Naujausios
„Gavai ir vykdyk!“
– Nepasižymėjau sveikata. Bendraamžiai būdavo ir greitesni, ir vikresni, ir “bajavesni” už mane. Mažiukas bene devynis kartus sirgau plaučių uždegimu. Vieną kartą net buvau miręs. Tai atsitiko vasarą Berčiūnų pionierių stovykloje. Staigiai pakilo temperatūra iki +42°C, net aukščiau, švokščiau kvėpuodamas. Viskas nugrimzdo į kažkokią šiltą ir jaukią tyrę, širdis kūju daužėsi. Vėliau pajutau tarsi kritimo jausmą, pasiutusį skriejimą žemyn, atgal, gulint ant nugaros... Vėl atsimerkiau. Matau, mamytė verkia, o seselės baltais chalatais, susirūpinę pluša apie mane.
Mamytė vėliau paaiškino, kad buvau miręs, buvo net širdis sustojusi, bet gydytojai atgaivino. Vėliau teko beveik metus gydytis tuberkuliozinėje vaikų sanatorijoje Vilniuje, Nemenčinės plente. Gydė kažkokiais preparatais. Nuo to laiko turiu polinkį tukti. Ir polinkį džiaugtis gyvenimu, – pasakojo Vilius.
Mistikos būta ir vėliau. Gerokai prieš amžių sandūrą, jau Šiauliuose, ant Viliaus delnų atsivėrė kraujuojančios pūslės – stigmos, Kristaus kančios ženklai, Dievo dovana. Labai tikėtina, kad tai įvyko ne dėl krikščioniško asketizmo, įtaigos ar besaikio klūpėjimo prieš Šv. Jono Nepomuko skulptūrėlę, o iš psichologinės įtampos.
Žaizdelėms užgijus dienoraštyje Vilius užrašė: „Jei stigmos – nervinės įtampos padarinys, kaip tvirtindavo ateistai ir materialistai, vis tiek man neaišku, kodėl jos atsiranda ant delno, o ne ant uodegos“.
– Kaip socialistinis įpareigojimas – „gavai ir vykdyk!“, – mūsų pašnekovas iš anapusybės grįžta į realybę.
Sapne – Leonidas Iljičius
Šūkio „Gavai ir vykdyk!“ vedamas Vilius atvažiavo į Šiaulius – į miestą „pakeliui į Palangą“. Svetima erdvė, neseniai atstatytas ir naujai pastatytas balaganas. 1973-ieji. Augantis darbininkų miestas, ryškūs sovietizacijos ženklai ir šalia režisierės Aurelijos Ragauskaitės į estetines aukštumas pakylėtas Dramos teatras.
Pokalbį apie pirmąją dešimtmetį Šiauliuose Vilius pradėjo nuo sapno:
– Sapnuoju: stoviu valgykloje. Eilėje. Su aliuminiu padėklu. Daužytu, lankstytu, daug ko mačiusiu. Valgykla, kaip visos. Kompoto stiklinę pasiėmiau, dairausi ko nors antro. Žvilgt į kaimyną. Nepatikėsite, po manęs – Leonidas Iljičius Brežnevas, TSRS vadovas! Truputį už mane mažesnis, vešliais antakiais, rūsčiai ir reikliai žvelgia į mane. Taip pat su aliuminiu padėklu stovi. Pajutau savyje pataikūno prigimtį. Parodžiau jam, kad jį praleidžiu be eilės. Valstybės vadovas nepasinaudojo mano pasiūlymu. Nusisuko lėkščių link. Mačiau jo kilnų, išmintingą profilį.
– Turbūt Maskvą darbe minėdavot kasdien?
– Grįžo bendradarbės iš Maskvos. Nedaug ko parvežė, nes ypatingai ko nors Maskvoje nebuvo. Stefutė kiekvienam padalino ant standaus kreidinio popieriaus atspausdintą retušuotą ir nudailintą L. Brežnevo portretuką. Visiems tokie suvenyrai patiko, ir šypsojomės, ir šaipėmės.
Į laikiną stotelę
– Apie Maskvą ir „pribaltiką“, galvoju, mes dar pakalbėsime. Kokios buvo pirmosios dienos Šiauliuose? Akivaizdu, kad Jums, panevėžiškiui, Šiauliai nebuvo svajonių miestas?
– Tikrai nebuvo. Kai 1973 rudenį iš Vilniaus atvykau į Šiaulius dirbti miesto vyriausiuoju. dailininku, miesto visai nepažinojau, iki tol jame net nebuvau lankęsis. Seniai, seniai, važiuojant į Palangą, tėveliai trumpam buvo užsukę į Švietimo skyrių, kuris buvo Vilniaus gatvėje, kur dabar Parodų rūmai, kiek atitolęs nuo gatvės – tai ir visi atsiminimai apie Šiaulius. Tiesa, vienoje iš pokalbių dalių esu pasakojęs apie mamos nuotykius karo metais Šiauliuose, kai mokėsi Mokytojų seminarijoje.
Taigi, „į darbą” vykau nuo geležinkelio stoties, pasiklausinėdamas žmonių, orientuodamasis į bažnyčios bokštą. Priėjęs Pergalės aikštę, tiesiu žingsniu nudrožiau link Politechnikumo, galvodamas, kad tai – valdžios rūmai, vykdomasis. Politechnikume moterėlė parodė, kurioje pusėje stovi mano ieškomas pastatas. Vykdomajame, pirmame aukšte buvo vyriausiojo architekto būstinė. Kabinetas buvo truputį praviras. Pasibarbenau, atidariau, įėjau.
Būsimas mano vadovas, tuometinis Šiaulių miesto architektas Povilas Marengolcas klūpojo už rašomojo stalo ir kuitėsi priestalio stalčiuje. Plikas, žilas, liesas, ilganosis. Prisistačiau. Jis patvirtino, kad manęs laukė. Paklausė, ar aš mieste turiu pažįstamų. Neturėjau. Jis man ėmė skųstis, kad čia ne darbas, o pragaras, kad prie anos valdžios buvo geriau, ramiau, o dabar liepia viską daryti, kas nepriklauso. Tai, kad užtikau jį vieną, tiesiog sutapimas, čia kasdien pragaras, jis vos beišgali... Bandė juokauti, bet „bajeriukai“ man pasirodė lėkšti, žemo lygio…
– Į Šiaulius, kaip, beje, ir labai daug dabar žinomų šiauliečių, daug gero davusių miestui, važiavote tarsi iš reikalo, į laikiną/tarpinę stotelę?
– Niekada negalvojau, kad gyvenimas mane pridaigins Šiauliuose. Prisimenu pirmąją nakvynę Šiauliuose. Kurį laiką kažkam skambino dėl mano nakvynės. Sutarė su “turizmo viešbučiu” Kalnelyje, Rygos gatvėje, kad mane patalpins, kol atsilaisvins Vykdomojo komiteto buhalterės Gleznerienės butas Broniaus Grigo (dabar Juozo Šalkauskio) gatvėje. Ji šiomis dienomis išvažiuoja į Izraelį. Buto vieta labai gera, netoli darbo…
Tame valdiškame viešbutyje, kambaryje, buvau patalpintas ne vienas, ten nakvojo ir dabar labai gerai žinomas šiaulietis Vaclovas Vingras, taip pat čia atsidūręs miesto vadovų rūpesčiu. Šnekėjomės šaltokai. Jis, kaip ir aš, buvo numatęs Šiauliuose būti trumpam, jis buvo skirtas žymiai didesniam miestui. Nesakiau, kad man jau paruoštas butas, kadangi aš taip pat „buvau skirtas didesniam skrydžiui“. Gyvenimas parodė, kad dėl tų skrydžių klydome abu.
Apsilankiau savo būsimajame bute Grigo gatvėje. Man paskyrė dažytojus, kad man išdažytų butą. Butas buvo iškraustytas, o nebegyventojai Gleznerienė su Glezneriu sėdėjo ant palangės. Kai jie sužinojo, kad aš gyvensiu čia, tuojau pat pasisiūlė palikti nuosavą linoleumą, kuriuo buvo išklotos grindys. Linoleumas buvo nunešiotas, per sandūras sulūžęs. Žinoma, už jį reikės susimokėti. Mandagiai atsisakiau, savo mintyse priperėjęs antisemitinių minčių, apibendrinusių tokį komercinį pasiūlymą.
Sovietijos elitas
– Tapote Šiaulių miesto vyriausiuoju dailininku. Didelio miesto didelė pareigybė, tad, kaip ir žadėjome, pradėkime nuo Maskvos...
– Pradėkime. Sąjunginiai seminarai. Atrodo, kad kasmet ar kartą per trejus metus (užmiršau), visos Sovietijos vyr. dailininkus komandiruodavo į Maskvą, į visasąjunginį seminarą, kur klausydavomės paskaitų, egzortų – mums pritaikytų maldų piktosioms dvasioms išvaryti – ir kitokių nuobodžių valdiškų paskaitų. Dažniausiai važiuodavome penkių didžiųjų Lietuvos miestų vyriausieji. Menu didelę auditorinę salę, pilną Sovietijos miestų vyriausiųjų dailininkų. Teko ir man skaityti paskaitą apie Šiaulius, pėsčiųjų bulvaro rekonstrukciją. Kadangi buvau atsivežęs skaidrių, paskaita vyko labai lengvai – komentavau paveiksliukus, viena ausimi klausydamasis prietemoje šnarančios salės, protingai atsakinėjau į kolegų pavydžius klausimus, – iš kur jiems tokių vadovų gauti?
Buvome Pribaltika, Sovietijos elitas. Savaime susiformavo mūsiškių grupelė iš lietuvių, latvių ir estukų. Vilniaus vyr. dailininkas Algis Reimeris turėjo ypatingai gerus ryšius LTSR atstovybėje Vorovskio gatvėje, turėjo pažįstamą „bufetavą“, dariusią labai gerą kavą atstovybės pusrūsio bufete, todėl visas Pabaltijo miestų vyr. dailininkų rinkinys ten ir praleisdavo seminaro vakarus. Išdažydavome tuomet madingos „Dainavos“ butelį, latviukai išsitraukdavo savo „Rygos balzamo“ prie kavos... Sužinodavome paskutinius anekdotus, šį bei tą naujo ir naudingo.
Prie mūsų kelis kartus bandė prisigretinti ir rusai iš gilumos miestų, bet ilgai netverdavo – prisigerdavo degtinės, todėl mes juos, perdavę blaivesnių globai, išstumdavome pro duris į taksi. Nacionalinių respublikų atstovai buvo kiek blaivesni, todėl kaimynai likdavo ilgiau – ir Minsko vyriausiasis, ir Gardino kolega, akiniuotasis Dodikas.
Kartą mūsų grupelėje atsirado kažkurios pietinės respublikos vyr. dailininkas, rusas iš Dušambės ar Taškento. Bandė paimti iniciatyvą į savo rankas. Rusų papročiu per prievartą pripylė kiekvienam po degtinės stikliuką ir pakėlė tostą: „Išgerkime už tą tautų draugystę, kuri mus čia visus suvedė. Už tai, kad ją mūsų tėvai sutvirtino krauju...“ Tostą nutraukė A. Reimeris, jau paėmęs ant drąsos: „...už kokį kraują? Kuris varva iš šiknos?!.“ Skėlė tikrai, griežtai, aštriai! Visi sustabarėjome...
Tai buvo drąsiau kaip drąsu, nors dviejų trijų savų žmonių bendrijoje taip šnekėdavome kasdien. Latviukai išsižiojo, aš susičiaupiau. Talino vyriausiasis reagavo ramiai: „Algi, tu jau išgėrei savo dozę, tau daugiau gerti nereikia.“ Po to ramiai kreipėsi į Vidurinės Azijos kolegą: „Pas mus nepriimta girdyti žmonių...“. Pasijutęs kaltu, idėjinis kolega susirinko daiktelius ir dingo.
Gyvenimas ir anekdotai
– „Piktųjų dvasių“ būta nemažai. Ir Šiauliuose vaidendavosi?
– Ir raganos ant šluotų lakstė... Man atvykus dirbti miesto vyr. architektas Povilas Marengolcas pasakojo ideologinę kvailystę. Jo, ar mano pirmtako, tuometinio vyr. dailininko A. Varno leidimu, Šiaulių Pergalės aikštėje komunalininkai ėmė ir nudažė špižines šiukšlių dėžes raudona spalva. Girdi ta spalva gerai dera prie raudonų plytų skalda išbarstytų aikštės takų. Netrukus į partijos miesto komitetą atėjo brandus tarybinis skundas: „Raudona spalva – mūsų vėliavos spalva, tai revoliucijos spalva, tai didingų mūsų liaudies pasiekimų spalva, ji – kraujo, pralieto už mūsų laisvę, spalva. Kaip galima šiukšlių dėžes dažyti raudonai? Tai – politinė provokacija, antitarybiškumas“.
Į skundą atsakė pats Marengolcas: „Informuojame, kad aikštės šiukšlių dėžės nudažytos ne raudona, o oranžine spalva“. (Išvertus į normalią kalbą tai reiškė: „Esi pats kvailys, daltonike, tu...“).
Partijos komitetas vyr. architekto atsakymu taip pat buvo patenkintas, kad nebereikėjo leistis į kvailus ilgus politinius išvedžiojimus.
– Apie kasdienį vyr. dailininko darbą ir rūpesčius pakalbėsime kitoje interviu dalyje, o dabar, Viliau, prisiminkite ką nors ideologiškai tvirto ir gardaus...
– Kartą, užėjęs į Vykdomojo komiteto Liaudies kontrolės komitetą, pirmininkui papasakojau tokį anekdotą. Buvome seni vykdomojo bendradarbiai.
Atvažiavo liaudies kontrolės pirmininkas į mišką. Lapė jį pamatė ir puolė bėgti. Bėga, lekuoja, uodega plevėsuoja. Susitinka vilką:
– Kur bėgi, lape-snape?
– Vaje, vaje! Pavojus, vilke-pilke! Į mišką atvyko liaudies kontrolė, puls klausinėti. O aš pati – su kailiniais, mano lapinas irgi kailiniuotas, su kailinukais visi vaikučiai, kaip pasiteisinsiu..? Bėkim-lėkim kol nevėlu!
Puolė bėgti ir vilkas kartu. Susitinka beždžionę:
– Kur bėgate žvėrys gerieji?
– Vaje, vaje! Pavojus! Atvažiavo liaudies kontrolė, visus klausinės, tardys... O jei manęs paklaus iš kokių lėšų mes su vilkiene kasdien mėsą ėdame, mėsa vilkiukus šeriame, mėsa gimines aprūpiname... Kaip aš vargšas pilkis pasiteisinsiu? Bėkim, kiek tik kojos neša!
Puolė bėgti ir beždžionė. Nubėgo gerą kelio gabalą, supluko, užduso. Paskui susimastė: ”Ko man bėgti? Žmonos kailiniai nušiurę, vaikai nuskurę, žievėmis mintame. Mano kailis pastyręs, užpakalis plikas. Ko man bijoti? Nebėgsiu”. Ir nebebėgo.
Kontrolės pirmininkas draugiškai mane išklausė iki galo. Mačiau, kad smegenys intensyviai dirba, bet lūpos kažkodėl nesišypsojo. Pagaliau jo lūpose ir akyse pamačiau kažkokius gyvybės ženklus: „A-a-a-a, tai tie žvėrys žmones vaizduoja!..”.
Supratau, kad O. Balzakas buvo teisus, pagarsinęs aforizmą: „Nejuokauk su kvailesniu už save!“.
(Bus daugiau)
