Naujausios
Prarasta alternatyvos sostinė
– Penkioliktųjų „Šiaulių naktų“ programa plati, kokius renginius norėtumėte akcentuoti?
– Viduryje savaitės, trečiadienį, regbio stadione vyks nemokamas filmo „Pietinia kronikas“ rodymas stadione.
Prieš tai stadiono konferencijų salėje šiaulietis fotografas Eugenijus Barzdžius, senas pankas, skaitys paskaitą apie tvarią statybą. 19 valandą pristatysiu Eglę Bartkevičiūtę ir Bernardą Ručinską, jie klasikiniais instrumentais, akordeonu ir kontrabosu, atlikinės kultinius „gabalus“ iš „Pietinia kronikų“.
20 valandą vyks pokalbis su Rimantu Kmita, keliais filmo aktoriais, Aivaru Rusevičiumi, kuris priklausė darbinei grupei. Filmą pradėsime rodyti 21 valandą.
Dar vienas labai svarbus trečiadienio renginys – 19 valandą Kultūros centro Kamerinėje salėje vyks „Lekuči“ spektaklis. Visuomet padedame ukrainiečiams.
Ketvirtadienį bus naktiniai „Pietinia kronikų“ žaidimai, po jų Kultūros centre prasidės standup‘as.
Penktadienį P. Višinskio aikštėje iš vinilų gros didžėjai, o alternatyviosios muzikos festivalyje „A GirdŽ`!?!“ bus septynios grupės. Šeštadienį gros senieji didžėjai, festivalyje – vėl grupės. Bulvare bus gyvųjų skulptūrų teatras „Levituojantis Leprekonas“, tradicinės „Bočių“ kovos ir blynai.
Sekmadienį baigsime R. Kmitos skaitymais, jų metu visi žiūrovai galės tapti romano „pribuvėjais“ – R. Kmita naująjį romaną išsiųs leidyklai.
– Kodėl vis grįžtate į Šiaulius ir organizuojate renginius?
– Visada buvau su alternatyva, man niekada nepatikdavo popmuzikos festivaliai. Šiauliai buvo alternatyvos sostinė, kai tokį dalyką atima, man žiauriai graudu. Reikia muzikos – 40 procentų pasaulio visuomenės klausosi muzikos, aš sakyčiau net daugiau.
– Ne vienam atrodo, kad esate tikras šiaulietis, nors iš tiesų gimėte, vidurinę mokyklą baigėte Klaipėdoje ir net dainavote chore „Gintarėlis“ kartu su Prezidentu Gitanu Nausėda?
– Taip, esu grynaveislis klaipėdietis. Kažkuria prasme esu ir giruliškis – Giruliai mano tėvonija. Gyvenimo pradžioje gyvenau Giruliuose, paskui persikėlėme į Klaipėdą.
Yra tokia nuotrauka: sėdime Klaipėdos fakulteto barokinėje salėje trys tenorai: aš, Vygantas Vaišnoras ir Gitanas Nausėda.
Mano kultinis kūrinys „Žvaigždutė“, kurį „Stagnatų“ repertuare padariau disko kūriniu, buvo išmokta chore – aš solavau. Studijų laikais buvome sukūrę B. Dvariono „Žvaigždutės“ rokenrolo, bliuzinę versiją.
– Muzikalumas, aktyvizmas – paveldėtas iš šeimos?
– Mano senelis labai dainingas. Jis ne tik giedojo bažnytiniame chore, buvo Darbėnų seniūnijos Lazdininkų kaimo ir dar vieno kaimo seniūnas, šaulys, didelis aktyvistas.
Labai dainingas ir tėvas. Kai mes jau studijavome, gyvenome savo gyvenimus, Klaipėdoje penkiaaukščiame name kaimynai susirinkdavo, penkios šeimos, švęsdavo gimtadienius, vardadienius ir dainuodavo! Dainynus turėjo – ką šiandien dainavome, ko dar nedainavome.
Aš Klaipėdoje baigiau muzikos mokyklą. Daug pasirinkimų nebuvo – arba eini sportuoti. Klaipėda buvo uždaras miestas, mums išvažiuoti į užsienį nebuvo galimybių, toliausiai, kur su „Gintarėliu“ galėjome išvykti, buvo Latvija. Visi žinojo „Ąžuoliuką“, nors „Gintarėlio“ a. a. vadovas Albertas Rožė dirbo pagal tą pačią sistemą ir darė viską labai kietai.
– Kodėl nelikote Klaipėdoje?
– Aš galėjau mokytis Klaipėdoje, man durys buvo atviros, dalis muzikos mokyklos dėstytojų buvo ir konservatorijos dėstytojai, jie žinojo, kas ko vertas. Solistai buvo laukiami.
Aš, ko gero, jau nuo 8 klasės domėjausi džiazu – gal norėjau kitokios muzikos. Dar – labai nesinorėjo gyventi pas tėvus. Kadangi mėgau tiksliuosius mokslus, lengvai pasirinkau KPI Skaičiavimo technikos fakultetą. Jį 1986 metais ir baigiau. Paskyrimas buvo į Šiaulius, į „Nukloną“.
Kai mokiausi KPI, dalyvavau įvairiose veiklose: buvau profsąjungos narys, bendrabučio valdybos narys, darėme pirmuosius festivalius, dalyvavau agitmeninėse brigadose, būdavome lyderiai, važiuodavome į vadinamąjį rusišką užsienį.
Mūsų „chebra“ buvo rimta, linkusi į vaidybą, muzikavimą. Plius buvo labai aktyvus vietinis fakulteto komjaunimo komitetas. Dalis mūsų dėstytojų buvo baigę mokslus Amerikoje. Buvo kitokie žmonės, programinės įrangos buvo sukurtos ne čia, Vakaruose – mokeisi gyventi kitokį gyvenimą. Profesorius G. Žintelis buvo mūsų fakulteto dekanas, vėliau tapęs Ryšių ir informatikos ministru.
Kai mokiausi Kaune, buvau patekęs į saugumiečių rankas, bet gerai išsisukau. Pasigavo mane, nes darėme įdomią agitmeninę programą apie piktžoles ir daržoves – reikėjo parodyti, kad gyvename piktžolių pasaulyje. Komisijoje buvo agentų, kurie sekė programas, kad nebūtų perliptos ribos. Mane išsikvietė į tam tikrą nuovadą. Labai nustebau, pamatęs vieną universiteto žmogų. Jis man sako: „Mes labai ritmai žiūrime į menus. Norėtume, kad jūs nekalbėtumėte tokiomis temomis.“ Pasakiau, kad galime viską padaryti atvirkščiai. „Atvirkščiai tiks!“ Padariau, kad aplink yra bulvės, o viduje – viena gera piktžolė! Daugiau manęs nebesikvietė.
„Nuklone“ dirbau tik du mėnesius. Ateidamas susirinkau 24 parašus, kad neišduosiu valstybės. O aš buvau pripratęs prie demokratijos.
Komjaunimo komitetas turėjo kultūros „vadybininką“, kuris dirbo su kultūrinėmis organizacijomis, organizuodavo renginius. Paskambino man Aloyzas Tubutis – gal galėtum pakeisti komjaunimo komitete? Pinigai tie patys, išsiaiškinau, koks darbas, ir išėjau į miesto komitetą instruktoriumi.
Prie autobusų stoties buvo „Aušrinės“ kavinė, vakarais ten veikė muzikos klubas, vykdavo diskotekos, mes su antruoju sekretoriumi Arvydu Mockumi pradėjome judinti šitą reikalą. 3–4 mėnesius buvau „Aušrinėje“ įkūręs džiazo klubą, spėjome padaryti kelis koncertus. Buvo smagu, nes galėjai realizuoti idėjas.
Paskui atsirado televizija. Mano kolega komjaunimo komitete, kuris irgi dirbo instruktoriumi, sugalvojo iš kažkur pasiskolinti kamerą, pradėjo daryti sėdimas laidas.
Mes su Sauliumi Pučinsku buvome krapštukai, mėgome dirbti su vaizdais, dar pasikvietėme į pagalbą Kastį Stumbrį ir sugalvojome, kad televiziją patys galime daryti. Pasikvietėme A. Silkinį: „Mes norime kurti teliką.“ Dabar juokinga atsiminti! Buvo kosminiai laikai. Atidarydavome vartelius į naują pasaulį.
Paskui atėjo R. Bubnelis, „LitPoliinter“, ir pasakė: „Darome rimtesnę televiziją.“
„Tangomanija“ neatsirado iš kažkur – ji atsirado Šiauliuose, „Tango TV“. Su Kasčiu važiavome į Vilnių (po Nepriklausomybės paskelbimo buvo įkurtas medijų departamentas), atidaro duris seniukas. „Atvažiavome registruoti nepriklausomos televizijos „Tango TV“. „Gerai, vaikai.“ Uždėjo antspaudą, registracijos numeris pirmas.
Daug kas pas mus važiavo mokytis. Į komandą įsijungė Darius Balčiūnas. Įsivažiavome. Bet kai buvo pradėta kalbėti apie Kauną, kolektyvas po truputį perėjo į profesionalią televiziją – realiai mes visi išvažiavome.
O prisimenant ankstesnį laiką – norėjo, kad įstočiau į komunistų partiją. Negi nesuprato, kad tikrai nestosiu? Išsisukau techniškai. Mane pasikvietė pokalbio partiniai veikėjai. Užkliuvo jiems šukuosena – jau turėjau grupę „Stagnatai“.
Komjaunimo organizacija buvo didžiulė, mieste buvo daug proftechninių mokyklų, turėjau telefoną mokyklos, kuri ruošdavo kirpėjus. Paskambinau: „Ar kas atlikinėja praktiką ir norėtų padaryti šukuoseną?“ Susidėjau cheminį – tapau visiškas garbanius, disko karalius.
Partkomo rūsyje buvo valgykla, pagalvojau, reikia įkirsti, parodyti savo poziciją. Pietų metas. Kol atėjo mano eilė, jau matau, dalis pirštais rodo. Ta, kuri išdavinėja maistą, buvo nusisukusi, kai atsisuko, puodelis iš rankų iškrito. Supratau, savo pasiekiau. Tada jau vyko roko koncertai.
Vyko ir mūsų festivaliai, sąskrydžiai Bijotėje ir panašiai. Visi jautė, kad reikia išlaisvėti.
– Kas lėmė, kad Šiauliai, buvęs uždaras karinis miestas, staiga prasiveržė galinga kūrybine jėga?
– Aš turiu paaiškinimą. Įsivaizduok miestą, kuriame nėra, kas veikti. O tu mokaisi Menų fakultete, meno mokykloje, niekas nevyksta, iš principo nėra senamiesčio. „Chebra“ lįsdavo į rūsius, repetuodavo, susirasdavo instrumentus, darydavo menus. Tai davė didžiausią impulsą. Pramoninis miestas, kaip ir Sietlas. Visas „grandžas“ atsirado Sietle, o ne kažkur kitur.
Neužmirškime, dar buvo Sausio įvykiai. „Tango TV“, „Roko klubas“ – kuravome daug grupių, suorganizavome koncertą prie Savivaldybės. Jei Šiauliai nebūtų buvęs toks alternatyvus miestas, gal ir koncerto nebūtų buvę.
Atsimenu, kai prasidėjo žiaurūs įvykiai, manęs prašė eiti pašnekėti su publika. Man irgi buvo labai graudu, bet aš nebijojau to parodyti. Pakviečiau visus įsidėti šiltų drabužių, pasakiau, kur atvažiuos autobusai, sėsti į juos arba savo mašinomis važiuoti ginti Seimo.
Kai prasidėjo įvykiai, mums kariai skambindavo į studiją, klausdavo, ką veikiate, kur įsikūrę. Tekdavo atsakyti: „Mes jau neįsikūrę.“ O naktimis dirbdavome užsibarikadavę „kultūrkėje“. Rūsyje, užgesintos šviesos. Ten buvo rengiamos laidos.
Kai užėmė Vilniaus televiziją, dalis vilniečių atvyko pas mus, atidarėme televizijos korpunktą Bubiuose. Bubius saugojo suvaryta sunkioji technika, buvę afganistaniečiai suorganizavo apsaugą. Studijoje, kurioje transliuodavome, buvo stalas, eidavo be sustojimo tiesioginiai eteriai, vykdavo spaudos forumas, pasikeisdami su brigada važiuodavome filmuoti. Viena kamera visada būdavo atsukta į Bubių kelią, kad, jei kas, būtų galima tiesiogiai transliuoti, kas vyksta.
Tiek daug visko buvo. Prisimenu, po Sausio įvykių paromis be miego. Kultūros centre nuleisdavome pagrindinėje scenoje tiulius ir ant jų miegodavome.
Gyvenau bendrabutyje Tilžės gatvėje, mažas vaikas ant rankų – tą dieną davė išeiginę, nebudėjau. Už lango šlapdriba. Galvoju: „Kas čia vyksta?“ Suvoki, kad vyksta labai daug, masinis perversmas, suvoki, kaip viskas trapu. Dabar gyvename aukso metais.
Tik gaila, kad Šiauliuose netekome aukštosios mokyklos. Visada sakiau: jei pradėsite pirkti pastatus, baigsis aukštoji mokykla. Reikėjo investuoti į dėstytojus, mokslo kokybę. Ačiū Dievui, dar yra akademija, tik ankstesnio judesio nėra.
Taip gimė „Šiaulių naktys“
– Šiaulius pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais įamžino rašytojas Rimantas Kmita „Pietinia kronikose“, romanas atgijo filme. Atpažįstama atmosfera?
– Ir aš, ir kolegos davėme daug medžiagos iš archyvų. Filme yra vietų, kur sename televizoriuje rodomi klipai, „Žuwų“ ir panašiai, – aš išsaugojau. Tampriai bendravau ne tik su R. Kmita, esame seni draugai ir su režisieriumi I. Miškiniu, stengėmės padėti, kad filmas ateitų.
Šeštadienį bus Šviesiausių žmonių eisena, apdovanosime šviesuolius. Yra šiauliečių, kurie dalyvavo filme, bet negavo „Sidabrinių gervių“ statulėllių – mes turime apuokus.
Aš Vilniuje iki šiol ginu šiauliečių teises. Su tuo pačiu susiduria ir Klaipėda – kitiems miestams žiauriai sunku, Vilnius viską uzurpavęs.
Reikia traukos zonų, reikia turėti daug stiprių kultūrinių įstaigų. Šiauliai neturi nė vieno muzikinio klubo. Liepoja turi keturis lygiaverčius muzikos klubus. „Juonė pastuogė“ yra estrados, country, kaimiškos muzikos klubas, o roko muziką, kitokią muziką klausantiems žmonėms nėra išvis jokios vietos. Tai tiesiog tragedija.
– Kur išgaravo 90-ųjų Šiaulių potencialas?
– Čia nebuvo kur plėstis. Arba tie, kurie aktyviai dirbo, miestui tapo nebereikalingi ir išvažiavo kitur. Dar bandžiau įsikabinęs laikytis iki 2004 metų. Nuo maždaug 1996 metų važinėdavau į Vilnių, darydavau su Ligita Juknevičiūte „X klaną“, „Klajūnų dienoraštį“. Pusė čia, pusė Vilniuje. Kurdavome muzikinius klipus, Vilniuje buvo daug reikalų.
– Tęsėsi ir jūsų muzikinė karjera?
– 1997 metais su „Gin‘Gas“ įrašėme albumą Lapėse, buvome nominuoti dviejuose apdovanojimuose, gavome statulėlę kaip atradimas.
Iki to laiko turėjau „Stagnatus“. 1988 metais Regina Steponavičiūtė susirado mane ir pakvietė į trupę, kuri galėtų inžinierių vakare daryti programą. Taip atsidaro Alvydas Rekašius, Dainius Latvėnas, inžinieriai, aš, Evaldas Vaitkevičius, Linas Plukas – penkiese sukūrėme „Stagnatus“. Regina režisavo tą vakarą, buvo visokios senovinės dainos su humoru.
Finale – visai neblogai gavosi, gal nemetame to reikalo? Gyvavome tik dvejus metus. Kai 2011 metais išleidau kompaktą, įdėjau tris „Stagnatų“ dainas ir jau „Les Stagnateurs“ – dirbau su Pauliumi Jasiūnu, Gintaru Dzidoliku. „Les Stagnateurs“ B. Dvariono „Žvaigždutė“ pilnai gyvai įrašyta studijoje teatre. O daina „Atomas geras“ buvo kultinė.
Su „Gin'Gas“ ką tik išleidome albumą – pristatėme birželio pabaigoje.
Dabar leidžiu pats savo muziką – kokią noriu, kokia patinka. Padėjau Elzei Urbietytei su jos grupe, ji dar buvo moksleivė, Gabijai Petrauskaitei, taip pat šiaulietei, ji jau buvo mano studentė Vilniuje.
„John's Shower Band“ albumą išleidau Taivanyje – dabar jie SHWR, grupė dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje, viena iš M.A.M.A. apdovanojimų žvaigždžių.
Prisimenant ankstesnius laikus – dar buvome sugalvoję muzikinius apdovanojimus. Nebeliko „Bravo“ apdovanojimų, padarom Šiauliuose. ŠAMA apdovanojimai vyko „Saulėje“ pagal mano scenarijų, dvi akompanuojančios grupės keitė viena kitą, viskas gyvai. Po 9 mėnesių gimė M.A.M.A apdovanojimai.
– Ir galiausiai atėjo laikas „Šiaulių naktims“?
– Zubovų kieme per „Šiaulių dienas“ darydavome džiazus, RUMSHK, „Happyland'us“. O jeigu pabandyti atskirai?
Visai šventei turėjome 1 800 litų ir padarėme pirmąsias „naktis“. Iškart buvo idėja. Apsibrėžėme, kad nenorime mugės, norime, kad dirbtų barai, kavinės, visi darytų savo programas. Įsijungė Vilius Puronas, Darius Linkevičius, Kakė Makė. Atsirado marškinėliai su slenginiais gyvūnais „Pelinis katinas“, „Medinė meška“, „Kaulinis šuo“ ir t. t., juos norime pakartoti. Pavadinimus, idėjas dažniausiai susapnuoju arba ateina natūraliai.
Iškart galvojom, kad „Šiaulių naktys“ nebus vienkartinis renginys. Daug draugų atvažiavo be honorarų, kad palaikytų tą dvasią, kad būtų kitaip, kad galiotų NBA – „Not budget art“, biudžeto nekainuoja. Liūdina vienas faktas: jei kituose miestuose paskelbi akciją, ateikite, dalyvaukite, šokinėkite, kad ir su voniom per tramplinus, visada bus žmonių, kurie dalyvaus. Pas mus nežinau, kas darosi. Norisi išjudinti.
Esmė, kad miestas, kuriame daugiausia įdėjai darbo, ir yra tavo miestas. Turi tam miestui padėti, tas miestas tau – kaip gimtasis.
