Naujausios
Iš ilgaamžių giminės
„Kai mano tėtis prieš mirtį savo tėvelio paklausė, ar greitai prabėgo gyvenimas, šis atsakė: „Vaikeli, ogi kaip viena diena, rodos, vakar tik gimiau, ir jau nebėra“, – išmintingai pastebėjo Ona Monkūnienė, užsiminusi, kad jos senelis sulaukęs net 115-os metų. Ir visa Adomaičių (ji – buvusi Adomaitytė – aut. past.) giminė iš Pašvitinio krašto (Pakruojo rajonas) – ilgaamžiai. Tėvelio tetos sulaukusios 102 ir 103 metų, o pačios Onos sesuo Teodora nugyveno 98-uonerius. Paveldėti geri genai – didelė dovana, bet turbūt ne mažiau prisidėjo ir pozityvus požiūris į gyvenimą, humoro jausmas, tolerancija ir atlaidumas – savybės, kuriomis močiutė pasižymi.
„Daug melskitės, nebūkite pavydūs, duokite kitiems ir gyvensite ilgai, kaip aš“, – tokį pamokymą savo jubiliejaus šventėje, į kurią suėjo, suvažiavo 52 artimieji, giminaičiai, išsakė Ona Monkūnienė. Nors baigusi tik keturias klases, be jokių psichologų, gyvenimo mokytojų, asmenybės ugdytojų pagalbos, ji intuityviai žinojo, kaip elgtis su savo rato ir svetimais žmonėmis. Niekada nepriekaištaudavo, jei vyras Kazimieras, ypač gabus žmogus, nagingų rankų kalvis, kolūkyje paskirtas mechaniku ir dirbtuvių vedėju, nuolat pagirtas Pakruojo laikraštyje, kaip sako, „kabėdavęs“ Garbės lentoje, „išmesdavo burnelę“.
„Tokio charakterio esu, niekada nesiškandalinau. Ir su anyta labai gerai sutariau. Ji yra sakiusi: „Jei Kazimieras būtų kitą marčią parvedęs, tai ir dviejų dienų kartu atrodytų per daug.“
Jauniausia šeimoje
O gyvenimas Onos Monkūnienės nelepino, nors ir augo neprastoje ūkininkų šeimoje, tarp septynių vaikų jauniausia, tad lyg ir turėjo būti labiausiai popinama. Tėveliai valdė 39 hektarus nuosavos žemės, neskurdo. Tačiau ir plušėti tekdavo nemažai: ne tik žemę įdirbti, daržus ravėti, derlių nuimti, bet ir kasdienėje ruošoje padėti, pamelžti 15 karvių, pasirūpinti pulku avių, keturiais arkliais. Tad mažoji Onutė, nors ir gabi, tik keturias klases mokslų teragavo.
„Į mokyklą eidavome keturis kilometrus. Kai visi sutardavome, tai vieškeliu kulniuodavome, kai susipykdavome, reikėdavo mišku žingsniuoti, – juokiasi močiutė. – Baisu mažiems miške, nors nei vilko, anei briedžio ar elnio sutikti tais laikais neteko. O jau daug vėliau, kai su vyru gyvenome Kalnuočių kaime (Pakruojo rajonas), sykį tvarte melžiau karvę ir ji pradėjo kažko nerimauti, nebeprisileisti. Išėjau laukan, o ten vidury kiemo briedis bestovįs. Tai mano vyras jį nuvijo į mišką“, – prisiminė nutikimą Ona Monkūnienė.
Tėvelis našlys vedė antrą kartą
„Tėvelis buvo našlys, likęs su trimis vyresniais vaikais – Kazyte, Povilu ir Aliute. Tada jis vedė mano mamą ir susilaukė dar keturių vaikų: Marytės, Jono, Teodoros. Na, o aš paskutinė į šį pasaulį atėjau, – pasakojo senolė. – Paūgėję kiekvienas gaudavome po duonos gabalą, lašinių „šmotą“ ir eidavome į laukus, daržus. Pietų turėdavome vieną valandą, po to vėl kibdavome į darbus. Nelepino, vienodai visus augino. Tik vienas vyresnysis brolis patinginiaudavo, jis paskui audėjo amato išsimokė, net bažnyčiai baldakimus išaudė, tai buvo gerbiamas. O mes, visos merginos, taip pat mokėjome austi, juk ir vyrų marškiniams, kelnėms medžiaga būdavo audžiama. Kas jos neturėjo, tas be kelnių gal vaikščiojo (juokiasi).“
Paprastos vestuvės
Ona ištekėjo sulaukusi 24-erių metų už metais vyresnio vietinio gyventojo Kazimiero Monkūno. Pažinojo jį nuo mažų dienų, kaip pati sako, kartu ir žaisdavo, ir pasipešdavo.
„Pamenu, dar mokiausi mokykloje. Kartą Kazimierą mokytoja anksčiau po pamokų išleido namo. Aš jį vieną einantį per mokyklos langą pamačiau. Toks stambus, aukštas vyras tada pasirodė, nors dar tik paauglys buvo“, – prisimena senolė.
Vestuvės jų buvusios paprastos, nedarė didelių iškilmių, jaunoji neturėjo ir baltos suknelės, vilkėjo juoda su baltais taškeliais.
„Baltą arklį pasikinkę nuvažiavome į bažnyčią. Po to grįžome į mano tėviškę, Pelaniškius, ten pavalgėme pietus ir jau po to vykome į vyro namus Kalnuočiuose, kur atšventėme su būreliu artimųjų, gal 15 žmonių. O va per mano šimtmetį susirinko 52 žmonės“, – palygino ilgaamžė.
Sunkūs karo ir pokario metai
Onos tėvelių sodyba dar išlikusi iki šių dienų, turbūt kokių 150 metų medinė troba tebestovi. Nebūtų išsilaikiusi, jei ne sesuo Teodora, kuri ten liko gyventi. Mirė ji prieš kelerius metus.
„Tai buvo vienkiemis, grytelė pilna vaikų, mes visi vienoje didelėje kamaroje miegodavome. Sudėtingi laikai atėjo sulig karu ir pokariu. Ateidavo stribai, nuo jų slėpdavomės. Į kolūkius pradėjo varyti, atėmė gyvulius, žemę. Tik vieną telyčią paliko, kuri gal litrą pieno duodavo per dieną. Dar prieš tai rusų kariškiai atėjo, sako, reikia kariuomenę maitinti. Paėmė – pykšt, pokšt – nušovė vieną karvę, paskui kitą ir pasiėmė. Duris išlauždavo, įsibraudavo vidun, maistą susirinkdavo, podėlius išnaršydavo. Neliko nė mėsos, nė duonos. Išėjau daržo ravėti ir tarp vagų nualpau. Mama sunkiai susirgo, mirė vos 50 metų sulaukusi. O kai vėliau pradėjo eiti melioracija, mums su vyru irgi liepė išsikraustyti, savo rankomis namą nugriauti. Vyras Kazimieras taip pergyveno, kad jį infarktas ištiko, – vieną po kitos užklupusias negandas vardija šimtametė. – Vėliau iš Pakruojo rajono išsikraustėme, atsikėlėme į Joniškį, nusipirkę namą.“
„Mūsų tėvelis buvo jautrus žmogus. Jis labai mylėjo gamtą, augalus, sodino medžius, gražų sodą buvo su mama užveisę. Jis neleisdavo nė šakelės nulaužti. O pavasarį taip norėdavosi kačiukų parsinešti. Jis sakydavo: „Nulauši, pasidžiaugsi, bet šakelė greitai nuvys“, – mamą papildo dukra Genutė.
Turi jau net tris proproanūkius
Ona Monkūnienė kolūkyje dirbo laukininkystės brigadoje. Vakarais sukdavosi namuose, žiemomis megzdavo. Su vyru Kazimieru užaugino tris vaikus: dukras Ireną ir Genutę, deja, sūnaus jau nebėra, jį Dievulis anksčiau pasiėmė.
Užaugo šeši anūkai, iš kurių vyriausiai jau 49-eri, jauniausiam – 34. Ir šeši proanūkiai savus gyvenimus vienas po kito kuria. Senolė turi net tris proproanūkius: dvylikos, ketverių ir pusės metų.
Ilgaamžė sveikata dar nesiskundžia: žiūri televizorių, klauso radijo, su lazdele vaikščioja. „Gal ir į lauką išeinate po kiemą pasivaikščioti?“ – klausė meras G. Čepulis. „Žinoma. Ir dar kaip išeinu!“ – šmaikščiai atšovė šimtametė.
Paklausta, gal kokios ypatingos mitybos laikėsi, Ona Monkūnienė vėl pokštauja: „Kas bebūtų, viską valgau, tik akmenų negraužiu. Bet va, iki 20 metų buvau jokio alkoholio nė lašo neragavusi. O tada alaus pakaštavojau ir nustebau: „Neskanybė baisiausia! Kaip žmonės po stiklinę iš karto išgeria, aš taip iki šiol ir nesupratau.“
