Naujausios
Žėrintis nuodėmių miestas ir Donaldo Trumpo galva
Didysis Atlantas
Atvykus į dviejų miegamųjų Mertl Bičo viešbutį Pietų Karolinos valstijoje, laiko poilsiui nėra daug – vandenynas šaukia! Įsimetę į burnas pakeliui atsitiktinai pamatytame prekybos centre „Sam's club“ įsigytų užkandžių ir labai trumpam ištempę po kelionės pailsusias „kanopėles“, eisime prie Atlanto.
Vandenyno pakrantė ne per daug apgulta poilsiautojų. Gal dėl to, kad laikrodis rodo jau gerokai po pietų. Nors ir popietė, pakrantės smėlis šiltutėlis ir toks smulkus, toks visai baltas – nepanašus į mūsų gražuolės Baltijos.
Įmerkus pėdas į Atlanto vandenį, jausmas, sakyčiau, keistas – lyg įbridus į šiltos arbatos puodelį. Negaliu pasakyti, kokia tą liepos pradžios dieną buvo vandens temperatūra. Gal vanduo netgi šiltesnis už tos dienos Mertl Bičo orą, kuris buvo įkaitęs iki 87 laipsnių pagal Fahrenheitą arba 30 laipsnių pagal Celsijų.
Šiltos ir labai sūrios vandenyno bangos mušasi į kojas, kartkartėmis kepštelėdamos tarsi peiliuku – dabar jau žinome, kad tai sudužęs moliusko namelis. Matau nekaltai pro šalį plaukiančią medūzą – lyg niekur nieko prisiartina ir cakteli į koją. Akimis paseku ją nuplaukiančią.
Mūsų planai pasipliuškenti Atlanto vandenyje, sužinojome atsibudę, yra beveik nerealūs. Užteko žvilgtelėti pro viešbučio kambario langą: pliaupia lietus, vandenynas siautėja, vėjas lenkia paplūdimio pakraštyje žaliuojančias palmes. Anot mūsų draugų, Mertl Bičo palmės, skirtingai negu kai kuriose kitose JAV vietose, čia neišauga, o yra atgabenamos sodinukais – miesto valdžia ir verslininkai kuria kurorto dvasią.
Silikoninė D. Trumpo galva ir kiti „trumpai“
„Išvykdami būtinai privalote apžiūrėti Mertl Bičo brodvėjų“, – sako mūsų gerieji palydovai. Oras vakarėjant beveik be priekaištų.
Kelios gatvelės – ir mes jau vietos brodvėjuje. Gausu kavinukių, krautuvėlių, garsios muzikos, loterijų, gatvės prekeivių, atrakcionų – žinau, kad esu Amerikoje, o vis tiek atrodo, kad Palangos J. Basanavičiaus gatvėje.
Mūsų draugai atkakliai laikosi nuomonės, kad tiesiog būtina užeiti į prezidento D. Trumpo rėmėjos atidarytą parduotuvę „Trump Store“ bei iš pirmų lūpų sužinoti, ką šis valstybės vadovas turėjo omenyje, sakydamas: „Make America great again!“ („Padarykime Ameriką vėl didžią!“ – red. past.).
Ir tikra tiesa, prieštaringai vertinamam prezidentui dedikuota krautuvėlė nekelia abejonių dėl savo dydžio ir prekių gausos – visos lyg viena: D. Trumpas – ant marškinėlių, D. Trumpas – ant kepuraitės, D. Trumpas – ant kojinių, ant golfo kamuoliuko, veido kaukės, vėliavos, D. Trumpas, D. Trumpas, D. Trumpas... D. Trumpas ir po stikliniu gaubtu – nors ir silikoninė, vis dėlto labai jau tikroviškai lūpas dėliojanti D. Trumpo galva be paliovos rėkia sustabarėjusią frazę: „Make America great again!“
Įdomu, ar neužsičiaupianti galva ras savo pirkėją...
Mūsų bičiulis sako, kad pastaraisiais metais Amerikos žmonės susipriešinę, kaip reta. Respublikonų ir demokratų politikai pritariantieji esą atkakliai laikosi savo politinio nusistatymo ir kitos nuomonės nepripažįsta, net jeigu ji priklauso artimiausiam žmogui. D. Trumpo pradėta nelegalių imigrantų deportacija jo palaikytojams tapusi lyg medus, esą demokratinės pakraipos JAV prezidentai nelegalius atvykėlius, kurie esą linkę dykaduoniauti Amerikos gerovės sąskaita, mylėjo labiau negu dirbančius ir mokesčius valstybei mokančius amerikiečius, o dabar tiesa esanti sugrąžinta.
D. Trumpui skirtų parduotuvių keliaudami po JAV matysime dar ne vieną.
Miestas, kuris nemiega
Prieš vidurnaktį atsisveikiname su Mertl Biču. Automobiliu iki Floridos Džeksonvilio tarptautinio oro uosto – pora valandų. Iš ten – skrydis į Džono F. Kenedžio tarptautinį oro uostą Niujorke. O tada penkias su trupučiu valandas Ameriką kirsime skersai – link Ramiojo vandenyno, į Nevados valstiją, kurioje mūsų laukia gal labiausiai padūkęs pasaulio miestas Las Vegas.
Antrą valandą po pietų Las Vegas pasitinka 46 laipsnių karščiu. Išlipus iš lėktuvo užklumpa jausmas, kad ore nebėra oro, kuris tiktų mūsų lietuviškiems plaučiams. Teks prisitaikyti, nes Mohavės dykumoje prieš kiek daugiau negu šimtmetį įkurto miesto saulę „kęsime“ net kelias dienas.
Mūsų viešbutis, o jame dviejų miegamųjų ir valgomojo su virtuve apartamentai – kone pačioje Las Vego širdyje, kelios minutės iki siautulingą, nuodėmingą, triukšmingą, o gal ir nusikalstamą gyvenimą gyvenančios, neono šviesose skendinčios 7 kilometrų ilgumo „The Strip“ gatvės. Savo akimis nepamatyti ir savo kailiu neprisiliesti prie šios „nuodėmių“ gatvės gyvenimo, tiesiog kvailystė. Todėl rytojaus nelauksime. Tamsa – Las Vego gyvybė!
Žaižaruojančio ir garsuose skęstančio miesto pulsas įtraukia net nespėjus susivokti. Stripo gatvės triukšmas toks bendruomeniškas ir nuteikiantis polėkiui, kad nejučiomis tampi jos naktinio gyvenimo dalimi. Man patinka analizuoti aplinką – nieko čia keisto, turint tokią profesiją, kaip maniškė. Taigi stebiu pro šalį skubančius žmones – jokių suvaržymų, jokių tabu, jokio išties nepadoriai atrodančio nepadorumo. Las Vege leistina viskas ir visaip!
Pro šalį nenusakomo aukštumo kulniukais praklibinkščiuoja ilga, blizgančia ir labai raudona suknia vilkinti juodaodė moteris. Toli gražu ne laiba gražuolė, o apkūnesnių gabaritų. Bet kad verta dėmesio – čia tai jau tikrai!
Tokių, kaip ta apvalutė ponia, Las Vegui sutemus, nors vežimu vežk – yra sakę mūsų kelionės palydovai. Kartu paminėjo ir kitą šios spindinčios Las Vego damos gyvenimo pusę, kuri toli gražu nėra tokia spindinti... „Pamatytumėte, kaip kai kurie iš jų namuose gyvena...“ – nuomonei susidaryti užtenka vieno sakinio, ir dirbtinis blizgesys vaizduotėje tiesiog nustoja blizgėti.
Prostitucija, pasak draugų, Las Vego mieste pagal vietos įstatymą yra draudžiama. Mėgautis visokiais seksualiniais malonumais galima pavažiavus tik kokią mylią už miesto ribos.
O mes pasitarėme ir nusprendėme „vyriškai“: šiąnakt šturmuosime Las Vego kazino. Ne dėl to, kad laimėtume arba praloštume krūvą žaliųjų, o tam, kad galėtume pasipuikuoti ten buvę.
Nepasakysiu, kiek Las Vege yra lošimo namų, bet jų yra begalė. Milžiniška daugybė kazino! „Reikalui“ ryžtamės paaukoti 20-inę, kuri greitai padvigubėja, o paskui ir sutirpsta iki kritinės ribos – 8 dolerių pelno. Antras raundas, ir visi 20 dolerių negrįžtamai nugarma į turtingų Las Vego dėdžių kišenę.
Išeidami pastebime ant laiptų sėdinčią išsipusčiusią damą, ji vyrams siūlo korteles su nuogų moterų nuotraukomis. Nuodėmių miestas...
Šou merginos
„Jeigu dabar eičiau vienas, jos mane tikrai užkalbintų“, – pajuokauja mano antroji pusė, mudviem prasilenkiant su dviem žaviomis ir raudonomis plunksnomis apsikaišiusiomis gražuolėmis, kurių liemenėlės ir menkai pridengiančios kelnaitės pasiūtos iš Amerikos vėliavos.
Vualia! Kvatodamos gražuolės, truputį mandagiai, truputį agresyviai, atakuoja mano sutuoktinį, ragindamos nusifotografuoti. Tokioms nė motais, kad šalia stoviu aš, visai legali žmona! Iš Lietuvos? Kur tai? Jei prie Lenkijos – nėra daugiau klausimų. Žino. „Plunksnuotosios“ ragina mane išsitraukti fotoaparatą ir nufotografuoti žavią trijulę, kurioje stovi mano, seksualiai gražuolių ištiestas kojas laikantis, kartu ir akivaizdžiai pasimetęs sutuoktinis. Spaudžiu kameros mygtuką. Kitaip savo būsenos nepavadinčiau – apšalusi!
Mobiliojo fotoaparatas spragsi, o aš pamatau „plunksnuotųjų“ papilvėse kabančias pinigines – dabar jau aišku, dėl ko jos prisvilo. Perduodu telefoną „fotosesijoje“ ne savo noru dalyvavusiam vyrui ir skutu į artimiausią parduotuvę: mudviejų piniginė saugiai tupi mano kuprinėlėje.
Kai netrukus abu susitikome, sužinau, kad merginos už „išraiškingas“ nuotraukas prašė pinigų, reikalavo parodyti, ar gražiai išėjo nuotraukose.
Kai grįžome į Lietuvą sužinojome, kad tokios merginos Las Vege vadinamos „showgirls“ (šou merginos – red. past.). Prikimba fotografuotis, o paskui reikalauja pinigų – 10, 20, 100 dolerių. Iš nesusimokėjusių gali atimti fotoaparatą, telefoną, kamerą, gali gatvėje tiesiog sukelti skandalą. Sako, kad bėgdami nuo riksmų ir persekiojimo turistai sumoka reikalaujamas sumas.
Mūsiškės „showgirls“ buvo geranoriškos – jokių ultimatumų! Likusi nuotrauka po daugelio metų primins Las Vego nakties akimirką. Vis dėlto aišku – vykstant į tokią gausybę spalvų turintį pasaulio miestą reikėjo iš anksto pasidomėti.
Šalis, kuri yra prie Lenkijos
Naktį Las Vege šilumos gal perpus mažiau, negu kaitino dieną. Einame apžiūrėti Las Vego laisvės statulos – kopija, bet tikrai įspūdinga, privalome nusifotografuoti. Kaip ir prie įspūdingo dydžio Eifelio bokšto kopijos.
Beveik kaskart, kai mes, lietuviai iš Šiaulių, kylame arba leidžiamės viešbučių liftu, sukeliame nemenką su mumis besileidžiančių ar kylančių amerikiečių reakciją. Todėl per šitiek viešnagės Amerikoje dienų tapo įprasta girdėti vietinių klausimą, iš kur mes.
Lietuvos vardas dažnam Amerikos gyventojui nieko nesako. Aiškinimai, kad Lietuva – šalis prie Baltijos jūros arba krepšinio šalis – be reakcijos. Valstybė prie Lenkijos! Šįkart bingo! Lenkiją amerikiečiai žino.
Nors lauke ta pati kaitra, kokia buvo mums atvykus, vėsiai sėdėti viešbutyje neapsimoka – viešnagės pramogų sostinėje laikas tirpsta ne valandomis, o sekundėmis. Mūsų gerieji draugai tiesiog jaučia pareigą mums atskleisti didžiųjų Las Vego viešbučių grožį. Ne, ne, ne kazino, kurie tuose viešbučiuose savaime suprantami ir ne kambarių, kurie, tikiu, tiesiog švyti prabanga. Bičiuliai nori parodyti interjerą.
Cezario rūmų („Caesars Palace“) viešbutį prisiminsiu ir po daug metų. Visai ne apie pasaulyje garsių dizainerių parduotuves kalbu. Įžengusi pro ištaigingas viešbučio duris pamatau dangų – ne saulėtą, kokį palikau už durų, o debesuotą, apsiniaukusį gal vakarėjantį. Prabangiosios „Dolce&Gabbana“, „Gucci“, „Baccarat“, „Boss“, „Burberry“, „Armani“, „Lacoste“, „Levis“ ir kitos, įsikūrusios lyg atskiruose architektūriniuose nameliuose, su atskirais įėjimais, balkonėliais.
Didžiausios menės aikštėje puikuojasi nuogas Cezaris. Kiek toje didžiojo karvedžio stovėsenoje yra išdidaus grožio! Už naktį Cezario viešbutyje tektų pakloti 175–200 dolerių – kainą už šitokį grožį įvardyčiau „proto ribose“.
Iki soties prisižiūrėję ištaigingiausių Las Vego viešbučių vaizdų ir, pavyzdžiui, gražiajame „Venetian“ atradę Venecijos kanalą, ruošiamės į savo mažiau prabangų, bet ne mažiau mielą viešbutį.
Pakeliui – už kelių arba keliolikos milžiniškų pastatų matyti garsusis JAV prezidento Donaldo Trumpo viešbutis „Trump“. Negaliu nenufotografuoti.
Vienai dienai palikę Las Vegą, išsinuomotą automobilį rytoj „kinkysime“ ir vyksime į Arizonos valstiją – mūsų jau laukia Didysis kanjonas.
(Bus daugiau)
