jau nebegali rasti to, kas kasdien reikalinga.
Kur tas švyturys, pagal kurį orientuotumėmės, kuria kryptim vesti kalbos laivą? Kur teisingos, taisyklingos lietuvių kalbos etalonas, iš kurio turėtumėme imti pavyzdį?
Mokyklose taisyklingos bendrinės lietuvių kalbos vaikai gali pasimokyti iš mokytojų, kurie dar nenumoja ranka į gramatiką ar kirčiavimą. Grįžę namo – iš tėvų, jeigu jie gerbia gimtąją kalbą. Dar iš televizijos ekrano, nes dauguma bent jau žinių ir laidų vedėjų nedaro šiurkščių klaidų. Kliūva tik neaiški kai kurių ekrano žvaigždžių dikcija, pastaruoju metu labai paplitusi greitakalbė, kartais net angliškas pašnekovų akcentas. Kalbėjimo maniera taip pat žaloja dainingą lietuvišką žodį.
Ne tik televizijoje. Ar darbdaviai, priimdami darbuotoją į vadovaujančias pareigas ar kitą gerai apmokamą reprezentatyvią poziciją patikrina jo raštingumą? Ar svarbu tik, kad gerai kalbėtų angliškai?
Tai rodo atsainų ir nepagarbų požiūrį į lietuvių kalbą, kurią per rusinimus, lenkinimus, spaudos draudimus išsaugojo mūsų protėviai.
Pasaulio žmonės kalba 7000 kalbų. Lietuvių kalba – viena iš seniausių ir archaiškiausių indoeuropiečių šeimos kalbų, išlaikiusi daugiausia jos bruožų: sandarą, ilguosius ir trumpuosius balsius, dvibalsius ir dvigarsius, linksniavimą. Raidės tobulai atspindi garsus. Žodžius tariame taip kaip rašome. Turime net unikalią jokioje kitoje kalboje neegzistuojančią raidę „ė“, kurią sukūrė Danielius Kleinas.
Išlaikyti archaišką kalbos modelį pavyko todėl, kad mūsų protėviai gyveno sėsliai, nebuvo linkę maišytis su kitomis tautomis.
Šiais globalizmo laikais nesimaišyti su kitomis tautomis – neįmanoma. Tad saugoti lietuvių kalbą – būtina. Ir yra nuo ko...