Naujausios
21 metų jos anūkė Darija žuvo pirmą karo savaitę, vos įstojusi į armiją ginti tėvynės, kai prie vadavietės atskrido rusų raketa “Iskander”. Merginos kūną iš po griuvėsių atkasti pavyko tik po trejų parų, gelbėtojams pavyko rasti tik jos galvą ir vieną ranką.
“Pelenus laidojom po mėnesio, kai po žiemos speigų atšilo žemė. Visą tą mėnesį katinas nesitraukė nuo ant stalo padėtos urnos, kai grįžom po laidotuvių, namus radom siaubingai apverstus – nutraukė užuolaidas, išvartė gėles, sudaužė indus ir t.t.. O kai išleidom į lauką, išbėgo ir daugiau nebepamatėm“, – kalbėjo senelė.
Praėjus dešimčiai mėnesių po anūkės žūties mirė ir Darijos senelis, Irinos vyras Valerijus. Jis buvo prie anūkės labai prisirišęs. Po patirtos stuburo traumos tapo nedarbingu, ir Dariją lydėdavo į darželį, mokyklon, skaitydavo knygas, žaisdavo. Niekuo nesiskundė, net valerijono nebuvo ragavęs, tačiau po anūkės mirties pasislėpęs kasdien raudodavo, ir vieną rytą nebeatsibudo, insultas.
“Kaimynės sako, kad Darija iš dangaus globoja mūsų namą ir visa gatvę, nes per karą nė karto čia nesprogo, nors aplinkui per bombardavimus degė namai, žuvo žmonės. Jos mama, mano dukra, planavo kurti naują šeimą, todėl Dašą auginau nuo pat pradžių. Gimė Drakono metais, buvo be galo aktyvi ir drąsi, dar mokydamasi technikume įsitraukė į patriotinę veiklą. Pamatė kažkokio renginio skelbimą, nuėjo, o ten “Azovo” pulko veteranai ir futbolo komandos “Metalist” aistruoliai, vieni vyrai. Jie kartu suformavo Nacionalinės gvardijos skyrių, o pirmą karo dieną visi drauge įstojo į pačių įkurtą karinį “Kraken” būrį“, – pasakojo Irina.
Iki karo Darija su draugais ruošė patriotines akcijas, vežė paramą kovotojams į Donbasą, rengė gynybos kursus moterims bei karines stovyklas jaunimui, inicijavo kraujo donorų dienas, gabeno pagalbą vaikų namams ir gyvūnų prieglaudoms, pensininkus mokė naudotis kompiuteriu ir mobiliu telefonu. Mergina dar suspėdavo lankyti paskaitas technikume, dirbti muilo fabrike, kas trečią parą globoti sunkiai susirgusią prosenelę. Nacionalinės gvardijos padalinio vadai merginai pasiūlė dirbti vadavietės administratore, Darija ruošėsi studijuoti vadybą, bet kilo karas.
Pirmą karo rytą Irina atsibudo išgirdusi tolimų sprogimų aidus ir pamatė anūkę, jau stovinčią prie durų, skubančią į vadavietę. Į senelių prašymus likti namuose nereagavo, sakė yra pasižadėjusi atvykti, eis ginti miesto. Anūkė prašė jai neskambinti ir neieškoti, nes būrys rinksis vis kitose vietose.
„Kraken“ būrio vadai spėjo, kad rusai į juos taikysis, nes kariuomenė iš miesto pasitraukė ir jo ginti liko vien savanoriai. Taip ir atsitiko. Pirma raketa Charkive atskrido į jų būstinę, tačiau niekas iš savonorių karių nežuvo, nes buvo persikėlę kitur. Charkive buvo pilna išdavikų, todėl bombos skrido ten, kur įsikurdavo „Kraken“ vadavietė.
Kovo pirmą raketa pataikė į Nepriklausomybės aikštėje stovintį šešių aukštų regiono administracijos pastatą. Jo vestibiulyje buvo įkurtas savanorių gynėjų registravimosi štabas. Raketa pražudė pusšimtį karių bei jais norinčių tapti žmonių. Darija tada sužeidimų nepatyrė. Pasisekė ir tada, kai raketa gretimame pastate pražudė šešis gynėjus.
Kovo trečioji tapo lemtinga. Darija su bičiuliu lydėjo į sugriauto pastato rūsyje įrengtą štabą žmones. „Iskander“ raketa sprogo tuo metu, kai Darija su draugu ruošėsi leistis žemyn. Abu žuvo akimirksniu.
„Tuo metu Charkive neveikė parduotuvės, bet Dašos bičiuliai sugebėjo gauti vestuvinę suknelę, kad pagal tradiciją netekėjusi mergina būtu palaidota baltai aprengta. Po sprogimo iš jos kūno beveik nieko neliko. Atsisveikinant Dašos skruostus išbučiavo senelis, o aš nepajėgiau žvelgti į taip sudarkytą anūkę, norėjau išsaugoti mintyse tik gyvos atvaizdą“, – pasakojo Irina Pasmor.
–-
Darijos istorija susidomėjau prieš kelias savaites kavinėje “Keliautojas” pamatęs jos nuotrauką. Prisiminiau, jog panašią pirmais karo metais mačiau kapinėse įrengtoje Didvyrių alėjoje. Tada antkapių buvo nedaug, kelios dešimtys, o Darija – vienintelė mergina. Darijos kapas buvo prie tako, jos nuotrauką visada regėdavau apsilankęs Didvyrių alėjoje net ir tada, kai antkapių padaugėjo iki keliolikos tūkstančių.
Kavinėje “Keliautojas” kabo žuvusių specialaus diversinio žvalgybinio armijos padalinio “Kraken” narių nuotraukos. Kavinės savininkė Jelena Avilova nori išpildyti žuvusio sūnaus svajonę turėti kavinę. Pamatęs Darijos nuotrauką nusprendžiau susisiekti su jos artimaisiais. Juolab, kad, peržiūrėjęs 2022 metų kovą Charkive darytas nuotraukas, pamačiau, kad esu įamžinęs Dariją pražudžiusios raketos išraustą duobę.
“Nors suprantu, kad viskas yra Dievo rankose, po Dašos žūties ilgai raudojau bei keikiau visus – viešpatį, Putiną, save. Su tokia lemtimi neįmanoma susitaikyti, norisi matyti ją gyvą, o ne paminklą ir medalius. Praėjus keleriems metams džiugina, kad Dašos nepamiršta nei kariai, nei draugai, kurie lanko kapą, rūpinasi manimi. Džiugu, kad mokykloje jai buvo atidengta atminimo lenta, kad įteikė du medalius, kad prie kapo svetimi padeda gėlių“, – kalbėjo Irina Pasmor.
Irina papasakojo, jog raudose sau priekaištavo, kam Dariją nuvedė į ukrainietišką mokyklą. Pagalvojo, jog jei būtų lankiusi rusišką, nebūtų tapusi patriote, nebūtų įstojusi į “Kraken” ir gyventų toliau. Vėliau Irina susitaikė su mintimi, kad viskas įvyko pagal Viešpaties planą, kurio pakeisti neįmanoma. Charkive dauguma mokyklų buvo rusakalbės, tačiau ji nusprendė, kad nepriklausomoje Ukrainoje anūkė turi gerai mokėti protėvių kalbą, nes prosenelis buvo kilęs iš Lvivo.
Tušti anūkės ir sutuoktinio kambariai kėlė Irinai skausmingus prisiminimus, moteris pardavė namą ir įsikūrė bute. Gautus pinigus padovanojo „Kraken“ padaliniui, ir kas mėnesį dalį už Darijos mirtį gaunamos pašalpos irgi perveda kariuomenei.
