Naujausios
Muziejaus kūrimas užtruko daugiau nei dešimtmetį, idėją plėtojo ir vystė tarptautinė istorikų, architektų, žydų kultūros ekspertų komanda.
Pasak muziejaus „Dingęs štetlas“ direktoriaus Jono Dovydaičio, visuomenei atvertos muziejaus durys įprasmina visą muziejaus kūrimo procesą, jame dalyvavo šimtai žmonių – ekspertų, kūrėjų, istorikų iš Lietuvos, JAV, Olandijos, Lenkijos, Suomijos, Šveicarijos.
Novatoriški muziejaus ekspozicijos sprendimai buvo derinami su žymaus suomių architekto Rainerio Mahlamaki sukurta muziejaus vizija – pastatas primena miestelį, kurio stogų kontūrai iš toli matomi lygumų kraštovaizdyje.
Muziejaus ekspozicijos dizainą kūrė JAV dizaino bendrovė „Ralph Appelbaum Associates“ (RAA), kūrusi ir JAV Holokausto memorialinį muziejų.
Prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius Lietuvoje buvo daugiau nei 200 štetlų. Šiuo „miestelį“ reiškiančiu jidiš kalbos žodžiu žydai vadino savo gyvenamąsias vietas.
Pasak muziejaus vyriausiosios kuratorės Sandros Petrukonytės, muziejaus pavadinime užkoduota esmė – tai pasakojimas apie tai, ko nebėra. Lankytojai, įžengę į muziejų, gali patekti į jau neegzistuojančią tarpukario Šeduvą, kurioje vieni šalia kitų gyvena ir žydai, ir lietuviai.
Ekspozicija išdėstyta dešimtyje galerijų ir prasideda nuo įžanginio filmo, pasakojančio, kaip žydai įsikūrė dabartinės Lietuvos teritorijoje ir ten gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo. Pagrindinis muziejaus pasakojimas koncentruojasi į tarpukarį, Antrojo pasaulinio karo metus ir pokarį.
Šeduvos, kaip ir visos Lietuvos gyvenimą negrįžtamai pakeitė sovietinė okupacija ir po jos sekusi nacių okupacija. 1941 m. rugpjūčio 25–26 dienomis naciai ir vietiniai talkininkai Liaudiškių miške sušaudė 664 Šeduvoje gyvenusius vyrus, moteris ir vaikus – beveik visą žydų bendruomenę.
„Ekspozicijoje pateikiame platų kontekstą: nuotraukas, citatas iš istorinių dokumentų, liudininkų pasakojimus bei nebylius tragedijos liudininkus – keturias Antrojo pasaulinio karo metų šovinių gilzes. Jos buvo rastos 2015 m. tvarkant žudynių vietą Liaudiškių miške“, – pasakojo S. Petrukonytė.
Pasak vyriausiosios kuratorės, muziejaus pagrindu visada buvo ir bus originalūs istoriniai artefaktai – dalį jų muziejui dovanojo ar skolino Šeduvos žydų palikuonys, muziejai ir kitos įstaigos, tačiau kuriant muziejaus ekspoziciją buvo pasitelktos ir modernios technologijos bei interaktyvios priemonės. Viena įspūdingiausių patirčių lankytojų laukia „Knygos tautos“ galerijoje, kuri primena sinagogą.
Specialiai muziejui buvo sukurti atkuriamosios dokumentikos filmai, pasakojantys vienos Šeduvos žydų šeimos gyvenimo istoriją. Įžanginį muziejaus filmą lietuviškai įgarsino aktorė Jovita Jankelaitytė, o angliškai – garsus žydų kilmės Holivudo aktorius Lievas Schreiberis, filmus su gausia lietuvių kino kūrėjų komanda kūrė režisierė, „Oskarus“ teikiančios JAV Kino meno ir mokslo akademijos narė Roberta Grossman.
Lankytojams, norintiems muziejų tyrinėti savarankiškai, siūlomi nemokami audiogidai. Muziejaus erdvės pritaikytos judėti vežimėliais.
Muziejus „Dingęs štetlas“ vienu metu gali priimti ribotą lankytojų skaičių, todėl norintys apsilankyti kviečiami rezervuoti nemokamą muziejaus lankytojo bilietą individualiam arba grupiniam vizitui.
