Naujausios
Minėtos dvi progos
Akylesni šiauliečiai atminimo lentos, buvusios prie Jono Pauliaus II tako, vedančio į Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, pasigedo jau anksčiau. Svarstė, galbūt remontuojama ir netrukus bus grąžinta į vietą?
J. Borevičiaus ir kitų jėzuitų atminimą įamžinusi lenta buvo atidengta 2019 metų liepos 15 dieną. Tai buvo Šiaulių geto likvidavimo 75-osioms metinėms skirtas renginys, į jį kvietė Šiaulių krašto žydų bendruomenė. Kartu minėtas ir jėzuitų misijos Lietuvoje 450-metis.
„Nežiūrint viso to blogo, kas atsitiko su mumis karo metais, nežiūrint tos propagandos, tos agitacijos žydų atžvilgiu, Lietuvoje atsirado žmonių, kurie išdrįso padėti žydams“, – tuomet sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, citavusi ir savo tetos žodžius, kad kiekvienas, kuris nors šiek tiek padėjo žydams, turi būti įvertintas.
Memorialinę lentą inicijavo tuometinis Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius kunigas Stasys Kazėnas SJ, sukūrė dabar jau šviesaus atminimo dizaineris Darius Augulis. Lentoje buvo įamžintas J. Borevičiaus portretas, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius ir trimis kalbomis parašyta: „Pasaulio tautų teisuolis kun. Jonas Borevičius SJ kartu su kitais tėvais ir broliais jėzuitais obelų sodo prie šv. Ignaco Lojolos jėzuitų bažnyčios stoginėje 1941–1944 metais slėpė iš geto išvestas žydų šeimas.“
J. Borevičius Šiauliuose gyveno ir dirbo 1941–1944 metais, buvo Šv. Ignaco bažnyčios rektorius, Prekybos instituto kapelionas.
Po karo pasitraukė į Šveicariją, nuo 1946-ųjų gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mirė 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją Čikagoje.
2017 metais jam buvo suteiktas valstybinis apdovanojimas – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, jis pripažintas asmeniškai išgelbėjęs Goldą Perienę su sūnumi Amosu.
Skaičiuojama, kad bendras gelbėtojų tinklas Šiauliuose galėjo išgelbėti apie 150 žydų.
„Pateikiama klaidinga informacija“
„Šiaulių kraštas“ kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę išsiaiškinti, kodėl buvo nuimta atminimo lenta, ar ją planuojama grąžinti.
Miesto plėtros ir paveldosaugos skyriaus vyriausias specialistas Mantas Antanavičius pateikė tokį atsakymą: „Paaiškėjus, kad atminimo lentoje kunigui Jonui Borevičiui yra pateikiama klaidinga informacija, Šiaulių miesto savivaldybė priėmė sprendimą ją nuimti. Grąžinti atgal neplanuojama.“
Paprašius patikslinti, kokia informacija klaidinga, M. Antanavičius papildė, kad lentos tekste kunigas Jonas Borevičius yra įvardijamas kaip Pasaulio tautų teisuolis, nors šis vardas oficialiai iki šiol jam nėra suteiktas.
„Valstybinis apdovanojimas – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius – nėra tapatus Pasaulio tautų teisuolio vardui. Iš techninės pusės turėtų būti gaminama visiškai nauja lenta su aktualia informacija. Jeigu kunigui Jonui Borevičiui būtų suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, esama lenta galėtų būti grąžinta“, – sprendimą paaiškino M. Antanavičius.
Asmenybės pažeminimas
Vienas iš lentos atsiradimo iniciatorių dr. Stasys Tumėnas atidengimo renginyje 2019 metais dalyvavo kaip Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys.
„Jaučiuosi daug prisidėjęs – mintis pagerbti J. Borevičių buvo sena. Su tuometiniu rektoriumi S. Kazėnu, vienu iš iniciatorių, derinome su architekte R. Budryte, D. Auguliu – buvo ilgi paruošiamieji darbai, o 2019 metais įvyko iškilmės, šventė“, – prisimena S. Tumėnas.
Pamatęs, kad lentos nebėra, šiaulietis sako negalėjęs savo akimis patikėti – buvo šokiruotas.
„Tai asmenybės pažeminimas. Visaip mąsčiau – vadinasi, Jonas Borevičius mažiau žinoma pavardė nei Jackus Sondeckis, Domas Jasaitis – jie visi buvo bendrame gelbėjimo tinkle, J. Borevičius puikiai kalbėjo vokiškai. Atsimenu, atidengimo renginyje sakiau, kad ėjimas istorinės atminties keliu atveria galimybę šiauliečiams pažinti žmones, kurie čia dirbo, gyveno, kurie per 50 metų buvo ištrinti iš atminties, vienas iš tokių – J. Borevičius, kurį šiauliečiai turėtų naujai pažinti.“
Sužinojęs lentos nuėmimo priežastį, S. Tumėnas atkreipė dėmesį, kad nemažai žmonių painioja žydų gelbėtojų apdovanojimus, tapatina, laiko sinonimais. Pasaulio tautų teisuolių vardą suteikia Jad Vašem institutas Izraelyje, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius – Lietuvos valstybės apdovanojimas.
„J. Borevičius gelbėjo žydus, rizikavo gyvybe, buvo aktyvus antinacinio judėjimo dalyvis. Gaono žydų muziejuje yra surašytos visos žydų gelbėtojų pavardės, 159 kunigai gelbėjo žydus, tarp jų – Jonas Borevičius“, – primena S. Tumėnas. Ir pacituoja garsiuosius žodžius: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėjai visą pasaulį.“
Koks galimas situacijos sprendimas? „Patikslinti lentelę. Nepatingėti – juk tai nėra monumentas“, – mano S. Tumėnas.
Išeivių JAV istoriją nagrinėjantis šiaulietis primena ir kitus J. Borevičiaus nuopelnus – jo teigimu, kunigas vertas visapusiškos pagarbos.
„JAV buvo aktyvus išeivijos patriotas, praktiškai jo iniciatyva įsteigtas garsusis jaunimo centras Čikagoje, jis labai ten gerbiamas“, – sako S. Tumėnas.
Neseniai „Šiaulių krašte“ buvo publikuotas S. Tumėno straipsnis „Su Prezidentu Valdu Adamkumi – apie krepšinį“, jame taip pat minima J. Borevičiaus pavardė. 1964 metais Šiaurės Amerikos lietuvių krepšinio rinktinei rengiantis vykti žaisti į Australiją, J. Borevičius priklausė organizaciniam komitetui.
Pastaraisiais metais J. Borevičiaus pavardė nuskambėjo debatuose dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2019 metų pabaigoje paskelbė kunigo parodymus, juos 1986 metais J. Borevičius pateikė prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį – liudijo, kad J. Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
xxxx
Jonas BOREVIČIUS
Kunigas J. Borevičius 1941–1944 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriumi. Kartu su kitais Šiaulių kunigais jėzuitais J. Borevičius įsitraukė į žydų gelbėjimą: parūpindavo besislapstantiems dokumentus, ieškodavo slapstymo vietų ir patikimų žmonių, kurie sutiktų priglausti persekiojamus žydus ir gelbėti žydų vaikus. Kunigas palaikė ryšį su kitais žinomais šiauliškiais: Domu ir Sofija Jasaičiais, Stanislava Venclauskiene ir jos dukterimis Danute ir Gražbyle, gydytoja Janina Luiniene, agronomu Juozu Ibenskiu ir kitais kunigais, dalyvavusiais žydų gelbėjime.
Iš kaunietės Goldos Perienės liudijimo: „Šiauliuose atsidūriau 1944 m. vasarį, atlydėta Bronislovo Gotauto. Kadangi mums numatyta vieta jau buvo užimta, vėl patekome su sūneliu į beviltišką padėtį – svetimame mieste, be jokių ryšių, be lėšų ir dar su vaiku. Tarnaičių ir samdinių maklerės, su kuria supažindino Bronislovas Gotautas, nurodymu ėjau per žmones, ieškodama darbo ir vietos. Ir štai dar ir sūnelis susirgo. Dėl ypač sunkių gyvenimo sąlygų paprastas gripas ilgai nepraėjo, laikėsi aukšta temperatūra. Išvažiuojant iš Kauno, man buvo nurodyta kritišku momentu kreiptis į kunigą Borevičių. Per jį radau kelią pas agronomą Ibenskį, gydytoją Luinienę ir kitus, kurie Šiauliuose sudarė tam tikrą gelbėjimo centrą.“
Goldos Perienės sūnų Amosą iš pradžių gelbėjo gydytoja Janina Luinienė, ji paguldė berniuką į ligoninę, kurioje, padedama seselės Anelės Vykonytės, slapstė žydų vaikus, kol jiems būdavo randamos nuolatinės slapstymo vietos. Vėliau Golda Perienė, agronomui Juozui Ibenskiui patarus, su sūneliu Amosu nuvyko į Pamūšį pas kunigą Joną Teišerskį. Nors kunigas Jonas Teišerskis apie Goldos Perienės atvykimą nebuvo įspėtas iš anksto, jis iš karto sutiko priglausti ją su sūneliu. Kunigo Jono Teišerskio namuose Golda su Amosu ir sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. („Ir be ginklo kariai“, sudarė S. Binkienė, Golda Perienė, „Jų negalima užmiršti“, Vilnius: Mintis, 1967).
Parengta pagal www.issigelbejesvaikas.lt
