Naujausios
Pirma stotelė – Prancūzija
Šiaulių dailės galerijoje D. Vaitekūnaitė dirba nuo liepos mėnesio, veda edukacijas. Siūlo naujovių, pavyzdžiui, edukaciją apie dirbtinį intelektą, etiką ir autorystę. Jau šį mėnesį galvoja pakviesti į būrelį, kuriame menas persipintų su prancūzų kalba: lankytojai ir pieštų, ir pasimokytų žodžių.
Į kultūrinį Šiaulių gyvenimą D. Vaitekūnaitė įsiliejo po aštuonerių darbo ir studijų metų užsienyje.
„Į Lietuvą grįždavau per Kalėdas ir vasarą, kiekvieną kartą būdavo vis sunkiau išvažiuoti. Pasijaučiau atitrūkusi: nežinau, kuo čia gyvena menas, pajutau, kad laikas grįžti. Pavasarį pamačiau skelbimą, kad galerija ieško edukatoriaus, pamaniau, man čia tobula. Po studijų metų, pažinusi pasaulį, jau esu kažkiek sukaupusi žinių, kad galėčiau atiduoti. Mačiau didelę prasmę grįžti ten, nuo kur pradėjau.“
Kai 2017 metais Danutė baigė Juliaus Janonio gimnaziją, iškilo rimtas galvosūkis, kokias studijas rinktis, nes gerai sekėsi ir tikslieji, ir socialiniai mokslai, ir menai, valstybinius egzaminus išlaikė, gaudama tris šimtukus. Patyrusi spaudimą iš aplinkos, kad reikia studijuoti kažką rimto, jautėsi pasimetusi ir nusprendė niekur nestoti.
Vieną planą visgi buvo numačiusi – ateities studijas užsienyje. Nutarė vykti į Prancūziją, metus padirbėti aukle, patobulinti prancūzų kalbą, pakeliauti ir kartu užsidirbti. O jau tuomet nuspręsti, ką nori studijuoti.
Prancūzų kalbos mergina mokėsi mokykloje, per ją pamėgo prancūzų kultūrą ir gyvenimo būdą. Gyvendama ir dirbdama Pietų Prancūzijoje, šalia Liono, turėjo nemažai laisvo laiko, jį skyrė ir kūrybai. Galiausiai pasirinko studijuoti tai, kas teikia džiaugsmo: vizualinį meną.
Po paruošiamųjų metų įstojo į menų mokyklą Strasbūre. Studijuoti Prancūzijoje, sako šiaulietė, sąlygos buvo labai geros: skiriama stipendija, parama būstui, nekilo problemų studijas derinti su darbu.
Baigusi bakalaurą, mokslus tęsė magistrantūroje. Po metų suprato, kad jau norisi pokyčių, buvo smalsu iš šiuolaikinio meno pusės pamatyti, kas vyksta už Europos ribų.
„Prancūzijoje man atsivėrė platesnis pasaulis, draugai buvo ne tik iš Europos, pradėjau domėtis istorijomis, kalbomis, man apskritai patinka mokytis, o per draugus – ypač. Sudomino arabų kalba, norėjosi sužinoti kuo daugiau“, – priežastis pakeisti šalį vardija menininkė.
Filmas ar realybė?
Vietą praktikai Danutė susirado Abu Dabyje, Prancūzijos ambasados kultūros skyriuje.
„Galvojau, nuotykis. Šalis man niekada nebuvo labai įdomi, kad trauktų, bet, maniau, pabandysiu. Atlikdama praktiką pamačiau, kaip pasaulis sukasi, ambasadoje viskas buvo paremta minkštąja jėga: kaip Prancūzija gali daryti įtaką per savo kultūrą. Pagal tai pasirenkami ir finansuojami projektai, menininkai. Kultūros ir politikos neįmanoma atskirti, kuo globaliau žvelgi, tuo aiškiau matyti.“
Būdama JAE Danutė sužinojo, kad Abu Dabyje yra privatus Niujorko universitetas su menų magistro programa. Įstojo. Dveji studijų metai buvo labai intensyvūs ir įdomūs.
Gyveno universiteto miestelyje, kuris yra tarsi atskira sala už miesto. Butas, paskaitos, kūrybinė studija, valgykla, parduotuvė, net kirpykla – viskas buvo vienoje vietoje.
„Universitetas tarptautinis, pagrindinis – Niujorke, kiti du – Abu Dabyje ir Šanchajuje, yra ir papildomų mažesnių fakultetų. Studijos labai aukšto lygio. Studentai, lektoriai atvyksta iš viso pasaulio, paskaitas skaito kviestiniai svečiai. Pavyzdžiui, galėdavai nueiti pasiklausyti, kaip atliekami tyrimai, koks geriausias maistas astronautams. Susiradau draugų doktorantūros studentų, jie irgi iš įvairiausių sričių, man buvo įdomu ne tik praplėsti žinias, akiratį, bet ir pasaulio suvokimą. Prancūzijoje šiek tiek atsivėrė Šiaurės Afrika, arabų kraštai, o čia labiau pažinau Pietų Aziją, Afriką.“
Danutė su šypsena prisimena: reikėjo maždaug mėnesio, kad suprastų, jog gyvena realybėje, nes iš pradžių jautėsi kaip filme arba paralelinėje tikrovėje. Miestai pritaikyti beveik vien mašinoms, klimatas, pastatų architektūra, gyvenimo būdas – viskas kitaip.
Vietiniai arabai sudaro tik apie 11 procentų populiacijos: „Jie labai konservatyvūs, užsidarę, saugo savo tradicijas. Drauge ir tolerantiški, galima praktikuoti savo religiją, gyvenimo būdą. Labai įdomi maišalynė: yra ir europiečių, ir atvykusių iš įvairių Azijos, Afrikos šalių, Vidurinių Rytų. Kol dirbi, turi vizą, gali gyventi. Atėjus laikui išeiti į pensiją, turi grįžti į savo šalį. Visuomenė sudaryta taip: gali svečiuotis, kol esi naudingas.“
Sudėtingiausia Danutei buvo suvaržytas judėjimas – vaikščioti mėgstanti mergina nelengvai priprato prie to, kad miestai neskirti pėstiesiems. Visi važinėja mašinomis, šaligatvių nėra daug, neišvystytas ir viešasis transportas.
„Abu Dabio centre, seniausioje miesto dalyje, daugiausia gyvena atvykę darbininkai, vyrų yra apie 70 procentų. Moterų baltaodžių yra, bet ne tiek daug vaikščiojančių centre, o aš mėgdavau užeiti į parduotuvėles. Iš pradžių buvo sunku priprasti prie žvilgsnių, niekur kitur nebuvau patyrusi tokio žiūrėjimo, nors žinojau, kad esu saugi. Lietuvių nėra daug, bet yra bendruomenė, labiau Dubajuje, daugiausia verslininkai, yra ir iš meno srities. Su kuo bekalbėdavau, ką susitikdavau, labai mažai kas žinojo, kur ta Lietuva. Jei Prancūzijoje sakydavo, ai, Rytų Europa, prie Rumunijos, čia dažnai net nesuprasdavo, kokį pavadinimą sakau.“
Kultūrinis gyvenimas, sako šiaulietė, JAE pakankamai aktyvus, šalis tam skiria daug pinigų.
„Pereina iš naftos verslo į turizmą, kultūrą, stato daug muziejų. Pavyzdžiui, yra Abu Dabio Luvras, atrodo, kitais metais turėtų būti atidarytas Guggenheim’as, yra įvairių komercinių galerijų ir meno centrų. Bet kai yra daug finansavimo, yra ir daug diktavimo. Man pradėjo trūkti meno, kylančio iš žmonių iniciatyvų, kaip, pavyzdžiui, Šiauliuose „Garažas“, nekomercinių veiklų. Ten visa šalis pastatyta ant komercijos ir pinigų, man pritrūko spontaniško kūrimo.“
„Daiktas atvyksta kaip sužadėtinė“
Studijas Abu Dabyje Danutė baigė šių metų gegužę. Magistro darbą ir parodą pavadino „Daiktas atvyksta kaip sužadėtinė“. Šią frazę išgirdo Paberžėje, atlikdama tyrimą apie tai, kaip kaimo muziejuose naudojami daiktai ir objektai.
„Paberžėje Tėvas Stanislovas kolekcionavo įvairius išmestus tautodailės objektus ir kitus daiktus, kai žmonės klausdavo, iš kur koks daiktas atsirado, jis sakė, jog daiktas atvyksta kaip sužadėtinė. Frazė labai įstrigo, joje gali būti daug prasmių. Mūsų santykis su daiktais labai daug gali pasakyti apie platesnes problemas“, – mano menininkė.
Parodoje D. Vaitekūnaitė sujungė muziejų scenografiją su altoriais ir teatro scena.
„Man labai įdomu, ar tik mes veikiame daiktą, ar ir jis mus veikia? Kaip daiktai dalyvauja ritualuose, kokią turi galią? Sukūriau instaliaciją, sujungtą iš pažįstamų scenografijų ir būdų eksponuoti. Išklojau kilimą, nudažiau sienas kita spalva. Įeinant reikia nusiauti batus – tada nesupranti, ar čia kažkokia ypatinga erdvė, kuo ji skiriasi nuo įprastos parodos erdvės? Labai daug spalvų, objektų, interaktyvių momentų.“
Parodos dalimi tapo ir rašto darbas – rašymas kūrėjai labai svarbus, samprotavimus sujungė su poezija, iliustracija.
D. Vaitekūnaitė kūryboje jungia įvairius žanrus: tapybą, skulptūrą, šiek tiek performanso, teksto rašymo, videomeno. Tai, ką kuria, jos manymu, geriausiai apibūdina žodis „instaliacija“.
Kitais metais menininkė tikisi surengti personalinę parodą, o šį mėnesį vienas jos darbas bus eksponuojamas Šiaulių dailės galerijoje, trijų Baltijos šalių kūrėjų parodoje.
Neramūs laikai
– Ar Šiauliuose netrūksta aktyvesnio kultūrinio gyvenimo?
– Grįžusi pajutau, kaip miestas pasikeitęs, atrodo daug judresnis, daug visokių iniciatyvų, įvairūs renginiai, tikrai yra ką veikti, būna savaičių, kai visur nespėju.
Man šiek tiek trūksta tarptautinės aplinkos. Ir studentų amžiaus žmonių trūksta. Bet nuvažiuoju į Vilnių ir kompensuoju. Šiaulių dydis tiesiog kitas, kitos aktualijos. Džiaugiuosi ramybe, mažais atstumais. Gera buvo atrasti džiaugsmą paprastuose dalykuose, kurių buvau pasiilgusi.
– Prieš savaitę dalyvavote kultūros bendruomenės pikete Šiauliuose, sakėte kalbą. Kaip vertinate dabartinę situaciją?
– Neramūs laikai. Buvau šiek tiek atitrūkusi nuo politikos, bet grįžus nebuvo sunku suprasti, kas vyksta. Visuomenė skaldoma, iškilo nekonstruktyvi kritika kultūrai, daug kaltinimų, kad čia pinigų plovimas, o ne menas, ne kultūra. Kai yra nurodoma, kas turi būti menas ir kultūra, tai yra totalitarinės valdžios ir fašizmo bruožas.
Dabar daug kalbama apie dirbtinio intelekto sugeneruotus vaizdus ir fašizmą, kaip tai susiję. Dirbtinis intelektas (DI) panaikina interpretaciją ir visiškai suplokština meną, kad menas yra tik tai, ką matai. DI įrankiai pasisavina menininkų kūrinius, taip ištrinamas, paniekinamas meninis darbas, už jį nėra mokama. Tada tas menas naudojamas kaip propaganda. Hitlerio Vokietijoje buvo surengta degeneratyvaus meno paroda ir dabartinė situacija tai primena: skirstoma, kas yra tas vertas, geras menas, labiau tradicinis, etnomenas, o šiuolaikinis menas, eksperimentiniai dalykai yra beverčiai. Labai svarbūs ir tradiciniai amatai, viskam turi būti vietos, bet negalima grįžti į laikus, kai skirstoma, kas yra menas, o kas ne.
Norėtųsi konstruktyvios kritikos, nes kritika labai svarbi, be jos menas nelabai egzistuoja. Bet atrodo, kad kritikuoja tie, kurie neina į renginius, neina į parodas, kurie nesidomi, o dabar išlieja pyktį. Labai didelė ataka, nukreipta į kultūrininkus, švietimo atstovus.
Manau, kad labai retas atvejis, kad kultūros žmonės išeitų protestuoti, vadinasi, situacija labai rimta. Reikėtų dialogo, kad visuomenėje nesisvaidytume įžeidimais, bet kalbėtume, neleistume, kad mus kiršintų, ateitume į parodas. Kritikuoti visada reikia, bet nežeminant.
Dar vienas aspektas: atrodo, jog kultūra specialiai nuvertinama, tad ji pirma ir atakuojama. Kultūros bendruomenei bandoma grasinti panašiai kaip diktatūros laikais: jeigu tik žinosi savo vietą, neišsišoksi, pamatysi, viskas bus gerai. Jei priešinsiesi, būsi pakeistas. Kultūra – labai stiprus ginklas, jei jis naudojamas, tai minkštoji galia ir propaganda. Atrodo, kad meną ir kultūrą norima paversti tik propagandos įrankiu ir stumti vienai partijai rūpimą politiką.
Nors laikai neramūs, kiek teko pakalbėti, išgirsti moksleivius, jiems nelabai aktualu, kas vyksta. Būtų įdomu ir su mokytojais pabendrauti, ar jie kalbasi apie tai, nes paradoksas: daug kalbame apie istoriją, kokia buvo svarbi rezistencija, pasipriešinimas, Sąjūdis, bet nekalbame apie šiandienos iššūkius mūsų demokratijai.
Man atrodo, kad edukatoriai, pedagogai turėtų būti patys geriausi savo srities specialistai, nes jie formuoja visuomenę. Aš su vaikais susitinku vieną valandą ir jau pamatau įvairių dinamikų ir problemų. Jaučiu didelę atsakomybę: gal aš pagirsiu ir tam vaikui bus labai svarbu? Arba gal parodysiu techniką, kuri įkvėps ir taps jo gyvenimo dalimi? Turėtume skirti labai daug dėmesio žmonėms, kurie dirba su vaikais ir jaunimu, ir juos atitinkamai vertinti.
